Mūzų pėdsakais

Vytautas Talat Kelpša.

„Ne pasaką seku...“ Ištrauka iš knygos

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) parengė neregių literatų konkursų (1995– 2018) laureatų bibliografinę rodyklę. Rodyklėje chronologine tvarka išvardijami konkursų laureatai, LAB įvairiais formatais išleistos jų knygos. Leidinio pabaigoje pateikiamos trumpos autorių kūrybinės biografijos. Šių metų vasarį rodyklė BRF formatu įkelta į virtualią biblioteką ELVIS, tad ja naudotis gali kiekvienas šios bibliotekos skaitytojas. 

„LAB nuo pirmųjų veiklos metų skatino skaitytojų literatūrinę kūrybą, – leidinio pratarmėje rašo jo sudarytoja Ina Praprovienė. – Siekdama dar labiau suaktyvinti neregių literatų kūrybinę veiklą, populiarinti jų kūrybą visuomenėje, padėti jiems įsitraukti į Lietuvos literatūrinį gyvenimą, 1995 m. LAB pradėjo organizuoti neregių literatų kūrybos konkursus. 1995–2008 m. konkursai vykdavo kasmet, nuo 2008 – kas dvejus metus. Konkurso nugalėtojo kūryba išleidžiama atskiru leidiniu, pateikiama neregiams pritaikytais formatais – brailio raštu ir garsiniu pavidalu. Visos išleistos knygos saugomos LAB fonduose. Iki 2022 m. konkursas surengtas 19 kartų.“ 

Minėdami Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – prisiminkime 2007 metų neregių literatų konkurso nugalėtojo Vytauto Talat Kelpšos knygą „Ne pasaką seku...“ – autentišką pasakojimą apie Lietuvai tragiškus 1940–1941 metus, pirmuosius trėmimus, lietuvių tremtinių gyvenimą Altajaus krašte. Tame pačiame, į kurį 1941 m. buvo ištremta ir dainininkės Beatričės Grincevičiūtės šeima bei šimtai kitų jau nebeegzistavusios Lietuvos valstybės tarnautojų, karininkų, visuomenės veikėjų šeimų. 

Redakcija 

Buvo praėję daugiau kaip pusė metų gyvenimo tremtyje, daug ką supratome. Valdžia ir vietiniai gyventojai pamatė (nes vis dažniau tekdavo bendrauti su jais dirbant), kad čia darbštūs, sąžiningi, pranokstantys juos kultūra ir išsilavinimu žmonės, likimo nublokšti slibinui į nasrus, kuris pasimėgaudamas, sadistiškai žaidžia su savo aukomis. Tie žmonės labai myli savo tėvynę, tautą, nėra jokie nusikaltėliai, niekam blogo nepadarę, enkavedistų vadinami eksploatatoriais, yra net visiškai padorūs žmonės, labai didelės nelaimės ištikti, neaišku, kodėl netekę tėvynės, namų, draugų. Su jais reikia skaitytis, iš jų mokytis, nes visais atžvilgiais pranašesni. Visa, kas buvo kalama į galvą, yra grynas melas – vietiniai gyventojai, mus pažinę, tai ėmė suprasti. 

Seni žmonės sako: kovo mėnuo – morčiaus mėnuo. Tuo teko pačiam įsitikinti. Buvo vėlyvas vakaras. Kas pavargęs po sunkios ir šaltos dienos ilsėjosi, išsitiesęs ant gulto, moterys taisė maistą rytdienai, kas dar valgė vėlyvą vakarienę, šnekučiavosi su kaimynu. Nelauktai už barako sienų pasigirdo iš pradžių negarsus, dar nedrąsus, visiškai nepažįstamas ir niekada negirdėtas garsas. Visi barake nutilo ir klausėsi negirdėtų balsų, kurie vis stiprėjo, – jau nebe vienas, o daug daugiau. Su draugais išėjome laukan. Koncertas vis gaudė, labai aiškiai buvo girdimas. Nuo šių balsų, sakyčiau, gana darnaus choro, per nugarą perbėgo skruzdėlės, taip pasidarė nejauku. Staugė vilkų ruja. Garsai ėjo nuo kalno, stūksančio prieš mūsų baraką. Staiga atsiliepė kiti kauksmai nuo kito kalno. Vieni pradeda, kiti klausosi, baigus pirmiesiems, pradeda kiti. Sakytum, vyksta varžytynės. Nors stovėjau prie uždarytų barako durų, bet jaučiausi nejaukiai, nė nepajutau, kaip įsikibau į durų rankeną. Labai jau nejauku, ypač, kai esi tarp dviejų grupių. Vilkai ant kalno, juk tolokai nuo tavęs, bet psichiškai mane veikė, ir pirmas smukau į baraką. Neatsiliko ir draugai. Tas jų staugimas paliko klaikų įspūdį. Tai simfonija, kurios klausantis plaukai šiaušiasi. Dar ne vieną vakarą klausėmės jų koncerto. Rytą, eidami į darbą, ant šviežiai iškritusio sniego rasdavome nuo vieno kalno į kitą pramintą taką. Kartą, pamatęs vilko pėdą, nejučiomis apsidairiau, ar kur nors netoliese nepamatysiu paties vilko, nors jo pėdos buvo seniai atšalusios. 

