Skaitmeninis asistentas

Autoriaus nuotraukaAndžėjus Ravanas, [email protected]

Žaidimas, kupinas netikėtumų ir iššūkių


 

Parašas po straipsniuNuo pat ankstyvos vaikystės, būdamas silpnaregis, labai mėgdavau laiką leisti kompiuterinių žaidimų pasaulyje. Pirmąją savo žaidimų konsolę gavau dovanų aštuonerių ar dešimties. Dabar jau tiksliai nepamenu, bet tai buvo konsolė su geltonomis disketėmis, kuriose tilpo tam laikotarpiui labai įdomių žaidimų. Manau, kiekvienam teko girdėti apie „Super Mario“ arba „Mickey Mouse“ žaidimus. Vėliau, augant, konsolės keitėsi ir tobulėjo, žaidimai tapdavo vis įdomesni, plėtėsi galimybės. Per maždaug 10 metų turėjau trijų „Sony“ „PlayStation“ kartų konsoles: „PS1“, „PS2“ ir „PS3“ bei kelias „Microsoft Xbox 360“ konsoles. Sulaukus septyniolikos, mano regos likutis dingo, todėl teko atsisveikinti ir su pomėgiu žaisti. Taip, „Windows“ operacinėje sistemoje buvo ir tebėra neregiams skirtų audiožaidimų, tačiau jeigu juos lyginu su tuo, ką man teko žaisti anksčiau, susidaro įspūdis, tarsi vėl grįžčiau prie tų pirmųjų primityvių konsolių su geltonomis disketėmis. Taip buvo iki tol, kol „Sony“ neišleido savo 5 kartos žaidimų konsolės „PlayStation 5“, kurioje atsirado ekrano skaitymo programa kaip kokiame „Android“ ar „iOS“ išmaniajame telefone. Tad aš, užkietėjęs žaidimų mėgėjas, pasiryžau išleisti 800 eurų ir nusipirkau „PlayStation 5“. 

Pirmoji mintis, kuri man kilo išpakuojant konsolę, kaip reikės ją prakalbinti? Jau buvau pasiryžęs sėdėti ir „guglinti“ informaciją internete ar kankinti žmoną pasakojant, kur ji turėtų ieškoti ekrano skaitymo programos, tačiau to daryti neprireikė. „PS5“ ekrano skaitymo programa pasileido vos tik konsolę įjungiau pirmąjį kartą. Jeigu ji nereikalinga, galima išjungti vieno mygtuko paspaudimu arba naudoti kalbantį žaidimų kompiuterį. Tai tikrai itin patogu, nes ši ekrano skaitymo programa kuo puikiausiai skaito visas konsolės sąsajas. Man be jokio vargo pavyko susikurti savo paskyrą ir sukonfigūruoti visus reikalingus nustatymus. Pats nežinau kodėl, bet „PS5“ operacinės sistemos pritaikymas man labai priminė „Apple“ „iPhone“ – viskas patogu ir paprasta. Tačiau kas iš to, kad turi pritaikytą konsolę, jeigu joje nėra ką žaisti? Tai tas pats, kas su baltąja lazdele sukti ratus po tą patį kambarį. 

Parašas po straipsniu

Be abejo, jeigu yra konsolės pritaikymas, logiška, kad turi būti ir žaidimas. Taip, jis yra. Žaidimas, kurį drąsiai galėčiau vadinti revoliuciniu neregių kompiuterinių žaidimų pasaulyje. Jis vadinasi „The Last of Us II“ (liet. „Paskutinis iš mūsų“). Žaidime pasakojama apie epidemijos ištiktą pasaulį, kuriame dalis žmonių susirgo neaiškia liga ir tapo nevaldomais siaubūnais, o jų įkandimas užkrėsdavo kitus. Taip pamažu žmonija skilo į sveikuosius ir užkrėstuosius, o civilizacija išnyko. Tiesą pasakius, niekada nebuvau tokių kompiuterinių žaidimų mėgėjas, tačiau šis man tikrai paliko įspūdį. Jo siužetas – kaip gero filmo scenarijus, kuriame atsirado vietos ir giliems apmąstymams, nostalgijai, tėviškai meilei, pasiaukojimui, keršto troškimui, neapykantai ir dar daugybei kitokių žmogiškų išgyvenimų, kurie itin tikroviškai perteikiami žaidėjui. 

„The Last of Us II“ nėra specialiai neregiams kurtas produktas, tai žaidimas, skirtas regintiesiems, gavęs daugybę apdovanojimų, bet tobulai pritaikytas mums, neregiams. Žaidimo meniu tiesiog reikia įjungti pritaikomumo nustatymus. Vienas pagrindinių pritaikymo elementų – garsinis krypties indikatorius, kuris nurodo, kur reikia judėti žaidžiant. Jis skleidžia kryptinį garsą paspaudus kairės pusės „džoistiką“ ir automatiškai pasuka žaidėją reikalinga kryptimi. Žaidime taip pat apstu kitų pritaikomumo garsų, kurie nurodo žaidėjui, ką reikia daryti. Pavyzdžiui, garsas, reiškiantis, kad reikia peršokti kliūtį, prašliaužti pro jos apačią, užlipti virve, atidaryti duris, išdaužti stiklą, užkurti generatorių ir daugybę kitų... Visus juos galima išgirsti ir sužinoti reikšmę meniu esančioje garsų bibliotekoje. Taip pat žaidimo procese personažai ir patys balsu užsimena, ką reikia daryti, tačiau žavi tai, kad tai neskamba kaip kažkoks specifinis paaiškinimas, o yra organiškai įtraukta į veikėjų dialogus. Žaidimas taip pat kupinas įvairių erdvinių garsų, kuriančių autentišką atmosferą. Įsitraukimą į veikėjų gyvenimą papildo ir taktiliniai pojūčiai, įvairaus stiprumo ir krypties vibracijos, kurias skleidžia konsolės pultelis. Iš tikrųjų labai sudėtinga nupasakoti, kiek gerai „The Last of Us II“ adaptuotas neregiams, tai tiesiog reikia pajusti. 

Norint dar geriau suprasti, kokios yra „The Last of Us II“ galimybės, pasakysiu, kad jums reikės vaikščioti ir tyrinėti žaidimų pasaulį, rinkti ir tobulinti ginklus, iš atskirų komponentų gamintis daiktus, šaudyti, rankomis kovoti su užkrėstaisiais, spręsti galvosūkius, jodinėti žirgais, plaukioti valtimi, šokinėti, sėlinti, šliaužioti ir nardyti, groti gitara, skaityti įvairius užrašus, nustebti, išsigąsti ir pakraupti... Ir netgi šis mano aprašymas neperteikia visų žaidimo plotmių, bet tegul kiti elementai lieka staigmena, nusprendusiems pasinerti į „The Last of Us Part II“ atmosferą. 

Manyčiau, kad kol kas šis žaidimas geriausiai pritaikytas neregiams, tačiau įvairių pritaikymų skirtinguose žaidimuose yra ir daugiau. Bėda ta, kad apie juos trūksta informacijos. Tačiau „Sony“ jau dabar savo integruotoje elektroninėje parduotuvėje sukūrė atskirą pritaikomumo kategoriją, kurioje yra apie 40 žaidimų ir, tikėtina, laikui bėgant jų atsiras vis daugiau. „The Last of Us Part II“ buvo tas proveržis, revoliucija, kuri leis akliesiems mėgautis kompiuterinių žaidimų pasauliu. 

 

Nuotrauka: Ant medinio stalo stovi „PlayStation 5“ žaidimų konsolė. Ji balta, stačiakampio formos, maždaug trisdešimties centimetrų aukščio ir dvidešimties centimetrų pločio, pritvirtinta prie tamsios skritulio formos atramos. Konsolės viršutinėje dalyje pavaizduotas nedidelis tamsaus atspalvio „PlayStation 5“ logotipas, primenantis susivijusią gyvatėlę. Į konsolę atremtas juodai baltas žaidimo pultelis, turintis du pagrindinius valdymo mygtukus ir po keturis mažesnius abiejose pultelio pusėse. Už konsolės matomas jaukus gyvenamojo būsto kambarys. 

Nuotrauka: Atsiranda patrauklių kompiuterinių žaidimų, kuriais gali mėgautis ir neregiai / Stopkadras iš žaidimo „The Last of Us II“ 

Pavaizduoti keturi skaitmeniniai veikėjai, detalių tikslumu ir raiškos kokybe primenantys realius žmones. Pirmame nuotraukos plane – visu ūgiu matoma už medžio besislepianti maždaug dvidešimties metų mergina. Ji sukniubusi ant žemės, nugara atsirėmusi į storą medžio kamieną, už kurio slepiasi nuo ją besivejančių priešų, rankose tvirtai laiko milžinišką durklą, atrodo labai išsigandusi. Antrame nuotraukos plane matomas miško pakraštys, susiliejantis su tamsaus naktinio miesto pabaiga. Tarp medžių guli apleisti, apdaužyti ir paparčiais apaugę automobiliai, o merginos link artėja grėsmingai atrodantys trys žmonės – du vyrai su tamsiais apsiaustais, nešini fakelu ir kūju bei moteris su fakelu. Žaidimo stopkadre – daug įtampos ir baimės. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką