Kasdienybės iššūkiai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Šeimos šventės

Kai gamta prasiskleidžia kvapniausiais ir nuostabiausiais žiedais, šis laikas mums dovanoja ir pačias tikriausias, jaukiausias šeimos šventes. Gegužės pirmą sekmadienį minime Motinos dieną, gegužės 15-ąją visame pasaulyje švenčiama Tarptautinė šeimos diena, birželio 1-ąją – Tarptautinė vaikų gynimo diena, o pirmąjį birželio sekmadienį skiriame savo tėčiams. 

Nors Lietuvoje neturime ypatingų ir išskirtinių tokių dienų šventimo tradicijų, tačiau kiekviena šeima turi neribotą laisvę susikurti savąsias. Tradicijos gali būti labai įvairios, kad ir patys paprasčiausi, smulkmeniški dalykėliai, nereikalaujantys daug pastangų, išteklių. Tai ir rytai vienoje lovoje sulindus visiems kartu, ir filmo žiūrėjimas, kvailiojimai, dūkimai, bendrų pietų gaminimas, cepelinų vakarėlis, apsikabinimai, ėjimas pasivaikščioti ar net apsipirkinėjimas. Visa tai teikia daug jautrių ir brangių akimirkų, džiaugsmo, atskleidžia šeimos vertybes ir yra neužmirštama. Todėl šį kartą norime pasidomėti, kaip šeimos švenčių tradicijas puoselėja keletas neregių ir silpnaregių, kuo šios šventės jiems ypatingos ir brangios. 

Albinas, 69 metai 

Šeimos šventės yra tai, kas sukelia ne tik malonias emocijas, bet kartais leidžia prisiminti ir tokias detales, kaip kvapai, skambėjusi muzika, nuotaika. Iš vaikystės pamenu, kaip minėdavome Vaikų gynimo dieną, kuri atsirado vos keliais metais anksčiau, nei aš gimiau, 1949-aisiais. Ta diena būdavo mums labai šventiška. Jei tėveliai dirbdavo ir negalėdavo būti kartu, teta priskindavo bijūnų glėbį ir su jais eidavome 6 kilometrus į bažnyčią. Keliaudavome basomis, nes batelius nešdavomės rankose, juos tausodavome, reikėjo keliauti toli per smėlį, miško keliukus. O kai prieidavom bažnyčią, atsisėsdavom griovy, nusivalydavom kojas, užsimaudavom kojinaites ir tada užsidėdavom sandalus. Bažnyčia būdavo pilnut pilnutėlė vaikų su bijūnais rankose, šios gėlės buvo pagrindinis tos dienos simbolis. Po bažnyčios mums nupirkdavo limonado, bandelių, o po to – vėl basomis namo. 

Apie Motinos dienos minėjimą dar ilgai nebuvo kalbos. Pirmą kartą apie ją sužinojau per savo vestuves, kurios vyko kaip tik pirmąjį gegužės sekmadienį. Viena ponia, sakydama tostą, prasitarė, kad yra tokia diena, nuo to karto pradėjome švęsti ir mes. O kad yra tėčiams skirta diena, sužinojome dar vėliau, tik atgavus nepriklausomybę. Tačiau Mamos diena mums dar kurį laiką atrodė svarbesnė, buvo šventas reikalas, per ją visi broliai, seserys susirinkdavome. 

Dabar mamą ir tėtį lankome kapuose. Šios minėtinos dienos mums reiškia labai daug, prisimename, kaip tėvai rūpinosi mumis, penkiais vaikais, stengėsi išleisti į mokslus, sakydavo, kad jei nesimokysim, eisim į kolūkį dirbti su šakėmis. Nenorėjau to, išvykau studijuoti į Vilnių. Prisimenu, kai grįždavau į tėviškę, tuomet dar mačiau geriau, einu ir už vieno kalnelio jau matau namų žiburį, už kito – dar ryškesnį, o kai prieidavau prie trobos, mėgdavau trumpam stabtelėti ir pro virtuvės langą pažvelgti, ką jie veikia. Po to jau galiausiai žengdavau vidun. Dabar tuose pačiuose namuose vasaromis gyvenu aš su žmona. Rūpinuosi savo šeima, stengiuosi būti geras tėtis, senelis, noriu, kad turėtume kuo gražesnius ryšius. 

Dukra gyvena Belgijoje, ten Motinos diena minima antrą gegužės sekmadienį, tačiau ji laikosi mūsų tradicijų, o anūkas ją sveikina jau pagal tos šalies tvarką. Tiesa, šiemet nesulaukė sekmadienio, padaręs dovanėlę, ją įteikė net keliomis dienomis anksčiau. O dukra mus pasveikina virtualiai, bet už visas šeimos šventes atsigriebiame susitikę vasarą, liepos mėnesį. Tuomet suvažiuoja kiti giminaičiai, pasibūname smagiai. Tai pačios tikriausios šventės, kurios leidžia parodyti padėką, meilę ir rūpestį kiekvienam. 

Daina, 59 metai 

Tradicijos stiprina tarpusavio ryšius, teikia daug gerų emocijų, kurias nepaprastai smagu prisiminti dar ilgai. Turime tradiciją per šeimos šventes susirinkti artimiausioms giminėms, kartu pasigaminti pietus – šaltibarščius, šašlykus ar plovą ant laužo. Deja, šiandien mamos jau nebėra, tad gegužės pirmą sekmadienį aplankome jos kapą, po to kartu su tėčiu susėdame prie bendro stalo. Taip pat stengiamės susirinkti ir per Tėvo dieną. Ją Lietuvoje pradėjome minėti ne taip ir seniai, todėl labai džiaugiuosi, kad atsirado tokia tradicija, nes tėčiai buvo nepelnytai pamiršti. 

