Skaityk lengvai

BRAILIO RAŠTO KNYGOS PASIEKIA IR ATOKIAUSIUS VIENKIEMIUS  

Kovo 16 diena yra Knygnešio diena.

Knygnešys tai žmogus, kuris senovėje nešiojo knygas žmonėms.

Knygas ir šiuo metu galima pristatyti žmonėms į namus.

Žmonės, skaitantys brailio raštu, gyvena ne tik dideliuose miestuose, bet ir kaimuose.

Tokiems žmonėms labai sunku patiems pasiimti knygas iš bibliotekos.

Lietuvos aklųjų biblioteka žmonėms į namus pristato ne tik garsinius leidinius, bet ir knygas brailio raštu.

Susitarti dėl pristatymo galima paskambinus artimiausio padalinio bibliotekininkei.

Padalinys tai skyrius.

Telefonai tokie:

Vilniuje (8 666) 85 305.

Kaune (8 666) 85 285.

Klaipėdoje (8 666) 85 308.

Šiauliuose (8 666) 85 309.

Panevėžyje (8 666) 85 210.

Biblioteka gali nemokamai atspausdinti brailio raštu ir pristatyti Jūsų pasirinktą leidinį.

Leidiniai yra iš specialaus sąrašo, kuris nuolat papildomas.

Viską sužinoti galite arba paskambinę, arba virtualioje bibliotekoje ELVIS (elvislab.lt).

Pagal užsakymą atspausdintų brailio rašto leidinių grąžinti nereikia, jie gali papildyti Jūsų namų biblioteką.

Net jei gyvenate toli nuo miesto taip pat galite skaityti brailio raštu.

Paskambinkite, išsirinkite knygą ir susitarkite dėl pristatymo!

PREKYBOS CENTRAI — NE MŪŠIO LAUKAS, BET...  

Norėdami gyventi, turime valgyti, o norėdami valgyti — eiti į parduotuvę.

Kiekvienas suaugęs žmogus eina į parduotuvę.

Parduotuvėje sunku susigaudyti, nes daug prekių.

Silpnai matantiems ar akliems žmonėms parduotuvėse dar sunkiau.

Kasos be kasininkų

Dabar daugelyje parduotuvių yra savitarnos kasų.

Savitarnos kasos tai tokios kasos be kasininkų.

Savitarnos kasose pats žmogus turi nuskenuoti prekes ir už jas susimokėti.

Vilniuje, Naugarduko gatvėje esančioje „Maximos“ parduotuvėje taip pat yra savitarnos kasų.

Anksti ryte toje parduotuvėje dirba tik savitarnos kasos.

Savitarnos kasos akliesiems yra rimtas iššūkis.

Vilnietis Sigitas sako, kad savitarnos kasose galima susitvarkyti tik su matančio žmogaus pagalba.

Sigitas parduotuvėje iš pradžių nesuprato, prie kokios jis stovi kasos, nes nieko nemato.

Praeidamas pro šalį žmogus, pamatęs baltąją lazdelę, pasakė, kad čia savitarnos kasa.

Sigitas paprašė pagalbos, nes norėjo pabandyti apsipirkti savitarnos kasoje.

Sigitui reikėjo pagalbos įdėti banko kortelę, atsiskaityti už pirkinius.

Perkant sveriamus produktus, ekrane reikia išsirinkti ir paspausti prekės paveikslėlį.

Nematant to padaryti neįmanoma.

Savitarnos kasose sunku ne tik akliesiems, bet ir silpnaregiams.

LASS Pasvalio rajono filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė pasakoja, kad silpnaregiui savarankiškai susimokėti sunku.

Kai kurios savitarnos kasos kalba, praneša, kada reikia susimokėti.

Jeigu visos savitarnos kasos kalbėtų, būtų lengviau.

Žmonės nesijaučia savarankiški, kai negali apsipirkti patys.

2019 metais priimtas Europos prieinamumo aktas.

Dokumente numatyta, kad kasos, bankomatai, bilietų pardavimo automatai iki 2025 metų turi būti pritaikyti žmonėms su negalia.

Kreipėmės į prekybos tinklus, kad atsakytų, kaip kasos pritaikytos žmonėms su negalia.

„Maximos“ atstovė Ernestos Dapkienė atsakė į pateiktus klausimus.

„Maximos“ parduotuvėje Naugarduko gatvėje rytais dirba ne tik savitarnos kasos, bet ir informacijos kasa.

Savitarnos kasose visada yra atsakingas darbuotojas, į kurį galima kreiptis pagalbos.

„Maxima“ stengiasi, kad apsipirkimas būtų greitas ir patogus.

Savarankiškumą suprantame skirtingai

Maždaug prieš 20 metų LASS Alytaus rajono filialas vykdė projektą su viena „Maximos“ parduotuve.

Parduotuvės darbuotojai buvo mokomi atpažinti regėjimo negalią turinčius žmones ir juos aptarnauti.

Prieš 15 metų Vilniuje, Savanorių prospekte esančioje „Rimi“ neregys ar silpnaregis galėjo sulaukti didelės darbuotojų pagalbos.

Panevėžyje į didžiuosius prekybos tinklus neregiai dažniausiai eina su asistentu. Mažesnėse „Maximos“, „Norfos“ ar kitų tinklų parduotuvėse galima sulaukti darbuotojų pagalbos.

Vilniuje, Naugarduko gatvėje esanti „Maximos“ parduotuvė yra išskirtinė, nes joje lankosi nemažai aklųjų ir silpnaregių.

Atėjęs žmogus pats kreipiasi į darbuotojus ir gauna pagalbą.

Darbuotojas lydi pirkėją viso apsipirkimo metu ir padeda jam susirinkti norimą prekių krepšelį.

Kitose parduotuvėse geriausia pagalbos kreiptis į informacijos kasas.

Daugelis žmonių renkasi socialinio darbuotojo pagalbą.

Tačiau visi žmonės skirtingi ir renkasi skirtingą pagalbą.

Vilnietė Virginija sako, kad visur, kur įmanoma, stengiasi apsieiti be socialinio darbuotojo pagalbos.

Virginija eina viena ir į parduotuvę.

Žmonėms sunkiausia dėl prekių išdėstymo, sunku pamatyti kainas.

Daug kur yra stiklas, nepažymėtos durys, laiptai.

Prekių pavadinimas ir kaina užrašyta tamsiomis raidėmis tamsiame fone, sunku pamatyti.

Silpnai matantiems žmonėms sunku perskaityti apie akcijas ir kainas mažomis raidėmis.

Jaunesni aklieji ir silpnaregiai dažniausiai maistą ir kitas prekes perka internetu.

Jiems nereikia prašyti pagalbos ir viską atveža į namus.

Kaunietė Oksana pasakoja, kad dažniausiai naudojasi asistento paslaugomis.

Kai asistento nėra, Oksana perka internetu.

Kai pritrūksta kažko nedaug, Oksana eina į mažesnes parduotuves.

Oksana nemato kainų, nes yra akla.

Oksanai patinka eiti į parduotuves, apsipirkinėti.

Jei pavyksta gerai, be sunkumų apsipirkti, Oksana būna patenkinta.

SUSIGRĄŽINĘS VEIKLOS TROŠKULĮ  

Dovydas Girdžiūnas yra jaunas žmogus, dar neturintis nė 30 metų, bet su didele patirtimi.

Dovydas kovoja su kamuojančia liga, nori neatsilikti nuo bendraamžių. Dovydas nori turėti profesiją, buvo išvykęs dirbti į užsienį.

Po to, kai tapo aklas, Dovydas 4 metus sirgo depresija.

Depresija tai prislėgta psichinė būsena.

Dovydas dalyvauja įvairiuose Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos rengiamuose mokymuose bei reabilitacijos stovyklose.

Dovydas mokosi dirbti kompiuteriu ir išmaniuoju telefonu.

Dovydas sugalvojo pabandyti gyventi savarankiškai.

Palikęs Skuode gyvenančius tėvus, Dovydas persikėlė gyventi į Klaipėdą. Dovydas išsinuomojo butą ir įsidarbino pakuotoju.

Dovydas sutiko papasakoti apie save:

Dovydo vaikystė nebuvo kuo nors išskirtinė.

Dovydas žmonėms atrodė kitoks, nes gimė su liga.

Dovydas augo kaime, aplink buvo pievos, miškas, upė ir ežeras.

Dovydas nesėdėjo namuose prie kompiuterio ar telefono, jis žaidė su draugais lauke.

Dovydas lankė pagrindinę mokyklą.

Dovydas nenorėjo mokytis toli nuo namų.

Po 10 klasių Dovydas įstojo į Skuodo kaimo amatų ir verslų mokyklą. Dovydas mokėsi vidaus ir lauko apdailininko specialybės.

Dovydas išmoko klijuoti plyteles, dažyti lauko, vidaus sienas, jas statyti.

Norėdamas užsidirbti Dovydas susirado darbų užsienyje.

Dovydas pirmiausia važiavo į Daniją.

Dovydas Danijoje ūkininko laukuose ir soduose skynė prinokusį derlių.

Dovydas norėjo ir užsidirbti pinigų, ir pažinti šalį.

Dovydas dirbo po 8 valandas.

Už darbą buvo atsiskaitoma laiku, todėl Dovydas buvo patenkintas.

Antrą kartą Dovydas išvažiavo dirbti į Norvegiją.

Darbas buvo tikrai įdomus, nes reikėjo statyti gyvenamuosius namus.

Norvegijoje Dovydas ilgai nedirbo, nes prasidėjo sveikatos problemos.

Pasveikęs, Dovydas išvyko į Švediją.

Švedijoje Dovydas dirbo dažytoju.

Ilgai Švedijoje dirbti nepavyko, nes Dovydas vėl susirgo ir turėjo grįžti į Lietuvą.

Dovydas yra susitikęs su žmonėmis, sėdinčiais vežimėliuose, turinčiais proto negalią.

Dovydas su neregiais susitiko tik tada, kai pats neteko regėjimo.

Kai Dovydas buvo mažas, jam darė operaciją, nes jis gimė su liga.

Regėjimas Dovydui pradėjo silpti 2017 metais.

Per kelerius metus buvo operuotas kelis kartus.

Pradėjo trumpam dingti regėjimas.

Akių užtemimai kuo toliau, tuo dažniau kartojosi.

Per dieną akys užtemdavo kelis kartus.

Vieną dieną Dovydas visai nieko nebematė.

Dovydą operavo, bet operacija nepadėjo.

Kai apako, Dovydas susirgo depresija.

Dovydas gyveno pas tėvus, nieko neveikė, tik valgė ir gulėjo.

Dovydas priaugo labai daug svorio.

Dovydas nusprendė mesti svorį.

Numetęs 40 kilogramų, Dovydas pradėjo labiau pasitikėti savimi.

Dovydas norėjo pradėti kažką veikti.

Tada Dovydas nusprendė gyventi savarankiškai.

Dovydas išgirdo apie LASS, pradėjo lankyti mokymus.

Tada Dovydas savarankiškai nuvažiavo į Vilnių.

Dovydas nuvažiavo į neregių ir silpnaregių įmonę Klaipėdoje.

Dovydui pasiūlė darbą.

Dovydas susirado ir išsinuomojo butą.

Dovydas dirba dar neilgai, jis pakuotojas.

Dovydas džiaugiasi nauju darbu, stengiasi įsitvirtinti.

IŠŠŪKIAI RENGINIŲ ERDVĖSE  

Kultūriniai įvykiai yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.

Neregiams ir silpnaregiams nueiti į kultūros renginį yra sunku.

Renginiai nėra specialiai tokiems žmonėms pritaikyti.

Vieni akli žmonės būna namuose, kiti eina tik į specialius jiems pritaikytus renginius.

Yra ir aklųjų, kurie drąsiai eina į įvairius renginius, kur patiria įvairių išbandymų.

Apie išbandymus pasakoja keli neregiai.

Zita pasakoja, kad labai įdomu išeiti į renginius ir nesėdėti namuose.

Zita eina į kino teatrus, koncertus.

Zita lankosi įvairiuose renginiuose, tarp jų ir LASS ar Lietuvos aklųjų bibliotekos renginiuose.

Zita pasakoja, kad tokiuose renginiuose kiekvienam paskambina, susitaria dėl atvykimo, palydi iki salės.

Tos salės neregiams ir silpnaregiams yra gerai pažįstamos, netoli jų namų.

Zita į miesto renginius vyksta dažnai, net ir viena.

Zita išeina anksčiau, ramiai randa tą vietą, kur vyksta renginys, randa, kur atsisėsti.

Zita jau mintinai žino, kaip rasti vietą, kokie numeriai yra ant kėdžių ir kėdžių eilių.

Zitai tai padaryti būtų sudėtinga didelėse arenose.

Bet į tokias arenas Zita viena neina, o jei reikia visada pasiklausia kitų žmonių.

Zita sako, kad būna sudėtinga kažkur nueiti, nes yra daug laiptų.

Kai kur viskas labai tamsu, kitur labai maži skaičiai, todėl sunku pamatyti.

Zita sako, kad viską galima įveikti, svarbu nebijoti ir bandyti visur dalyvauti, patirti įspūdžių.

Simonas sako, kad eina ne tik į koncertus, spektaklius, bet ir į parodas, galerijas, muziejus.

Kai jis yra kitame Lietuvos ar užsienio mieste, stengiasi aplankyti kuo daugiau vietų.

Simonas stebi, kaip jos pritaikytos akliesiems.

Simonas šiek tiek mato, bet į koncertus dažniausiai eina su draugais.

Simonas sako, kad didelėse arenose būtų sunku surasti tualetą ar kavinę.

Simonas sako, kad visada galima paprašyti pagalbos.

Simono draugai nuperka bilietus į koncertą, nes internetu Simonui sunku išsirinkti gerą vietą.

Simonui patinka, kad galima stebėti renginius ir internetu.

Simonui baisu ir vėlai vakare po renginio vienam grįžti namo autobusu, nes tai nesaugu.

Simonas į parodas eina dienomis, kai šviesu ir mažiau žmonių.

Simonas visada pasisako darbuotojams, kad yra silpnaregis.

Dažniausiai Simonui leidžia paliesti eksponatus.

Eksponatas tai parodoje rodomas daiktas.

Muziejuose, galerijose yra smulkių dalykų, juos apžiūrėti galima pasididinus telefono ekraną.

Vaida pasakoja, kad į renginius retai eina viena.

Vaida turi gerų draugų, kurie ją pakviečia eiti kartu.

Jei draugai negali kartu eiti, Vaida tariasi su asmeniniu asistentu.

Tačiau ir asmeninis asistentas ne visada gali palydėti, nes renginiai vyksta vakarais arba savaitgaliais.

Asmeninis asistentas turėtų taip pat pirkti bilietą į koncertą ar renginį.

Jei kaina nedidelė, tai Vaida gali nupirkti bilietą asistentui.

Jei labai geras koncertas, tai bilietai būna brangūs.

Neregiai gali eiti į renginius patys ir prašyti darbuotojų pagalbos.

Dideliuose renginiuose visada reikia šalia lydinčio žmogaus.

Galima susitarti, kad palydėtų darbuotojas.

Jei per renginio pertrauką reiks į tualetą ar kavos, nebus kas palydi.

Galima bandyti pačiam ieškoti reikalingos vietos, bet tai sunku, nes žmonių daug ir visur eilės.

Visiems norisi nueiti į tikrą renginį ar koncertą, o ne stebėti per internetą.

Tikrame koncerte tikras garsas, kavinės, scenos, kvepalų kvapai.

Renginiuose gali susipažinti su įdomiais žmonėmis, sutikti pažįstamų, pabendrauti.