Kiekvieną rytą ir vakarą iš Kekso į Barboką buvo vežamas primelžtas pienas. Veždavo jį mano bendraamžis Domas Čekanauskas. Į Barboką buvo suvežamas visas pienas ir perdirbamas. Tik mes, deja, jo produkcijos nematėme. Sakė, kad buvo gaminamas kazeinas ir išvežamas. Ar tai teisybė, nežinau. Kitais metais per šienapjūtę kelis sykius liesos varškės „patrupino“. 

Jau apie pusiaunaktį, atidavęs pieną, Domas grįžo namo. Šaleno, dangus buvo giedras, mėnulis kabojo virš kalno ir blankiai švietė. Pora arklių, pakinkytų į didokas roges, girgždant šąlančiam sniegui, smulkia ristele traukė pustuštes roges su tuščiais pieno bidonais. Arkliai prunkšdami šnekino vienas kitą, dėl to ir Domas smagiau jautėsi. Kelias žinomas, vaikinukas visiškai pasitikėjo arkliais. Permetęs vadžias ant rankos, atsidavė arklių valiai, o pats paskendo mintyse. Monotoniškai bildėjo nelabai glaudžiai surišti bidonai. Nuvažiuota didesnė kelio pusė. Rodos, viskas buvo kaip ir kiekvieną naktį grįžtant iš Barboko, bet kažkodėl arkliai pradėjo dažniau prunkšti ir greičiau bėgti, retkarčiais sušuoliuodami. Bėgdami vis greičiau, žvilgčiojo atgal. Pabudo iš svajonių sapno Domas, ėmė dairytis, kas nutiko arkliams. Atsigręžęs mėnesienoje pamatė iš paskos bėgantį pulkelį vilkų. Keli atsiskyrė ir taisėsi lenkti jo roges. Aišku – nori užbėgti arkliams už akių. 

Domas girdėjo, kad nuo vilkų naktį galima apsiginti tik ugnimi. Geriausiai apsaugotų laužas, bet kur tu ant rogių jį sukursi. Ėmė degtukus degioti ir mėtyti. Vilkai kiek atsiliko. Degtukai menkai gelbėjo: įsižiebdavo, lūžinėjo, o dar pirštai sugrubo. Arkliai, jausdami vilkus, lėkė kiek įkabindami. Vilkai irgi vijosi iš visų jėgų, pamažu vis artėjo. Staiga, nepribėgę keleto metrų iki rogių, pradėjo pasikeisdami kažką įnirtingai pulti, draskyti, kitas griebdamas net per galvą verčiasi. Tada Domas pamatė, kad gaudo nuo bidono atsirišusią virvę. Jis plikomis rankomis pradėjo atraišioti kitą virvę ir paleido jos galą vilkams pažaisti. Suprato, kad tai – jo vienintelis išsigelbėjimas. Kad tik virvės užtektų iki namų. Nesurišti bidonai ėmė kristi iš rogių ir pastodavo kelią vilkams. Šie juos peršokdavo arba aplenkdavo. Virvė po truputį trumpėjo. Kelias iki Kekso irgi trumpėjo. Reikėjo sukti į dešinę. Į gyvenvietę. Vilkai atsiliko. Prašvitus Domas surinko išmėtytus bidonus, nes jie buvo reikalingi rytiniam melžimui. Vėliau papasakojo ir man. 

Po šio įvykio, vežant pieną, lydėdavo senas rusas su medžiokliniu šautuvu, bet pasididžiuoti vilko kailiu jam neteko. Be to, veždavosi paruoštų savo gamybos fakelų, kurie taip pat liko nepanaudoti. Baigėsi vilkų vestuvės ir nutilo staugimas, dingo vilkų praminti takai. 

D. Raicevičiūtės piešinys, kuriame vaizduojamas kaimas. Piešinyje abstrakčiomis linijomis, juodu pieštuku, pavaizduoti du dideli gyvenamieji namai, apsupti miško ir žaliuojančių pievų.