Lygiai tuos pačius dalykus stengiuosi perduoti ir savo vaikams. Kol jie augo, šioms šventėms buvo ruošiami ir mokykloje, darydavo darbelius, juos dovanodavo mums. Tais metais, kai negalėdavome nuvykti pas mūsų tėvelius, kurdavome šventę namuose – gamindavome tortą, susigalvodavome įvairių žaidimų, pramogų. Tai darydavome labiau dėl vaikų, bet, žinoma, smagu būdavo visiems, nes svarbiausia – ryšys ir bendravimas. 

Šios šventės parodo, koks yra kiekvienas brangus ir svarbus. Tai graži proga dar kartą pasakyti gerą, šiltą žodį, padovanoti gėlytę, skanėstą. Puiki šventinė pramoga yra ir nuotraukų žiūrėjimas, ją ypač pamėgome per karantiną. Tuo nelengvu laikotarpiu supratome ir tai, kad virtualus bendravimas taip pat yra ne pats blogiausias būdas „susitikti“ su šeima. Tad ir šiandien, jei negalime vieni pas kitus nuvykti, smagiai pabendraujame virtualiai. Juk niekada artimiesiems rodomo dėmesio, šilumos nebūna per daug. Todėl ir vaikams visuomet sakau, kad šeima – tai stiprybė, kol esame kartu, kas benutiktų gyvenime, vieni kitus visuomet palaikysime, net jei kartais kam nors tektų ir suklysti. Tai ir yra šeimos esmė. Jei nuo pat mažumės savo atžalas pratini prie šių dalykų, juos vaikai dedasi į savo patirties kraitelę, o ateityje visa tai galbūt virs jau esminiais, kertiniais dalykais gražios šeimos kūrimui, jos puoselėjimui. 

Laura, 34 metai 

Pirmuosius sveikinimus savo mamai ir tėčiui pamenu dar iš darželio laikų. Tuomet rengdavome koncertus, darydavome darbelius. Visa tai padėjo suformuoti mąstymą apie šios šventės svarbą, būdus, kaip ją galima paminėti. Todėl mamą, tėtį sveikindavau su gėlės žiedu ar padainuodavau dainelę. Kai jau buvau truputį didesnė, sveikindavome kartu su seserimi, generuodavome idėjas, ką ir kaip darysime, dviese eidavome į parduotuves nupirkti kokią smulkmenėlę, tortuką. Tad man nebuvo kliūčių dėl nematymo ir dovanėlės ar gėlių išrinkimo. O būdama 15 metų esu mamai parašiusi dainą, į kurią sudėjau meilę, dėkingumą už tai, kad esu. Daina tapo tarsi mamos paveikslas, nes dabar, kai ją perklausau, tiesiog prisimenu tam tikrus savo gyvenimo momentus, susijusius su mama, kurios šiandien jau nebėra kartu. 

Kai gimė mano dukra, patyriau dar nuostabesnius jausmus. Viena yra, kai pati kažką sveikini, o kita – kai tuos sveikinimus gauni iš savo vaiko. Tai labai geras, pakilus ir net jaudinantis patyrimas. Kai buvo jos pirmas pasirodymas darželyje Mamos dienai skirtame renginyje, išspaudė ne vieną ašarą. Tai, ko gero, kiekviena mama yra patyrusi. Tokiomis akimirkomis supranti, kad ne veltui naktimis nemiegojai, vargai. 

Kiekvienais metais mėgstame paminėti ir Vaikų gynimo dieną. Ją švenčiame paprastai, nusiperkame tortuką, papuošiu dukrai kambarį taip, kaip ji pageidauja. Priemonėmis pasirūpinu iš anksto, nes technologijos leidžia be jokių papildomų rūpesčių, neprašant kitų pagalbos, užsisakyti internetu tai, ko ieškai. O jei nerandu kokios nors smulkmenėlės, tada jau paprašau kieno nors pagalbos. 

Kiek naujesnė ir mažau įprasta yra Tarptautinė šeimos diena, ji dar nespėjo suformuoti konkrečios tradicijos. Manau, kad reikia tame dalyvauti ir pačiam netgi prisidėti. Šiemet pas dukrą mokykloje buvo šiai dienai skirtas renginys, su tėveliais darėme įvairias užduotis, visiems buvo labai įdomi patirtis. Taip pat šią dieną visus buria ir miesto šventės, įvairūs renginiai, kurie siunčia žinią apie tai, kad tokią dieną yra smagu švęsti. Ir visiškai nesvarbu, ar tu gyveni vienas, ar jau sukūręs šeimą, ar išsiskyręs, ar neturi vaikų, juk visi esame atėję iš šeimos, tad švęsti visada turime ką. 

Nuotrauka: Meilė, rūpestis, šiluma, palaikymas yra tai, kas jungia šeimas iš kartos į kartą / www.pexels.com nuotr. 

Nuotraukoje – senyvo amžiaus moters rankos, ant kurių delną priglaudusi jaunesnė giminaitė, greičiausiai, dukra. Vyresnio amžiaus moters rankos – brandžios, stipriau raukšlėtos, o dešinės rankos bevardį pirštą puošia dailus vestuvinis žiedas. Ant jos rankų švelniai delną priglaudusi jaunesnė moters giminaitė, greičiausiai vidutinio amžiaus moteris. Nuotrauka labai jautri, perteikianti rūpestį ir palaikymą.