Ir kūnui, ir sielai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Grožis, kuriamas rankomis

Užsiėmimas rankdarbiais, noras savomis rankomis sukurti kad ir nedidelę smulkmenėlę, šiandien išgyvena tikrą renesansą. Rankdarbiai pirmiausia teikia džiaugsmo pačiam žmogui, kartu tai yra puiki idėja dovanoms, būdas parodyti dėmesį kitam ir net terapija, mažinanti nerimą, teikianti laimės jausmą, gerinanti atmintį, dėmesio koncentraciją, problemų sprendimų įgūdžius. Įdomu tai, kad terapinis amatų poveikis pradėtas taikyti jau prieš šimtmetį ir ne kam kitam, o kariams, grįžusiems iš I pasaulinio karo. Jiems skirtos programos apimdavo mezgimą, krepšių pynimą ir kitus amatus, nes taip buvo mažinami potrauminiai streso simptomai, visa tai padėdavo greičiau grįžti į civilių žmonių gyvenimą. 

Šiandien užsiėmimas rankdarbiais apima įvairiausias technikas, todėl kiekvienas galime rasti sau mėgstamą būdą. Visiškai nenuostabu, kad sutrikusios regos žmonės taip pat džiaugiasi galėdami prisitaikyti tam tikras veiklas, kuria gražius dalykus, juos dovanoja artimiesiems ar net iš to gauna papildomų pajamų. Tokiomis nuotaikomis jau ne vieną dešimtmetį dalijasi Joniškėlyje, miestelyje Pasvalio rajone, gyvenanti ilgametė LASS Pasvalio rajono filialo narė Rita Ilgutienė. Ji savo rankomis grožybes pradėjo kurti jaunystėje, kai dar buvo nepalyginamai mažiau priemonių, nedidelė technikos įvairovė, menkas informacijos prieinamumas. R. Ilgutienė vertina situaciją: „Tuo metu kiek kitoks buvo pats požiūris į rankomis kuriamus dalykus. Jais užsiimdavome labiau iš būtinybės, juk neturėjome tiek drabužių, papuošalų. Dabar tokio poreikio nebėra – mus supa itin didelė pasiūla parduotuvėse, internetinėje erdvėje ir nebereikia sukti sau galvos, kaip kažką galima būtų pasigaminti, ar pavyks gražiai padaryti, ar pasiteisins nauja technika ir pan. Tačiau nepaisant šiandienės situacijos, rankomis sušildyti gaminiai vertinami labiau, kartu tai darome ir dėl smalsumo, kūrybiškumo, saviraiškos.“ 

Moteris neneigia, kad pomėgį rankdarbiams lėmė ir pasirinkta specialybė, prie kurios buvo galima lengvai derinti mėgstamą veiklą. Rita baigė tuometę Panevėžio Andriaus Domaševičiaus aukštesniąją medicinos mokyklą, kurioje įgijo medicinos sesers vaikų įstaigose specialybę su pedagogikos kvalifikacija. Tad netrukus pradėjo dirbti auklėtoja vaikų darželyje. „Neturėjome tuo metu nei tiek žaislų, nei priemonių. Tad siuvau, mezgiau lėles, kitus žaisliukus. Patikdavo ne tik vaikams, bet ir man. Vėliau, gimus dukroms, savo pomėgį panaudojau irgi praktiniams tikslams – mergaites puošiau savo mezginiais, nėriniais. Tuo metu dar regėjimas leido, dabar jau būtų sudėtingiau“, – prisiminė moteris. 

Regėjimo bėdos R. Ilgutienę užklupo nuo pat gimimo. Laimei, progresuojanti regos nervo atrofija dar kurį laiką nebuvo itin stipriai pažeidusi akių, moteris baigė mokslus, dirbo pagal specialybę. Tačiau laikui bėgant regėjimas vis silpo, dar labiau situacija pablogėjo po patirto streso netekus vyro. Bet moteris atvirauja, kad tai nesumažino jos noro daryti grožybių: „Teko prisitaikyti pagal savo galimybes ir pomėgius. Tad nebemezgu, neveriu smulkių karoliukų, nesidarbuoju itin smulkiomis technikomis. Dabartinės veiklos skirtos labiau apčiuopimui, juk mes, silpnaregiai, matome rankomis“, – dalijosi patirtimi rankdarbių meistrė. 

