Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaParengė Alvydas Valenta

Stiprios bendruomenės receptas


 

Parašas po straipsniuEsame aklųjų ir silpnaregių organizacija, turime beveik šimtmečio istoriją, dabartį, supratimą, ką veikiame ir ko siekiame. Ar būdami organizacija kartu esame ir bendruomenė? Kas apskritai yra bendruomenė ir kaip ji veikia – klausimas įdomesnis, nei galėtų pasirodyti ir anaiptol ne retorinis. „Aklo pasimatymo“ (GOLD FM) laidos svečias – sociologas, darbo su bendruomenėmis ekspertas Paulius Godvadas. Jo įsitikinimu, bendruomenės yra vienintelis darinys, kuris gali išspręsti jų nariams kylančias socialines problemas. „Jeigu aš susikalbėsiu su labiausiai mane erzinančiu kaimynu, tai daugiau manęs jau niekas nebesunervins“, – juokauja Paulius. Svečią kalbina laidos redaktorė Irma Jokštytė. 

 

– Kaip pats susidomėjote bendruomenėmis – kaip jos atsiranda, išsiskirsto, kas jas sulipdo? 

– Bendruomenėmis susidomėjau savanoriaudamas Kaune, Petrašiūnų bendruomenės centre. Tuo metu studijavau sociologiją, pasidarė įdomu ne tik dalyvauti bendruomenės veikloje, į ją žiūrėti tarsi iš šalies, bet ir giliau ją suprasti kaip darinį, kaip tam tikrą reiškinį. Pamažu pradėjau matyti dėsningumus, kaip jos veikia, o kartu sąsajas tarp iššūkių, su kuriais Lietuva tuomet susidūrė ir susiduria iki šiol. Bendruomenės veikimas, jos tarpusavio ryšiai yra atsakas daugeliui tų iššūkių ir žmonėms kylančių problemų. Bendruomenėse matau didelį potencialą, kurį per mažai išnaudojame. 

 

– Kaip bendruomenės atsiranda? Ar yra kokie nors dėsningumai, kuriuos supratę, geriau suprastume ir pačias bendruomenes, o kartu savo vietą jose? 

– Klausimas sudėtingas. Kyla pavojus jį pernelyg supaprastinti. Visų pirma, bendruomenės atsiranda kaip tam tikras ypatingas žmonių ryšys. Sąsajų tarp bendruomenės narių gali būti pačių įvairiausių: gyvena toje pačioje vietoje, turi bendrų interesų, pomėgių ir panašiai. Ryšys atsiranda tada, kai imu pastebėti šalia esančius žmones ir suprasti, kad mes turime kažką bendra. Kai daugiau negu vienas žmogus šitai patiria, tai yra bendruomenės užuomazga. Visada atkreipiu dėmesį, kad bendruomenės yra ypatingas reiškinys: paprastai tai būna didelės ir nevienalytės žmonių grupės. Galima sakyti, kad bendruomenės atsiranda tada, kai labai įvairūs – skirtingų patirčių, skirtingų interesų – žmonės ima manyti, kad turi kažką bendra. 

 

– Ar mes patys visada suvokiame, kad priklausome tam tikrai bendruomenei? 

– Nebūtinai, ir nuo to bendruomenė netampa silpna ar fragmentiška. Suprantama, visiškam įsitraukimui svarbu, kad žmonės suvoktų juos vienijančią sąsają. Sąsaja pradės veikti, kai aš suprasiu, kad mane su kaimynais sieja tie patys rūpesčiai ar iššūkiai. Jeigu tos sąsajos nesuvokiu – čia kaip su elektros baterija: įkrauta, turi potencialą, bet neatlieka savo darbo. Kad „baterija“ pradėtų veikti, turi atsirasti ryšys su šalia esančiais žmonėmis. 

 

– Viename interviu sakėte, kad bendruomenės gali padėti spręsti socialines problemas. Kaip tai vyksta? 

– Sakyčiau dar kategoriškiau, bendruomenės yra vienintelis darinys, galintis išspręsti socialines žmonių problemas. Visi kiti dariniai – valstybė, paslaugų teikėjai – gali spręsti iš dalies, bandyti situaciją suvaldyti, bet iš esmės išspręsti negali. Kodėl taip teigiu? Didžioji socialinių problemų dalis, jeigu ne visos, gimsta bendruomenėje, todėl tik bendruomenė gali jas išspręsti. Kas yra socialinė problema apskritai – dažniausiai tai ryšio tarp žmonių nutrūkimas, o ryšys pirmiausia mezgasi bendruomenėje. Jeigu žmonės pertvarko savo ryšius, pasikeičia ir kiti dalykai: pagalba, parama, dėmesys, palaikymas, įtrauktis. Visa tai radikaliai pertvarko bendruomenę ir visuomenę. Sutelktose bendruomenėse nesutiksime arba labai retai sutiksime tokį reiškinį kaip socialinė atskirtis, didelis skurdas, kažkieno ignoravimas. 

 

– Kokio brandumo turi būti bendruomenė, kad jūsų minėtus dalykus galėtų spręsti? 

– Klausiate, ar bendruomenė turėtų pasiekti tam tikrą sutelktumo lygį – nemanau. Bendruomenė yra tęstinis reiškinys, ji nuolat keičiasi. Vis dėlto bendruomenes matuoti ir vertinti pagal sutelktumo ar atsparumo lygį galima. Socialinis atsparumas gali būti matuojamas trimis veiksniais arba gebėjimų grupėmis: 

1) Bendruomenė sugeba pastebėti ankstyvus tiek būsimų iššūkių, tiek galimybių ženklus ir juos išnaudoti. Sutelkta bendruomenė nelauks, kol galutinai sunyks vaikų žaidimo aikštelė, jeigu mato nuo stovo atšokusią krepšinio lentą, ją sutaisys. 

2) Sutelktos bendruomenės žino savo vidinius resursus ir moka juos išnaudoti. Nelaukia, kol atvažiuos seniūnas ar savivaldybės atstovas ir kažką sutvarkys. Sutelkta bendruomenė veiks pati. Kai savų resursų neužteks, prašys pagalbos. 

3) Gebėjimas mokytis iš savo patirties. Sutelktos bendruomenės tų pačių klaidų nedaro du kartus. Taip pat sugeba pasimokyti ir iš to, kas pavyko. 

 

– Ar gali bendruomenę sieti ne bendros galimybės, o bendri sunkumai, pavyzdžiui, negalia? Ar gali tokios bendruomenės būti stiprios? 

– Sąsajų, kurios jungia bendruomenių narius, gali būti daug ir įvairių: bendras priešas, bendra neganda, bendras rūpestis, bendri iššūkiai. Tik su priešais reikia atsargiai. Sena tiesa, kas bus, kai nugalėsime priešą? Galime sakyti, kad nugalėję priešą, nužudysime ir bendruomenę. Įprastai bendruomenėse žmones sieja daugiau nei viena sąsaja: daugiau nei bendra gyvenamoji vieta, daugiau nei vienas bendras pomėgis. Egzistuoja specializuotos bendruomenės, kuriose vienas bruožas yra vyraujantis, bet paprastai jų būna daugiau, tik kiti mažiau pastebimi. 

 

– Jeigu priklausai bendruomenei, bet turi kitą nuomonę ir jeigu tavo nuomonė niekada nesutampa su kitų bendruomenės narių nuomone? 

– Pirmiausia reikia suprasti, kad viskas yra normalu vertinant tiek iš žmogaus, tiek iš bendruomenės perspektyvos. Įvairovė – bendruomenės galios šaltinis. Bendruomenės potencialas daugiausia kyla iš to, kad žmonės turi įvairias nuomones. Įvairovė, kaip ir viskas šiame gyvenime, turi savo kainą. Ji gali tapti tiesioginiu keliu į konfliktą, o konfliktai gąsdina, nes gali suardyti nusistovėjusią tvarką. Įvairovė tampa konstruktyvi, kai susikuriame mechanizmus, kurie švelnina galimo konflikto kainą. Tarkime, aš suprantu, kad savo poelgiais ar laikysena tikriausiai erzinu bent keletą savo kaimynų. Kai kurie kaimynai galbūt erzina ir mane, bet jie tai daro ne visuomet, o tam tikrose situacijose. Toliau: mes suvokiame, kad ir kaip mums tai nepatinka, teks gyventi kartu. Kas man priimtina labiau, ar kaimynas, su kuriuo pykstuosi, tačiau kai kada galiu normaliai pasikalbėti, ar karo stovis, kai abu tylėsime ar vienas kitą imsime skųsti? Įvairovė tampa konstruktyvi, kai turiu tam tikrą tolerancijos lygį – galiu suprasti, kad kitas žmogus gali būti neįtikėtinai kitoks negu aš. Tai šiek tiek kompensuoja mano egocentrizmą, kad mano nuomonė yra vienintelė teisinga. Labai atsargiai žiūriu į bendruomenes, kuriose netoleruojama įvairovė. 

