Mūzų pėdsakais

Iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas

Ukrainiečių poezija


 

 

Liuba Jakimčuk 

 

ALYVOS KVAPAS 

 

temperatūra pakilo auštant 

su pirmuoju saulės spinduliu 

– kaip keista, – nusistebėjo ji ir užsikosėjo, – 

karštis šiaip naktį pakyla, o čia staiga iš pat ryto 

 

gerai pamena – vasario 24 

ji gulėjo bute 

ir nebuvo kas aplanko, 

paduoda vandens ar nuperka vaistų, 

nepaisant to, kad pasodino 

alyvų kerą ir užaugino sūnų 

 

– Mykola – tas tai statybose 

o aš be elektros 

nei įkrausi, nei paskambinsi 

nei televizoriaus pažiūrėsi 

sėdžiu viena kaip pirštas 

 

ji nėra tikra 

vasario 29, o gal ir 30 

ėmė kosėti taip 

kad spjaudėsi plaučiais 

nebuvo kada net į kalendorių pažiūrėt 

– giliau įkvėpkit, iškvėpkit, štai taip! 

 

vasario 39 pirmąkart pasižiūrėjo pro langą 

buvo tuščia ir labai tylu 

– kodėl tylu? – stebiuosi, – 

aš prisimenu 39, tylu nebuvo 

– kodėl, kodėl. tylu kaip karste, – atšauna ji, – 

dar pliurpsi ar jau spaudimą matuosi? 

 

o tada dingo vanduo, 

gal vasario 53, tiksliai nepasakysiu 

į kiemą įsuko vandenvežė 

o ji pro langą užėmė eilę 

ir šūktelėjo kaimynui Jegorui 

kad užneštų butelius 

– 9 dešimtmety jam patikau 

graži buvo boba kadaise 

tai ir nusprendė pasinaudoti 

kas kad pavėluotai 

 

– o kokie dar simptomai? 

skonis yra? uoslę turit? – klausiu 

– atsirado tik vasario 71, – sako 

 

priduria, kad pirmąkart 

po tiek dienų išėjo į kiemą 

ir užuodė alyvos kvapą 

 

– ne, tu ne taip supratai. 

alyvų 

o skonis visko ką valgau 

iki šiol kaip kartono 

iki šiol 

kitką pati prirašysi 

 

* * * 

Ostapas Slyvynsky 

 

Lengviau, nes karas visgi prasidėjo... 

Kateryna Kalitko, „Mažiau nei prieš parą iki karo pradžios...“ 

 

Kažkada tarp meilės ir neapykantos 

buvo miškas ir pastatai. 

Dabar miškas išlaužytas ir pastatai sudeginti. 

Tarp meilės ir neapykantos vaikštome tiesiai. 

Aiškumas toks netikėtas, kad ne visi spėja užsimerkti 

ir guli, apakinti, priemiesčių soduos. 

O tų, ištvėrusių, burnos it medumi užlipdytos 

ir kartoja tik meilės žodžius ir žodžius neapykantos. 

Taip, 

mes – plokščios žemės pasiuntiniai, vienintelis mūsų 

žodynas – antonimų. 

Atleiskit visi, kurie iš mūsų tikitės niuansų, kurie čia 

atvažiavo daryti spalvotų nuotraukų. 

Jūsų pastangos nueis veltui, kaip veltui nuėjo 

mūsų vilčių vainikai, akmenų rinkimo laikas, pokalbiai 

prie žemų stalų ryškiai apšviestose scenose. 

Atleiskit. Štai mūsų rentgeno nuotrauka. Joje – 

mėsa ir kaulai. Nieko daugiau ir neturime. 

 

* * * 

Dmytro Lazutkinas 

 

PAVASARIS IRPENĖJE 

 

įvažiavo tanku į kiemą 

pasakė 

nevaikščiok čia 

nušausim 

 

taip ir sėdėjau rūsy 

su senute mama 

valgėm, kas konservuota – 

raugintus agurkus 

marinuotus pipirus 

 

prie sprogimų greit pripratau 

pagal garsą nustatydavau 

kam iš kaimynų nepasisekė 

 

dvi savaites šalau 

dvi savaites bijojau 

 

šaltas pavasaris 

kvėpavo į šonkaulius 

lyg stengdamasis 

pasiekti širdį 

 

kad tik senoji nemirtų 

galvojo jis 

kad tik ištvertų 

 

debesys šliauždavo iš slėptuvės 

lyg kas pūstų dūmus 

iš prarūkytų plaučių 

 

svetimi balsai 

šį kartą buvo svetimi kaip niekad 

 

ir viskas tiesiog viskas – 

vešėjo ir kerojo 

o aplinkui tiek įstabaus – 

net akys raibsta: 

 

štai kapas miesto sode 

štai kapas priemiškyje 

štai dar vienas kapas – vidury lysvės 

kur dirva ypač puri 

 

tiek maža mums visiems žemės 

tiek daug mūsų šiai žemei 

 

vieną dieną jie išvažiavo 

nugriautą tvorą žadėjo sutaisyti 

taip ir tebeguli 

 

MOKYKLA 

 

subombarduota mokykla – 

rusų ginkluotės triumfas 

 

gerai kad mokinius išvežė 

dar prieš prasidedant apšaudymams 

nes kitaip niekas 

nebūtų išgyvenęs 

 

geografijos kabinete 

kabo skivytais 

sudraskytas pasaulio žemėlapis 

 

vadovėliai išmėtyti 

ant grindų kaip papuolė: 

 

antikinė literatūra apsvilusiais viršeliais 

naujausiųjų laikų istorija išplėštais viduriais 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką