Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė, [email protected]

Pavojų kupina laisvė ar rami vergystė?

Tokį klausimą kelia Lietuvos ir Lenkijos istorijos specialistas, Londono universiteto koledžo profesorius Ričardas Batervikas-Pavlikovskis (Richard Butterwick–Pawlikowski) savo knygoje „1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Abiejų Tautų Respublikos testamentas“. Šią knygą, VšĮ LASS respublikinio centro darbuotojų Henriko Stuko, Alvydo Valentos ir Sergejaus Mecho atspausdintą brailio raštu, drauge su žurnalo „Mūsų žodis“ redaktore, sausio viduryje įteikėme knygos autoriui jo trumpo vizito Lietuvoje, Valdovų rūmuose, metu. Istorinė knyga leidybos sąrašuose atsirado neatsitiktinai – praėjusiais metais plačiai minėtos 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos 230-osios metinės. Su knygos autoriumi R. Baterviku-Pavlikovskiu (toliau – R. B. P.) užsimezgė nuoširdus pokalbis, kurio ištrauka dalijamės su žurnalo skaitytojais. 

R. B. P. Man didelė garbė, kad ši maža mano knyga buvo išleista lietuviškai, o paskui ir atspausdinta brailio raštu. Taip ji tapo labai didele knyga. Esu dėkingas kiekvienam, kas prie šio leidimo prisidėjote. Tai pirmoji mano knyga, atspausdinta brailio raštu. 

Irma Jokštytė (toliau – I. J.). Mums labai malonu tai girdėti ir juo labiau suteikti savo bendruomenei galimybę susipažinti su jūsų tyrinėjimais. Jūs esate britas. Ar galite mūsų skaitytojams papasakoti, kaip tapote būtent Lenkijos ir Lietuvos istorijos profesoriumi? 

R. B. P. Vienas iš mano protėvių yra lenkas, tad susidomėjimas Lenkijos istorija kilęs būtent iš čia. Identifikuoju save anglu, tačiau visuomet norėjau išmokti lenkų kalbą ir pažinti šios šalies istoriją. O vėliau šis susidomėjimas peraugo ir į išsamesnes studijas. Studijuodamas XVIII a. Lenkijos istoriją, kuri labai susijusi ir su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorija, ypač susidomėjau Abiejų Tautų Respublikos istorija. Galiu pastebėti, kad Lietuvos istorijos tolesni tyrinėjimai ir net jų rezultatai numatyti ir mano ateities projektuose – ketinu išleisti trumpą Lietuvos istoriją. 

I. J. Ką galės skaitytojai sužinoti šiame trumpame Konstitucijos pristatyme? 

R. B. P. Šioje knygoje pateikiu kitokį požiūrį į Abiejų Tautų Respubliką. Dar ne taip seniai šis laikotarpis nebuvo vertinamas ne tik Lietuvos istorikų. Daugelis vertino jį kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suvereniteto praradimą, prijungiant ją prie Lenkijos. Bet dauguma istorikų dabar šį faktą mato kitomis spalvomis. Ypač po tam tikrų konstitucijos dviprasmybių teisinio išaiškinimo vadinamosiose savitarpio abiejų tautų gerovės konstitucijos pataisose, įteisintose 1791 m. spalio 20-ąją. Šiuo dokumentu grąžintos lygios teisės LDK. Tai svarbu, kadangi vis dar egzistuoja naratyvas, teigiantis, kad Abiejų Tautų Respublika buvo neteisėta ir pasmerkta žlugti sąjunga. Iš tiesų tai abiem valstybėms buvo atsikūrimo po didelės krizės žingsnis. Tačiau šią stiprybę įžvelgė piliečių bendruomenė, su pasitikėjimu vedanti valstybes į XIX amžių. Deja, Rusijos imperija, Prūsijos karalystė ir Austrijos monarchija pasidalijo ir suskaldė šią Respubliką. Bet svarbu papasakoti gražesnę šios Europos dalies istoriją. 

I. J. Ką galime išmokti iš savo istorijos praeities ir atsinešti į ateities kūrimą? 

R. B. P. Manau, kad daug dalykų žmonijos istorijoje kartojasi periodiškai. Nenoriu teigti, kad istorikai geriau nei kas nors kitas gali rasti receptus ateities kūrimui. Mūsų darbas – analizuoti faktus ir teisingai užrašyti ar paaiškinti istoriją. Bet tikrai tikiu, kad kuo geriau pažįstame istoriją, tuo išmintingiau galime priimti sprendimus, kurdami dabartį ir ateitį. Galime pamatyti daug paralelių, tokių kaip Jekaterinos II ir Vladimiro Putino pasirinkta politikos linija. Aišku, negalime būti vienareikšmiški, vertindami šių žmonių veiksmus, nes turime suvokti skirtingas aplinkybes. Bet Jekaterina II buvo nepamainoma propagandos kūrėja Vakarų Europoje ir bendroje informacijos sklaidoje, pristatydama kai kurias musulmonų ar krikščionių šalis kaip barbariškas kultūras. O šia informacija remiantis buvo implementuojama nemažai karinių veiksmų, ką matome atsikartojant ir V. Putino politikoje. 

I. J. Grįžtant prie jūsų planuojamo darbo apie Lietuvos istoriją, kokius faktus ketinate aptarti? 

R. B. P. Tai bus trumpa Lietuvos istorija, skirta užsieniečiams, atvykstantiems į šalį tiek laisvalaikio, tiek politiniais ar diplomatiniais tikslais. Šis darbas dar tik rašomas, tad apie rezultatą kalbėti ankstoka. Bet noriu kalbėti apie svarbą pažinti šios šalies istoriją. Ir nors mano darbas tikrai nebus labai detalus ar smulkus, neketinu „perspjauti“ Lietuvos istorikų darbų, tačiau noriu parengti patrauklią ir glaustą pažintinę kelionę po Lietuvos istoriją užsieniečiams, leidžiančią geriau suprasti Europos istoriją iš šios šalies perspektyvos. Žinoma, džiaugsiuosi, jei mano darbas patiks ir lietuviams. 

I. J. Lietuvoje šiuo metu vyksta svarbūs pokyčiai negalios sampratoje visuomeniniu lygmeniu ir žmonių, turinčių individualių poreikių, įtrauktyje į darbo rinką, švietimą, kultūrą bei kitas gyvenimo sritis. Ar galėtumėte pasidalyti savo patirtimi, įveikiant aplinkos pritaikymo sunkumus Londone? 

R. B. P. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad mūsų šalis kur kas toliau pažengusi įtraukties ir prieinamumo klausimais. Žinoma, turime daugiau resursų, galbūt finansiškai skiriama daugiau lėšų tam, kad aplinka būtų prieinama įvairiems piliečiams. Bet mūsų šalyje taip pat dar yra kur tobulėti, ypač kalbant apie informaciją, pateikiamą gestų kalba ar brailio raštu. Ypač daug darbo reikia siekiant plėsti kurčneregiams prieinamą informaciją. Mano asmeninis iššūkis – aš turiu klausos sutrikimą ir susikalbėti su kitais žmonėmis galiu tik naudodamas labai aukštos klasės klausos aparatą. Be jo negalėčiau bendrauti su išoriniu pasauliu. Esu tikras, kad kuriant pažangią visuomenę, svarbiausia supratimas, kad visavertėje visuomenėje turi būti ieškoma galimybių pritaikyti gyvenimą kuo skirtingesniems žmonėms. Kiekvienoje šalyje galimybės atsiranda iš didelio noro ir pasitikėjimo tokių žmonių galimybėmis. Man pačiam stiprybės teikė žinojimas, kad žmonės prisitaiko prie dar sudėtingesnių kliūčių nei mano ir matant tuos pavyzdžius, nebuvo net minties, kad galėčiau pasiduoti, kai susidūriau su klausos praradimu. 

I. J. Ar gyvenimas pandemijos laikotarpiu turėjo didelės įtakos jūsų darbui? 

R. B. P. Pandemija ir suvaržymai, prie kurių mums visiems teko prisitaikyti, manau palietė kiekvieną. Nors mano, kaip akademiko, darbas dažniausiai ir paprastomis sąlygomis yra pakankamai izoliuotas. Aš daug laiko praleidžiu studijuodamas įvairius dokumentus tiek internete, tiek bibliotekose, todėl labai didelio pasikeitimo neišgyvenau. Kita vertus, visa pedagoginė veikla buvo perkelta į nuotolinį darbą, tad savo auditoriją daugiausia laiko mačiau tik kompiuterio ekrane. Tai šiek tiek sudėtingiau, turint omenyje, kad man nėra lengva išgirsti pašnekovus, ypač, jei susiduriama su internetinio ryšio netolygumais. Taip pat – ryšys, kuris paprastai užsimezga tarp dėstytojo ir studento, mokantis internetu nebuvo toks betarpiškas. Galime tik pasidžiaugti, kad galimybės pateikti informaciją nuotoliu stipriai patobulėjo. 

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, taip pat galime pamatyti pozityvių permainų, įveikiant pandemijas. „Covid-19“ nebuvo tokia reikšminga mirčių atžvilgiu kaip prieš šimtmetį išplitęs ispaniškasis gripas, pasiglemžęs 50 mln. žmonių gyvybes, ar Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, pareikalavę dar daugiau gyvybių. Be abejo, reikėtų atsižvelgti dar ir į tai, kad tuo metu žmonių populiacija buvo mažesnė. Manau, kad matydami dabartinius skaičius galime sakyti, jog pandemiją suvaldėme sėkmingiau, nei tai buvo pavykę praeityje. 

I. J. Kaip vertintumėte dabar tvyrančią politinę grėsmės atmosferą pasaulyje? Ar galime teigti, kad nepaisant patirtų nuostolių, žmonija negali apsieiti be karinių konfliktų? 

R. B. P. Galime pastebėti žmonių tendenciją kovoti dėl skirtingų priežasčių – pozicijų, garbės, prestižo, bet manau, kad sukurta taikos palaikymo priemonių bazė turėtų leisti žmonijai jaustis saugiau. Romėnai turėjo posakį – jei norite taikos, ruoškitės karui. Aš manau, kad ši tezė vis dar aktuali. Jei Vakarai, kartu ir Lietuva, sugebės išlikti kartu, solidarizuotis ir neleis įvairioms propagandinėms priemonėms tos vienybės sugriauti, kartu atlaikysime ir šiuos neramumus. Manau, kad tik vienybės receptas tarp NATO, Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų gali užtikrinti taiką pasaulyje. 

I. J. Pabaigai, gal atskleisite, kas Jums teikia stiprybės gyvenime? Kurie laisvalaikio užsiėmimai padeda atgauti jėgas? 

R. B. P. Aš labai mėgstu ilgus pasivaikščiojimus lauke, ypač upės krantinėmis, taip pat galimybe išvykti už miesto ir pasimėgauti gamtos garsais. Labai džiaugiuosi, kad galiu juos girdėti. Žinoma, skaitau knygas, klausausi muzikos, turbūt kaip ir daugelis. Bet svarbiausia, kad išnaudotumėme visas akimirkas atsipalaiduoti ir pabūti su tais, kuriuos mylime. 

„Aklo pasimatymo“ laidų įrašus rasite radio stoties „GOLD FM“ svetainėje.

Nuotrauka: Profesorius R. Batervikas-Pavlikovskis neseniai viešėdamas Lietuvoje Valdovų rūmuose skaitė paskaitą apie Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją ir dovanų išsivežė savo knygą brailio raštu / D. Liubamirskaitės nuotr. 

Profesoriaus R. Baterviko-Pavlikovskio nuotrauka. Vidutinio amžiaus vyras matomas nuo šlaunų iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Jis pozuoja erdvioje Valdovų Rūmų muziejaus salėje, stovintis ant scenos prie tribūnos, kurioje įmontuotas mikrofonas ir padėtas nešiojamasis kompiuteris. Vyras vidutinio kūno sudėjimo, pasitempęs, atrodo ramus ir pasitikintis savimi. Abi rankas jis susidėjęs už nugaros, žvilgsnis nukreiptas į auditoriją. Vyro plaukai tamsūs, trumpi, lūpos sučiauptos, tačiau galima įžiūrėti kuklią šypseną. Jis vilki tamsų kostiumą, baltus marškinius, riši šviesų margą kaklaraištį.