Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Susigrąžinęs veiklos troškulį

Telefone girdžiu monotoniškus kvietimo signalus. Lyg ir nieko ypatingo, manęs laukia dar vienas iš daugelio pokalbių. Vis tiek neramu. Mintyse dar ir dar kartą apmąstau pokalbio planą. Manasis pašnekovas – jaunas žmogus, dar neturintis nė trisdešimties, bet su milžiniška patirtimi. Ji spalvinga ir įvairialypė: nuolatinė kova su kamuojančia liga, troškimas neatsilikti nuo bendraamžių, profesijos paieškos, darbas emigracijoje, ligos šėlsmas ir aklina tamsa, beveik ketveri sunkios depresijos metai... 

Dovydas Girdžiūnas mėgina prisipratinti iš pagrindų pasikeitusį pasaulį. Vaikinas aktyviai dalyvauja įvairiuose Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) rengiamuose mokymuose bei reabilitacijos stovyklose. Mokosi dirbti kompiuteriu, įsisavinti išmanųjį telefoną. Įgavęs taip neregiui būtinų socialinių įgūdžių, Dovydas nutarė pamėginti gyventi savarankiškai. Palikęs Skuode gyvenančius tėvus, neregys persikėlė gyventi į Klaipėdą. Uostamiestyje išsinuomojo butuką ir įsidarbino UAB „Regsedoje“ pakuotoju. 

Ragelyje išgirstu žvalų balsą ir taip prasideda mūsų pokalbis. 

– Kokią prisimeni savo vaikystę? Kokia ji buvo, kas įstrigo į atmintį? 

– Mano vaikystė nebuvo kuo nors ypatinga. Nebent man taip atrodė. Galbūt kitiems, aplinkiniams buvau kitoks. Į šį pasaulį atkeliavau su įgimta liga. Kai ateini su papildomu nešuliu, tai priimi tai kaip duotybę ir dėl to mažiausiai rūpiniesi. Augau kaime. Šiais laikais tuo ne kiekvienas gali pasigirti. Mane supo gamta: pievos, miškas, upė ir ežeras. Daugiausia laiko leisdavau ne sėdėdamas namuose prie kompiuterio ar išmaniojo telefono, o su draugais kaime ar už jo ribų. Kaip ir visi lankiau pagrindinę mokyklą. Galvodamas apie ateitį, padebesiais neskraidžiau. Kaimo gyventojams būdinga sveika nuovoka ir noras po kojomis turėti tvirtą pagrindą. Visa tai užtikrina praktiška profesija. Nenorėjau mokytis toli nuo namų. Geriausia išeitis atrodė netoliese esantis Skuodas. Po dešimties klasių įstojau į Skuodo kaimo amatų ir verslų mokyklą, kurioje baigiau dvylika klasių ir kartu įgijau profesiją. Tiesa, ji manęs netenkino. Todėl pasilikau mokytis dar vienus metus. Mokiausi vidaus ir lauko apdailininko specialybės. Išmokau klijuoti plyteles, montuoti karkasines sienas, dažyti tiek lauko, tiek vidaus sienas. 

– Aptarkime neskalsią emigranto duoną. Kaip pasukai šiuo keliu? 

– Darbas užsienyje atsirado neatsitiktinai, jį susirasdavau pats. Kelis kartus važiavau padirbėti į Skandinavijos šalis. Pirmoji išvyka buvo į Daniją. Tada dar mokiausi. Danijoje dirbau sezoniniu darbininku nuo vasaros iki rudens. Vietinio ūkininko laukuose ir soduose skyniau prinokusį derlių. Man šį darbą pasiūlė gera pažįstama. Ji pati pas danų ūkininką dirbo ne pirmą sezoną. Nusprendžiau pamėginti. Norėjosi ne tik papildomų pinigų, bet nors šiek tiek pažinti svečias šalis. Kalbama, kad užsieniečiai linkę išnaudoti iš Rytų atvykusius sezoninius darbininkus. Iš tiesų – nieko panašaus. Skandinavijos šalys yra civilizuotos ir ten aktyviai veikia vietinės profsąjungos, neleidžiančios skriausti vietinių, o taip pat atvykusių darbininkų. Danijoje griežtai reglamentuota aštuonių valandų darbo diena. Yra dirbama su trumpais atokvėpiais ir, žinoma, ilgesne pietų pertrauka. Dirbau aštuonias valandas. Gyvenome ūkininko pirktame name. Į sodus ir iš jų mus veždavo ūkininko samdytas transportas. Gyvenimo sąlygos buvo neblogos. Už darbą atsiskaitoma laiku. Likau viskuo patenkintas. Gal todėl įgijęs profesiją darbo ieškojau ne Lietuvoje, o dairiausi į Skandinavijos šalis. 

Antrą kartą išvažiavau dirbti į Norvegiją. Baigęs mokslus įsidarbinau lietuviškoje įmonėje, kuri savo specialistus siuntė darbuotis į užsienį. Darbas buvo tikrai įdomus. Statėme gyvenamuosius namus nuo pamatų konstrukcijų iki stogo uždengimo. Teko daryti ne tik išorės, bet ir vidaus apdailos darbus. Ne visos statybinės operacijos man patiko. Kiekvienas meistras turi mėgstamus ir ne itin mėgstamus darbus. Man patiko namo karkaso surinkimo, o vėliau dažymo darbai. Norvegijoje ilgai nedirbau, prasidėjo sveikatos sutrikimai. Teko sugrįžti į tėviškę. Pasigydęs vėl dairiausi darbo užsienyje. Ieškojau visur: klausinėjau bičiulių, rašiau CV darbdaviams, naršiau internete. Radau skelbimą, kuris patiko. Prasidėjo susirašinėjimas. Greitai su būsimuoju darbdaviu sukirtome rankomis. Taip mano darbo žemėlapyje atsirado Švedija. Čia dirbau dažytoju. Deja, ilgai padirbti nepavyko. Vėl koją pakišo sveikata. Teko skubiai viską mesti, nutraukti kontraktą ir grįžti namo gydytis. 

– Koks darbdavių ir vietinių gyventojų požiūris į atvykėlius, ar nesijautei antrarūšis? Bendraujant su darbdaviais pakako minimalių anglų kalbos žinių? 

– Jau šiek tiek užsiminiau apie darbo santykius Skandinavijoje. Suprantama, vietiniai tave priima kaip atvykėlį. Laimei, niekas neįžeidinėja ir neignoruoja. Bent jau mane vietiniai priėmė draugiškai, dažnai užkalbindavo, prireikus suteikdavo būtinos informacijos. Deja, nemokėdamas vietinės danų, norvegų ar švedų kalbos, neužmegsi itin tamprių ir draugiškų santykių. Vietiniai ne visi moka anglų kalbą, ypač vyresni. Todėl bendraujant nuolat iškildavo kalbos barjeras. Kalbant apie darbdavius – jie skirtingi. Vieni geresni, kiti ne tokie paslaugūs. Visų darbdavių bendras bruožas – įstatymų paisymas. Jie neversdavo dirbti viršvalandžių. Atlyginimą mokėjo laiku ir nesistengdavo jo nusukti arba sumažinti. 

– Ar pačiam teko iki ligos sutikti žmonių su negalia, ką apie juos manydavai? 

– Aš jų negalia nesibaisėjau, nevengdavau susitikimų. Neįgalius žmones priėmiau tokius, kokie jie yra. Neslėpsiu, pabendravus su proto negalią turinčiu žmogumi, besiklausant jo kalbų, apimdavo keistas, nepaaiškinamas jausmas. Norėjau kuo greičiau baigti ir pamiršti jo kalbas. Tuo tarpu ratukuose sėdintis žmogus nuo manęs niekuo nesiskiria, tik kad savarankiškai nevaikšto. Su neregiais susidūręs nebuvau. Juos pradėjau pažinti tik pats netekęs regėjimo. 

– Kada pajutai pirmuosius ligos simptomus? 

– Šį pasaulį išvydau turėdamas įgimtą ligą. Nuo pat pirmų dienų galvoje kaupėsi skysčiai. Gydytojai diagnozavo hidrocefaliją (smegenų vandenė). Iš karto padarė operaciją. Išvedė dreną, per kurį galvoje besikaupiantis skystis nutekėdavo į pilvo ertmę. Iki pat 2015 metų apie turimą ligą buvau pamiršęs. Tais metais prasidėjo galvos skausmai, pykinimas, vėmimas. Grįžęs namo, nedelsdamas kreipiausi pagalbos. Prasidėjo nesibaigiantys vizitai pas medikus, gydymasis stacionaruose. 

– Pačiam skaudžiausia netektis – akys, jose šviesa užgeso staiga, netikėtai? 

– Per kelerius metus dėl smegenų vandenės buvau operuotas kelis kartus. Po eilinės operacijos praslinkus keliems mėnesiams pastebėjau, kad trumpam „dingdavo“ regėjimas. Iš pradžių nekreipiau dėmesio. Ne kartą užtemdavo akyse. To nesureikšminau. Akių užtemimai kuo toliau, tuo dažniau kartojosi. Tamsos laikas vis ilgėjo. Per dieną akys užtemdavo kelis kartus. Skaudžiausia tai, kad prasidėjus šiems simptomams kreipiausi į Santaros klinikų oftalmologus. Mane apžiūrėję medikai pareiškė, kad nieko nėra ir kad aš viską išsigalvoju. Nepraėjus nė dviem savaitėms, akyse šviesa galutinai užgeso. Vėl pravėriau Santaros klinikų duris. Šį kartą mane operavo. Deja, nesėkmingai. Išgirstas atsakymas savo cinizmu pribloškė: buvau apkaltintas, kad per vėlai ėmiau ieškoti akių gydytojų pagalbos. 

– Toliau – depresija. Kiek prireikė laiko išsivaduoti iš jos glėbio? 

– Juodasis gyvenimo tarpsnis tęsėsi ketverius metus. Netekęs regėjimo gyvenau pas tėvus. Nieko neveikiau. Gyvenimas buvo toks — skaniai pavalgyti ir gulinėti. Daugiau man nieko nereikėjo. Per tuos nieko neveikimo metus užsiauginau didžiulį antsvorį. Mane iš depresijos ir nieko neveikimo išgelbėjo tas pats antsvoris. Nežinau, kas atsitiko ir kodėl, bet vieną dieną nusprendžiau mesti svorį. Pasirinkau protarpinį badavimą. Jo laikydamasis per dešimt mėnesių atsikračiau 40 kilogramų. Laikantis protarpinio badavimo, pamažu sugrįžo noras gyventi ir kažką veikti. Galutinį postūmį davė vienos moters ištarti žodžiai: „Tokių kaip tu pasaulyje daug. Jie gyvena savarankiškai ir nepaisydami ligos dirba bei kuria šeimas.“ Išgirdęs šiuos žodžius tvirtai apsisprendžiau palikti tėvų namus ir pamėginti gyventi iš naujo, savarankiškai. Iš tos moters pirmą kartą išgirdau apie LASS. Pats atradau sąjungą ir jos dėka prasidėjo mano reabilitacija. Pagalbos ranką ištiesė Daina Vitkauskienė. Jos padedamas įgijau šiek tiek savarankiškumo ir dalyvavau Vilniuje surengtuose mokymuose. Tada vienas pats savarankiškai nuvažiavau į Vilnių. Nuo tos dienos prasidėjo mano pažintis su neregiais ir LASS. 

– Darbas „Regsedoje“ tai laikina, ar?.. 

– Dainos patartas ir lydimas nuvažiavau į neregių ir silpnaregių įmonę. Direktorė patikino, kad darbo vietų yra. Grįžęs iš sanatorijos pradėjau tvarkyti įsidarbinimo dokumentus. Klaipėdoje teko dairytis nuomojamo būsto. Ieškodamas jo susidūriau su nelaukta problema. Būsto nuomotojai, sužinoję, kad nematau, atsakydavo kambario. Tik po ilgų paieškų ir įkalbinėjimų pasisekė. Iki darbo – du kilometrai. Iš pradžių naudojausi socialinio pavežėjo paslaugomis. Dabar netoli apsigyveno bendradarbis. Jis dar šiek tiek mato. Tad mane mielai palydi iki įmonės. Čia dirbu neilgai. Man, kaip ir kitiems įmonėje dirbantiems neregiams, patikėtas produkcijos pakavimas. Senieji darbuotojai geranoriškai sutiko apmokyti naujojo darbo, ir dabar jeigu kas nesiseka, visada ištiesia pagalbos ranką. Man svarbu įsitvirtinti naujajame gyvenime. Apie ateitį negalvoju. Džiaugiuosi šia diena.