 

– Ar yra receptų, kaip stiprinti bendruomenę? 

– Jeigu norite stiprinti bendruomenę, kurioje patys esate, pirmiausia raskite žmones, kurie niekam nerūpi arba yra mažai pastebimi ir jais domėkitės. Užmegzkite ryšį, pasiūlykite pagalbą arba patys jos paprašykite. Jeigu matote, kad yra reikalas, kurį jūsų galios ar turima gyvenimiška patirtis leidžia išspręsti – spręskite arba bent jau pajudinkite. Rodydami iniciatyvą, pasikvieskite dar bent vieną žmogų. Gali būti gera idėja, ką nors padarius tai išviešinti. Nebijokite pasigirti, bet ne todėl, kad esate labai šaunūs, o kad padarėte gerą dalyką. Pastebėkite skirtingas nuomones ir su jomis ginčykitės, bet tai darykite civilizuotai ir mandagiai. Išmokti nesutikti ir nepamesti ryšio yra menas, kurio mokomės visą gyvenimą. Įvairovė darosi suvaldoma, skirtumai nebegąsdina. 

 

– Lietuva ruošiasi įtraukiajam švietimui. Norima visus mokinius atvesti į vieną bendruomenę. Kas tame ketinime yra pozityvaus ir kaip tam pasiruošti? 

– Į pirmąją klausimo dalį atsakyti nesunku. Pozityvūs dalykai – jautrumas, dėmesys, pagarba. Pačios sąvokos galia – negalia, gebėjimas – negebėjimas visuomenę skaido, o ne jungia. Visi mes turime skirtingus gebėjimus, skirtingus apribojimus nepriklausomai nuo to, turime negalią ar ne. Suvokti šitai yra labai svarbu. Tik suvokę šią tiesą, pradėsime bendrauti kaip normalūs žmonės. Žodį „normalūs“ turėtume rašyti kabutėse, nes pati normalumo – nenormalumo sąvoka jau skaido, o ne jungia. Pagalba, palaikymas, mokymosi būdas, žmonėms reikalingi įrankiai yra skirtingi, bet tai nereiškia, kad savo esme skirtingi yra patys žmonės. Didžiausias švietimo sistemos iššūkis ir ne tik Lietuvoje – pereiti nuo standartizacijos prie kitokio supratimo. Daryti reikia jautriai, lanksčiai, nesiorientuojant į tarpinius rezultatus, bet kartu negailestingai. Tai nėra racionalus, bet vertybinis sprendimas. Jeigu norime gyventi visuomenėje, kurioje visi žmonės yra vertingi, tai reikia tokią visuomenę kurti. Tai ne metodikos pasikeitimas, bet visuomenės persitvarkymas. Sakyčiau, mūsų laukia kelionė, galbūt sąjūdis, galbūt panašus kaip 1988-aisiais ir 1990-aisiais, kai Lietuva padarė vertybinį pasirinkimą. 

 

Nuotrauka: Žiniomis, kas yra bendruomenė ir kaip ją stiprinti, dalijosi sociologas P. Godvadas / redakcijos archyvo nuotr. 

Akimirka iš Pauliaus Godvado mokymų. Erdvioje šviesioje salėje lektorius veda mokymus grupei žmonių, nuotraukoje matomi sėdintys nugaromis nusisukę šeši klausytojai. Paulius – vidutinio amžiaus, kiek stambesnio kūno sudėjimo vyras. Jo plaukai tamsūs, trumpi, jis užsidėjęs akinius. Vyras vilki tamsius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir kiek šviesesnes kelnes. Jis žvelgia į auditoriją gestikuliuodamas rankomis, atrodo susikaupęs ir įsijautęs į pasakojimą. Jam už nugaros stovi balta rašymo lenta, netoliese matomas scenos kraštas. Į ją galima užlipti laiptais, joje pakabintas projektoriaus ekranas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką