Forumas

Sigitas Armonas

Užauginti patirtį

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje dirbu jau 40 metų. Šioje bendruomenėje perėjau per daug skirtingų pareigybių ir etapų – valstybės politikos, valstybės finansavimo mūsų veiklai pokyčius, Socialinės integracijos įstatymo formavimą, keitėsi netgi sąvokos, kuriomis išreiškiame asmens poreikį valstybės paramai. Kažkada norma buvo vadinti individualių poreikių turintį žmogų invalidu, pripratome prie neįgaliųjų termino, o dabar svarstoma terminą dar labiau priartinti prie žmogiškumo, įvardijant tokius piliečius žmonėmis su negalia. 

Daug išmokau ir vis dar mokausi dirbdamas organizacijoje, prisiimdamas atsakomybę. Galite laikyti mane senamadišku, tačiau esu tikras, kad beveik niekur neįmanoma ateiti daryti pokyčių be tam tikro pasiruošimo. Man iki pirmininko pozicijos taip pat reikėjo ilgai kaupti patirtį kitose veiklose. Ir dėl šios priežasties negaliu palikti organizacijos, už kurią jaučiuosi atsakingas, kurią myliu, be tvirtos atramos. Gal per retai kalbu apie savo darbą ir per mažai aiškinu bendruomenei, kodėl reikalingi vieni ar kiti sprendimai. Diskusijas ir kalbas palieku tarybos nariams, o pats labiau mėgstu koncentruotis į darbus. Bet suprasdamas bendruomenės poreikį kitaip komunikuoti, ieškoti naujų būdų dialogui, subūriau darbščią ir kompetentingą komandą respublikiniame centre, kuri palaipsniui neša šiuos pokyčius. Jūs galite sakyti, kad per lėtai. Bet pokyčiai vyksta kartu su Jūsų, bendruomenės, tempu. Kviečiu labiau sekti informaciją, domėtis, tuomet nereikės asmeniškai kviesti įsitraukti į projektus, viešus renginius, socialines akcijas, kurių vyksta daug, o jų metu siekiame keisti visuomenės požiūrį ir sukurti naudą mūsų žmonėms. 

Aš esu visiškai tikras, kad kol kas organizacijoje nėra žmogaus, geriau žinančio asociacijos būklę ir galimybes už mane. Bet mano siekis – sustiprinti ateities vadovus ir leisti jiems pasitikti organizacijos šimtmetį turint faktais ir galimybėmis paremtus planus, o ne idiliškas prielaidas. Todėl siūlau savo kandidatūrą dar vienai kadencijai, nes esu tikras – aš galiu padėti šį sunkų laikotarpį suvaldyti. Be pandemijos, išderinusios daug socialinių veiklų ir santykių, be karo, kurio grėsmė kelia bendruomenėje neramias mintis, mūsų laukia dar ir naujas finansavimo modelis, naujas Socialinės integracijos įstatymas, tikėtina, ir ekonominė krizė. 

Dirbu ir ketinu dirbti drauge su savo pavaduotoja Irma Jokštyte. Ji tik per gerą pusmetį yra stipriai įsigilinusi į organizacijos valdymo procesus. Tai ryškus ir tvirtas žmogus, pasiruošęs prisiimti atsakomybę, matomas ir atpažįstamas kaip mūsų organizacijos atstovas ne tik šalyje, bet ir tarptautinėse organizacijose. Mes esame tvirta komanda, kurioje yra ir patirtis, ir šiuolaikiškas žvilgsnis bei energija. Komanda, kurioje neregių ir silpnaregių lūkesčiai, problemos atpažįstami savo gyvenimu. Jei delegatai apsispręs toliau žengti organizacijos stiprinimo keliu, mūsų pagrindinės darbo kryptys bus: 

1. Tvarus socialinės reabilitacijos modelis. 

Tai daug metų siekiamas tikslas. Įdėta nemažai nuoseklaus darbo, kad nuo pernai metų VšĮ LASS pietvakarių centras pradėtų vykdyti socialinę kompleksinę reabilitaciją. Manau, kad ir šiemet būsime to projekto vykdytojai – pradžia yra padaryta, pozicijos užtvirtintos. Man asmeniškai tai yra labai svarbu, suvokiant, kad į mūsų bendruomenę naujai atėjusiems žmonėms reabilitacija stipriai pasitarnauja ir yra gyvybiškai svarbi. Idealiausia būtų, kad atsirastų modelis, kai reabilitacija būtų vykdoma valstybiniais pinigais ir valstybės institucijų. Bet netikiu šituo dalyku, įsitikinau, kad nėra institucijos, kuri būtų pasiruošusi kokybiškai vykdyti reabilitaciją. Ir toliau ketinu siekti susitarimo dėl sąlygų ir imtis iniciatyvos mums, kaip aklųjų organizacijai, o valstybė turėtų reabilitaciją finansuoti. Vienas iš esminių dalykų, dėl kurio mes nesutariame su politikais, kad nereikia žmonių likimais žaisti per viešuosius pirkimus. Jeigu valstybė nepripažįsta, kad nėra institucijos, kuri geba šį dalyką daryti, tai tada ji privalo pripažinti, kas geba kompleksinę reabilitaciją vykdyti. Mes sakome – LASS geba tai daryti, nes turi žmogiškųjų resursų, patirties, ekspertinių žinių, bet mums reikia valstybinio finansavimo. 

2. LASS filialų veikos, struktūros ir finansavimo modelis. 

2002 m. buvo priimtas tarybos sprendimas, kad filialo pirmininkas atitiktų ir socialinį darbą atliekančio žmogaus kvalifikacinius reikalavimus. Šiuo metu aš girdžiu lūkesčius, kad pirmininko darbas būtų įvertintas finansiškai. Mano principinis požiūris, kad reikia susitarti, pirmiausia, pačiam žmogui, kiek jis save pozicionuoja filialo pirmininku, kiek socialiniu darbuotoju. Būkime realistai – tikėti, kad jis gaus finansavimą už abi pareigybes, yra sunkiai derinama. Kitas dalykas – jau dabar mes iš dalies tuos filialus, kurie prieš 20 metų priimtą nutarimą atitinka, remiame per Užimtumo tarnybą subsidijuodami. 2022 m. tam skirta 45 tūkst. Eur iš socialinės programos, tačiau darbuotojai turi atitikti tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus – turi būti registruotas Užimtumo tarnyboje, su ja registruota viešosios įstaigos bendradarbiavimo sutartis, tuomet gaunamas finansavimas, o kofinansavimas (trūkstama finansuoti dalis) suteikiamas iš LASS – tai ji yra pajėgi įgyvendinti ir finansiškai. Aš nešneku nerealių dalykų – negaliu žadėti, kad tiesiog iš kažkur mokėsime algas, jei neužtikrinsime stabilių finansinių resursų. Bet jeigu mes kalbame apie tai, kad patapus pirmininku sąjunga automatiškai moka atlyginimą, tai, suprantama, nėra darbo sutartis už atlygį. Reikia susitarti dėl darbo sąlygų, pareigų ir atsakomybių, o kartu ir dėl darbo užmokesčio. Realybė yra tokia, kad ne visi pirmininkai atitiks įdarbinimo kvalifikacinius reikalavimus – dėl amžiaus, neįgalumo ir panašiai. 

Kitas momentas, apie ką reikia svarstyti. Dėl labai objektyvių priežasčių sąjungos narių skaičius yra sumažėjęs – taip, kaip visoje Lietuvoje traukiasi mokyklos, universitetai, aptarnaujamų pacientų skaičiai, netenkame dalies tautiečių dėl emigracijos. Organizacija negali slėptis nuo realybės. Ar iš tikrųjų racionalu ir šiuo metu turėti 49 filialus? Manyčiau, kad lygiagrečiai su filialų pirmininkų darbo apmokėjimo reikalavimu turime diskutuoti apie struktūrinę filialų reformą. Ir suvokiant, kad sudarytose darbo grupėse nuomonės gali išsiskirti radikaliai, reikia priimti sprendimą ir atsakomybę už jį. Aš linkęs kompleksiškai kalbėti apie filialų struktūros ir finansavimo modelį. 

3. Gamybos įmonėms keliamų tikslų peržiūrėjimas. 

LASS steigtoms gamybos įmonėms iš esmės esame suformavę vieną tikslą – 40 proc. darbo vietų su regos negalia. Oficiali statistika rodo, kad jau dabar įstaigos šio reikalavimo neatliepia. Be to, greitai laukia pokytis dėl Socialinių įmonių ir Užimtumo įstatymų. Mano manymu, organizacija, šių įmonių steigėja, šalia iškelto tikslo įdarbinti 40 proc. darbuotojų su regos negalia, turėtų siekti, kad įmonė užtikrintų ne tik šį žmogiškąjį faktorių, bet ir tam tikrą finansinę vertę sąjungai. Tada mes galėtume galvoti apie platesnį socialinių programų vykdymą, filialų pirmininkų darbo apmokėjimą. Šiandienos situacija yra tokia, kad norima daug ir labai daug, o kur finansai? Tik VšĮ LASS pietvakarių centras ir LASS RC sugeneruoja pridedamąją vertę iš turto nuomos. Kitos viešosios įstaigos yra dotuojamos valstybės ir LASS. Vilkpėdės socialinių paslaugų bendruomenės centras kol kas daugiausia finansuojamas iš valstybės, bet reikia suvokti, kad pasikeitus finansavimo modeliui, mes, kaip organizacija, turėsime smarkiai prisidėti. 

Siūlau suformuoti organizacijos steigtoms įmonėms tikslus, kad būtų siekiama ne tik darbo vietų steigimo žmonėms su regėjimo negalia, bet būtų įtraukta ir prisidėjimo prie sąjungos finansų perspektyva. Tai nėra nauja mintis, daug metų įmonės vienaip ar kitaip prisidėdavo prie socialinių programų. 

4. LASS finansinių galimybių ir svarbiausių veiklos krypčių darna. 

Būtina sutarti dėl programų ir veiklų prioritetų. Mes norime vykdyti daug veiklų, išlaikyti poilsiavietes, užtikrinti orų atlyginimą, turėti Poilsio, filialų rėmimo programą ir panašiai. Būtina „išsidėlioti“ prioritetus, kad jie derėtų su mūsų galimybėmis. 

5. Naujų nekilnojamojo turto efektyvesnio panaudojimo galimybių paieška ir įgyvendinimas. 

Aš atkreipiu dėmesį, kad, norint generuoti didesnes pajamas, būtina investuoti į nekilnojamąjį turtą, kad jis atitiktų šiuolaikiškus reikalavimus. Tai yra milžiniškos lėšos, reikia detaliai ir profesionaliai sverti, iš kur jas paimti, kada atsipirks. Reikia suvokti, kad didelė dauguma mūsų pastatų, poilsiavietė, yra pastatyti prieš pusę amžiaus ir daugiau, o kapitalinei renovacijai reikalingos didelės sumos. Kai imama, sakyčiau, lengvabūdiškai kalbėti, kaip už milijonus senamiestyje įrengsime viešbutį, norėčiau tai išgirsti iš žmonių, kurie yra tokius projektus realiai atlikę. 

6. LASS 100 metų sukakties įprasminimas. 

Ši kadencija pasitiks organizacijos 100 metų jubiliejų. Ekonominis, politinis fonas kol kas tikrai nėra geras ir vargu ar bus geresnis. Norėtųsi nuosekliai dirbti, pabrėžti šios datos reikšmę, kad sąjunga pasitiktų savo 100-metį kaip garbinga, atmintį gerbianti ir ateitį kurianti organizacija, kuri atlaikė ir tiek daug pasiekė. Noriu, kad šiuo nueitu keliu džiaugtųsi ir mūsų bendruomenė, ir visa šalis. 

Nuotrauka: Sigito Armono portretas. Vyresnio amžiaus, vidutinio ar kiek stambesnio sudėjimo vyras. Jo plaukai trumpi, jis užsidėjęs akinius siaurais rėmeliais. Vyras žiūri į skaitytoją, jo burna kiek praverta, tarsi kažką sakytų. Vyras atrodo santūrus ir pasitikintis savimi. Jis vilki tamsų kostiumą, baltus marškinius, ryši dryžuotą kaklaraištį.