R. Ilgutienės dirbiniai labai įvairūs – nuo žvakės, padėkliuko iki didelių vazonų, puošiančių privačių namų kiemus. Todėl sunku būtų išskirti konkrečią sritį, kuria moteris daugiausia užsiima, nes, kaip teigia ji pati, mielai keičia veiklas, bando naujus būdus, sudėtis, kvapus: „Kai pabosta viena technika, imuosi kitos. O kartais tai susidėlioja savaime. Tarkime, praėjusią vasarą daug laiko praleidau prie vazonų lipdymo. Tai nelengvas darbas, bet man malonus. Sugalvoju formas, lipdau iš cemento, durpių ir perlito mišinio. Ir taip jau dešimt metų.“ 

Rita atvirauja, kad šiandien žmonės itin mėgsta rankų darbo kvapnius muiliukus, vonios burbulus. Ji juos visuomet kuria tik iš natūralių medžiagų, bando naujas formules, kad jos gaminiai turėtų ir terapinį poveikį. Kai kuriuose savo dirbiniuose ji naudoja ir pačios išaugintas žoleles, nuo kurių kvapas būna toks sodrus, kad nereikia jokių stipriklių. „Kai sugalvoju kokį derinį, pirmiausia bandome jį šeimoje, su draugėmis. Tarkime, gaminant vonios burbulus įdedu savo užaugintų ir sumaltų mėtų, levandų, kvapas labai ramina. Bet jei noriu tonizuojančio poveikio, sugalvoju derinį su kava. Dar kitokias formules naudoju kurdama antiseptinius ar alergiškiems žmonėms skirtus produktus. Žinoma, čia ne vaistai, bet norisi, kad būtų malonu, kvepėtų“, – pasakoja moteris. 

O štai darydama muiliukus moteris derina ne tik kvapus, bet ir spalvas, formas, juos mėgsta apvelti vilna, kuri sušlapusi pavirsta į kempinę, būna labai švelni. Tokie gaminiai labai tinka dovanoms, todėl nenuostabu, kad dažnai rankdarbių formą padiktuoja ir kalendorius, asmeninės, valstybinės šventės. Pastarosioms moteris ilgus metus ruošdavosi gana intensyviai, nes jos šviesios atminties vyras buvo Joniškėlio krašto šviesuolis, ilgametis pradinių klasių mokytojas, Pasvalio rajono šaulių vadas, Joniškėlio seniūnas Sigitas Ilgutis. Tad netrūko įvairių švenčių, minėjimų, per kuriuos Ritos pagaminti suvenyrai buvo dovanojami miestelio svečiams, įvairių renginių dalyviams. Moteris dalijasi: „Dažniausiai tai būdavo istorinės sukaktys, valstybinės šventės. Kartą, minint Joniškėlio jubiliejų, buvau išliejusi žvakeles su miestelio herbu, visiems labai patiko. Ir dabar nepamirštu valstybinių švenčių, kaip tik šį mėnesį turime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, tokiomis progomis man būna smagu apdovanoti artimuosius savo pačios išlietomis trispalvėmis žvakutėmis. Metuose švenčių nemažai, tad kiekvienai progai esu sugalvojusi suvenyrus. Populiariausios yra žvakės, tarkim, šv. Kūčioms esu išliejusi kūgio formos žalias eglutes su sniego imitacija, šv. Velykoms darau kiaušinio formos žvakeles. Beje, visas jas lieju iš bičių vaško, natūralus kvapas kai kam net vaikystę primena, o būna, kad įpilu ir eterinių aliejų. Kartais gaminu ažūrines, tokias su skylutėmis.“ 

Tačiau R. Ilgutienė apgailestauja, kad rankų darbo natūralios sudėties gaminiai dažniausiai būna nepigūs ir lengviau įkandami didesnių miestų žmonėms, nes miestelių gyventojų perkamoji galia mažesnė. Todėl ji stengiasi savo pažįstamus, artimuosius apdovanoti, o pardavinėja rečiau, nes norint rimtai verstis tokia veikla, pirmiausia tektų atlaikyti didelę konkurenciją, rūpintis reklama. Rita pasakoja: „Nuolat tuo neužsiimu, tik kokioms nors šventėms, kitoms progoms, ar kai kas paprašo padaryti. Tai pati geriausia reklama, kuri eina iš lūpų į lūpas. Tačiau rankdarbiai mano gyvenime pirmiausia yra dėl to, kad norisi kažką naudingo, gražaus nuveikti, kad nebūtų kada liūdėti. Visa tai duoda ramybę, pasitikėjimą. O kartais, kai yra galimybė, visai smagu ir pasižmonėti, sudalyvauti Joniškėlio šventės mugėse, kaip mes vadinam „bagažinių“ turgelyje.“ 

Turėdama tiek veiklos, moteris niekada nenuobodžiauja, net ir gyvendama nedideliame miestelyje. Kaip ji teigia, kokioje vietoje betektų įsikurti, gyvenimo ritmas toks pat – darbas, namai, buitis, o kai norisi kažkur išeiti, visur reikia tam rasti laiko. Tačiau Rita pripažįsta, kad neregiams ir silpnaregiams mažesnėse vietovėse kyla daugiau sunkumų dėl susisiekimo, nes autobusai važinėja labai retai. Tad ji, kai atsiranda kokių reikalų tolėliau, prašo draugų, kaimynų, derinasi prie jų, kad pavėžėtų. Tačiau Rita, gyvendama miestelyje, įžvelgia ir tam tikrų privalumų, padedančių lengviau prisitaikyti situacijose dėl regėjimo. Juk kai aplink mažiau gyventojų, vieni kitus puikiai pažįsta, būna empatiškesni, jautresni. „Kai kokios nors pagalbos prireikia, kad ir valstybinėje įstaigoje, žmonės čia labai paslaugūs, tarkime, pasirašant kokius nors dokumentus darbuotojai patys parodo konkrečią vietą pirštu net neprašomi, todėl tuo požiūriu mums gyventi čia lengviau“, – pasakoja R. Ilgutienė. 

Moteris atvirauja, kad nemažai stiprybės suteikia ir LASS Pasvalio rajono filialo bendruomenė, su kuria Rita nuolat stengiasi palaikyti ryšius. Jei nepavyksta susitikti, tai padedant technologijoms bent kartą per savaitę organizuojasi nuotolinius pokalbius: „Kai įsisuko kovidas, gyvai pasimatome rečiau, bet labai norisi bendrauti, pasidalyti kad ir kasdieniais nedideliais patyrimais. O kai ateina šiltasis metų sezonas, susigalvojame patys renginių, kelionių, kelis kartus per metus būtinai susitinkame pas mane sodyboje. Čia turime kareivišką pečių, juo dar esant gyvam mano vyrui per šaulių susibūrimus buvo verdama košė. Dabar prie to kubilo susiburiame su LASS žmonėmis, jaukiai vakarojame. Tiems, kurie sako, kad gyvenimas neįdomus, nėra ką veikti, patarčiau pirmiausia pradėti nuo savęs. Žinoma, kiekvienam būna sunkių momentų, bet tik nuo tavęs paties priklauso, ar tu įsileisi pagalbą iš šalies, ar pats ieškoti, kuo užsiimti, ar sėdėsi ir nieko nedarysi. Man šiuo atveju bendravimas ir užsiėmimas rankdarbiais yra pati nuostabiausia išeitis“, – kalbėjo R. Ilgutienė. 

Nuotrauka: R. Ilgutienė nuo jaunystės gamina įvairius rankdarbius, šis pomėgis džiugina ir ją pačią, ir aplinkinius / asmeninio archyvo nuotr. 

Ritos Ilgutienės nuotrauka. Vidutinio amžiaus moteris matoma visu ūgiu, dešine ranka atsirėmusi į metalinį turėklą. Ji pozuoja pajūryje, stovinti ant smėlėto tako, besileidžiančio nuo kopų link jūros. Moters plaukai šviesūs, surišti, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, veide švelni šypsena. Rita vilki tamsų pūkinį paltą iki kelių, į kurio kairę kišenę įkišusi ranką, avi tamsius aulinius batus. Moteriai už nugaros matomos viksvomis apaugusios kopos, banguojanti jūra ir apsiniaukęs dangus. Kairėje nuotraukos pusėje įkomponuoti trys menininkės rankdarbiai – rankų darbo cilindro formos žvakė, ovalo formos muilas, dailiai supakuotas popierinėje dėžutėje tarp samanų, bei molinis vazonas, kuriame auga dekoratyvinis augalas.