Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

Sumai – karas – Lietuva


 

Parašas po straipsniuUkrainos kariuomenė ir civiliai gyventojai jau antrą mėnesį didvyriškai gina savo šalį nuo rusų invazijos. Okupantai šalį niokoja ir griauna visomis įmanomomis priemonėmis, nesirinkdami ginklų, nepaisydami karo taisyklių, pažeisdami žmogaus teises ir nusižengdami žmoniškumui. Nepaisant pasiaukojimo ir atkaklios kovos dėl kiekvieno žemės gabalėlio, civiliams šis karas – tikra Dievo rykštė, negailestingai plakanti, nesirenkanti nei vaikų, nei suaugusių ar senolių. Ji atima gyvybes, žaloja kūnus, žeidžia dvasiškai. Subombardavus miestus, gyvenvietes, kaimus gyventojai priversti trauktis į saugesnius šalies rajonus. Dalis jų pasirenka karo pabėgėlių dalią ir geliančia širdimi palieka tėvynę. Per kelis mėnesius trunkantį karą šalį paliko daugiau nei dešimtadalis gyventojų. Pabėgėliai iš Ukrainos pabiro visame pasaulyje. Ne išimtis ir Lietuva. Mūsų šalyje laikiną prieglobstį surado keliasdešimt tūkstančių ukrainiečių. Tarp jų yra žmonių, turinčių regėjimo negalią. Jie apsistojo įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose. Vieni gyvena su šeimomis, kiti manosi savarankiškai, treti apsigyvena grupelėmis. Daugelis neregių, nenorėdami būti našta, ilgai nelaukdami įsidarbino. Kiti aktyviai ieško, kuo galėtų būti naudingi. Vienas iš į Lietuvą atvykusių neregių – Dmitrijus. 

 

Karas su savimi 

Dmitrijui karas prasidėjo vos sulaukus keturiolikos metų. Tačiau ši kova buvo ne su priešu, kurį matai ir gali apgauti, o su savimi. Tais metais vaikinas pateko į autoįvykį. Liko gyvas, bet jam amžiams užgeso saulė. Judriam paaugliui tai buvo pasaulio pabaiga. Visi planai žlugo, tiksliau jis pats juos „palaidojo“. Užsidegė žalia šviesa savigailai ir depresijai. Jam tikra staigmena buvo tai, kad nuo jo nenusisuko draugai. Jį lankydami stengėsi kaip įmanydami padėti ar bent jau prablaškyti. Iš pradžių neregys ignoravo draugus ir varė juos lauk. Tik pradėjęs lankyti aklųjų mokyklą palaipsniui suvokė, kad gyvenimas dar nesibaigė. Taip Dmitrijaus gyvenime atsirado brailio raštas, knygos ir sportas. Fizinio lavinimo mokytojai pastebėjo jaunuolio gabumus lengvajai atletikai. Neregys pasirinko bėgimą. Specializavosi vidutinio nuotolio bėgimų rungtyse. Sistemingos ir kruopščios treniruotės padėjo pasiekti neblogų rezultatų. Vaikiną pakvietė dalyvauti Ukrainos aklųjų draugijos lengvosios atletikos čempionatuose. Vėliau laukė tarptautinės varžybos. Be lengvosios atletikos Dmitrijus susidomėjo aklųjų salės futbolu. Ukrainoje tai nauja sporto šaka. Susibūrė komanda, kurios kapitonu tapo Dmitrijus. Deja, salės futbolas neišpopuliarėjo, pritrūkus pinigų su juo teko atsisveikinti. 

Griežtos sportininko dienotvarkės laikymasis užgrūdino charakterį ir išmokė vaikiną siekti iš pirmo žvilgsnio nepasiekiamų dalykų. Išsiugdytas kovotojo būdas pravertė renkantis tolesnį gyvenimo kelią. Dmitrijus ne tik sportavo, bet ir grojo įvairiais muzikos instrumentais. Gal todėl gavęs vidurinio mokslo baigimo atestatą panoro studijuoti Kyjivo valstybiniame kultūros ir meno universitete garso režisūrą. Visus stojamuosius egzaminus, tarp jų ir muzikos, išlaikė neblogai. Pagal vaikino skaičiavimus surinktų balų tikrai pakako. Tačiau atėjęs sužinoti rezultatų, Dmitrijus nemaloniai nustebo. Jo pavardės būsimų studentų sąraše nebuvo. Neregys rankų nenuleido, ieškodamas teisybės kreipėsi į stojamųjų egzaminų komisiją. Ten jam paaiškino, kad jis pirmas neregys, norintis studijuoti šią specialybę ir kad dėstytojai nėra pasirengę dirbti su tokiu studentu. Vaikinas nosies tiesumu nudrožė tiesiai pas universiteto rektorių. „Rektorius mane priėmė. Kalbėjome ilgai. Stengiausi jam įrodyti, kad mokytis tikrai sugebėsiu. Matydamas rektoriaus abejones pasiūliau sandorį. Vieno mėnesio bandomąsias studijas. Jeigu per tą laiką nesugebėsiu prisitaikyti ir kaip kiti studentai studijuoti, tai savo noru išeisiu. Sutarėme! Ne tik sau, bet ir kitiems įrodžiau, kad galiu studijuoti. Nuo tada su rektoriumi tapome bičiuliais. Pas jį galėjau užeiti be eilės. Rektorius nuoširdžiai padėjo spręsti man iškylančias problemas. Jo dėka apie mane buvo sukurtas dokumentinis filmas“, – pasakojo Dmitrijus. 

 

Verslai ir Maidanas 

Pirmąjį savo verslą Dmitrijus pradėjo dar mokydamasis paskutiniuose garso režisūros specialybės kursuose. Universitete stovėjo keli nenaudojami stacionarūs kavos aparatai. Jie neveikė. Neregys kartu su kitais vaikinais sumanė juos prikelti naujam gyvenimui: kruopščiai rinko informaciją, detaliai išsiaiškino kavos aparatų galimybes, taisymą ir logistines tiekimo grandines. Bičiuliai, tapę „verslo partneriais“, pirmiausia suremontavo kavos aparatus, surado kokybiškos kavos ir startavo. Studentai, dėstytojai greitai atrado nebrangią, bet skanią ir kvapnią kavą. Prekyba kava po truputį įsibėgėjo. Neregys, plėsdamas verslą, universitete atidarė nedidelę kavinukę. Apyvarta nebuvo didelė, bet pakako pinigų nuomos mokesčiui, atlyginimams ir netgi atsidėjimui „juodai dienai“. O jos ilgai laukti neteko. Dmitrijus atsimena: „Didelė kavos aparatų bendrovė susidomėjo universitetu. Žinoma, vadovybei pasiūlė didesnius pinigus ir dar daug ką prižadėjo. Mes negalėjome su jais konkuruoti, tad teko tai pačiai kompanijai viską parduoti ir galvoti apie kitą veiklos sritį. Kito verslo idėją subrandino mano žmona. Šiai idėjai pritariau. Nors neregiui ši veikla paradoksali ir tikrai absurdiška.“ Taigi, jaunasis verslininkas nutarė užsiimti keleivių pervežimu ir visas santaupas išleido autobusui pirkti. Su Kyjivo autobuso stoties administracija suderino, kad keleivius gabens maršrutu Kyjivas–Charkivas. Tikėjosi, kad šis maršrutas bus populiarus ir pelningas. Deja, lūkesčiai pasiteisino tik iš dalies. Maršrutas nesulaukė masinio keleivių srauto. O tuo metu Ukrainoje prasidėjo Maidano įvykiai. Tauta nepanoro gyventi korumpuotoje šalyje ir rinkosi į protestus Ukrainos sostinėje Kyjive. Valdžia ėmėsi represijų. Mitinguotojus ne tik vaikė, bet su jais fiziškai susidorodavo. Protestuotojams iš Vakarų Ukrainos neleisdavo vykti į Kyjivą. Buvo blokuojami keliai. „Mano žmona kilusi iš šalies vakarų. Jos kaimas netoli Lvivo. Mūsų autobusas buvo registruotas Sumuose. Tai mano gimtasis miestas. Žmona pasiūlė iš vakarinės šalies dalies į Kyjivą vežti protestuotojus. Pasirodo, sumanyta nekvailai. Sumai buvo lojalūs tuometei valdžiai. Todėl Sumuose registruotą autobusą milicijos postai praleisdavo. Mes sakydavome, kad tikinčius žmones vežame į Pečorų laurą. O kad būtų įtikinamiau, ant priekinio autobuso stiklo pritvirtindavome ikoną. Mes ne tik veždavome protestuotojus, bet jiems parūpindavome dėvėtų padangų ir dyzelinio kuro. Protestuotojai, degindami padangas, šildydavosi. Dėvėtas padangas slėpėme po keleivių sėdynėmis. Laimei, neįkliuvome. Kitaip...“ – kalbėjo neregys. 

Šis Dmitrijaus verslas lobių nesukrovė. Protestuotojus veždavo veltui. Ryte paimdavo, o vakare grąžindavo. Negana to, vieną dieną atėjo „kampuoti“ berniukai ir nedviprasmiškai pareikalavo už autobuso stovėjimo vietą susimokėti. Kitaip autobusas gali „netyčia“ sudegti. Neregys su žmona svarstė vienaip ir kitaip, bet abu suprato, kad duoklės mokėti neįstengs. Nusprendė autobusą parduoti. Kaip tarė taip ir padarė. Naujam verslui gautų pinigų nepakako, tad su žmona išvyko padirbėti į Izraelį. Ten gyveno dvejus metus. Susitaupę pinigų naujam taksi verslui, sugrįžo į gimtąją šalį. Deja, nesąžiningi vairuotojai, negailestinga konkurencija padarė savo. Keleivių pavėžėjimo verslą teko uždaryti. 

 

Vasario 24-oji 

„Ukraina kariauja nuo 2014 metų. Politikos apžvalgininkai, karo ekspertai teigia, kad šiomis dienomis vykstantys mūšiai yra to paties karo aktyvi tąsa. Nenorėčiau su tuo sutikti. Septynerius metus trunkančios kautynės dėl nuo Ukrainos atplėštų teritorijų buvo lokalios, apsiribojo beveik nejudančia fronto linija. Šalis gyveno visavertį gyvenimą. Visos valstybinės ir privačios įstaigos veikė, vaikai ėjo į mokyklas, klestėjo privatus verslas. Nuo šių metų vasario 24 dienos viskas pasikeitė. Savo kailiu ne tik aš vienas, mūsų visa tauta patyrėme, kas yra tikrasis karas ir jo baisumai. Kalbu ne tik apie krentančias bombas, taiklias raketas, sugriautus namus, miesto gatvėse besimėtančius žmonių kūnus, bet ir apie Rusijos kariuomenės kareivių niekšybes bei žiaurumus. Vis pagalvoju, gerai, kad nematau. Užtenka kraupių pasakojimų apie mažytę mergaitę, kurios kūno dalys nuo sprogimo pakibo medžio šakose, seną moterį, tysančią kraujo klane gatvėje su kulka galvoje. Tai tikras karas, pakeitęs milijonų ukrainiečių likimus. Privertęs mus palikti, tikiu – laikinai, savo tėvynę“, – savo širdies sopuliais dalijosi Dmitrijus. 

Sumai yra šalia sienos su Rusija. Vienos pirmųjų raketų, paleistos iš Rusijos teritorijos, atskriejo į Sumų centrą. Okupantų karinės pajėgos miestą okupavo pirmosiomis invazijos dienomis. Dmitrijus kelias dienas slėpėsi savo namuose. Pasitarę šeimoje, nusprendė su žmona ir sūnėnais išvažiuoti į už 25 kilometrų esantį vasarnamį. Kaimas pakankamai nuošalioje vietoje, ten tikėjosi saugiai sulaukti karinių batalijų pabaigos ar bent ramesnės fazės. Iš miesto kaip ne kaip pavyko ištrūkti ir be didesnių nuotykių pasiekti vasarnamį. Deja, bėgliams neteko pasimėgauti taip trokštama ramybe. Pro kaimą plūdo rusų kariuomenės šarvuotos technikos kolonos. Per dieną jų pravažiuodavo ne viena dešimtis. „Pro šalį važiuojančios karinės technikos keliamas triukšmas buvo kurtinantis. Namelyje drebėjo langų stiklai, nuo stalų šokčiojo indai. Stebėjausi, iš kur rusai žino šiuos nuošalius kelius. Tik vėliau paaiškėjo, jog gretimame kaime atsirado išdavikas ir už dviejų tūkstančių rublių atlygį atėjūnams padėjo aplenkti mūsų kariuomenės pozicijas. Maidano įvykiai dar gyvi, todėl vietinėms teritorinės gynybos pajėgoms skambindavau ir pranešdavau apie karines kolonas, jų skaičių bei karinės technikos vienetus. Man informaciją rinkti padėjo ne tik žmona, kaimynai, bet ir sūnėnai“, – pasakoja neregys. 

Dmitrijaus kaimas buvo okupuotas, likti nebuvo saugu. Šeima nusprendė laikinai prisiglausti Vakarų Ukrainoje, pas žmonos giminaičius. Kelionė į Vakarus tikrai buvo sudėtinga. Bėgliai patyrė šiurpių nuotykių, bet laimei, gyvi pasiekė kelionės tikslą. Lyg ir buvo galima saugiau atsidusti, bet prasidėjo Lvivo apšaudymas. Vėl virš galvų skriejo mirtį nešančios raketos ir vėl laukė tolima kelionė, šį kartą atvedusi į Lietuvą, į šalį, kurioje negirdėti ginklų žvangesio. 

 

Nuotrauka: Neramumus ukrainiečiai patiria nuo 2014 metų / www. youtube.com stopkadras iš Maidano įvykių 

Maidano įvykių nuotrauka. Liepsnojančios aikštės viduryje, nuotraukos centre kiek aukščiau žmogaus ūgio, matoma tamsi Kyjivo miesto įkūrėjų skulptūra, kurioje pavaizduota jauna mergina ilga kasa, vėjo plaikstoma suknele, abi rankas ištiesusi į šonus, tarsi apgaubdama tautiečius. Į merginos rankas papildomai protestuotojų įdėtos Ukrainos vėliavos. Skulptūros kompozicijoje, žemiau merginos, vaizduojami dar keli žmonės, taip pat iškėlę rankas, vienas jų rankose laiko lanką ir dūdą. Bet jie matomi tik iš dalies dėl aplinkui paminklą iškeltų, galbūt rankose laikomų daugybės Ukrainos vėliavų ir būrio susirinkusių žmonių, kai kurie jų su šalmais. Dar tolimesniame nuotraukos plane, už skulptūros ir gaisro, matomas viešbutis pavadinimu „Ukraina“. Tai aukštas masyvus pastatas, kurio paskutiniai aukštai šviečia Ukrainos vėliavos spalvomis. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]