Kasdienybės iššūkiai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Gyvi „laimės hormonai“

Daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų namuose laiko augintinius. Žmonės dažniau renkasi šunis, kates, kiek rečiau – žiurkėnus, žuvytes ar vis populiarėjančius egzotinius gyvūnus. Koks pasirinkimas bebūtų, rūpinimasis augintiniais padeda jaustis reikalingiems, žmonės tampa atsparesni stresui, labiau atsipalaidavę. Tačiau augintiniai teikia ne tik gausybę laimės hormonų, bet ir reikalauja tinkamų sąlygų, įsipareigojimo, todėl prieš renkantis juos tenka pasverti savo galimybes, išsiaiškinti priežiūros ypatumo klausimus. Tokios situacijos yra puikiai pažįstamos ir sutrikusios regos gyvūnėlių augintojams, jiems neretai iškyla dar daugiau klausimų, o jei tokiam žingsniui žmogus pasiryžta gyvendamas vienas, iššūkių atsiranda dar daugiau. Tačiau šioje situacijoje užkietėjęs gyvūnų mylėtojas drąsiai pasakytų, kad jei noras laikyti augintinį yra didelis, jis nugali bet kokias kliūtis, padeda spręsti įvairiausius nesklandumus. Tai patvirtina ir kelių pašnekovių istorijos, kurias kviečiame skaityti. 

Janė, 71 metai 

Šiuo metu namuose laikau jau trečią šuniuką. Pirmoji kalytė atsirado prieš 26 metus, kai sumažėjo gyvenimo tempas ir norėjosi kažkuo užpildyti tuštumą. Net neabejojau, kad noriu šuniuko. Nors kates irgi labai myliu, man sunku būtų susitaikyti su jų „tvarkos ypatumais“ – visur lipa, daiktai krenta, iškasa vazonus, nugriaužia gėles. O su šuniuku turi eiti į lauką, esi priverstas prasijudinti, net kai blogiau jautiesi ar prastas oras, vis įdomesnis nuotykis. Kartais bevaikštant ir pasiklysti, tuomet tyrinėji aplinką, susipažįsti su vietove. Prieš tai buvusios kalytės man net padėdavo vaikščioti. Pirmoji žinojo pagrindinius maršrutus, pasakydavau, kad einam į svečius, tarkim, pas Onutę, ir nuvesdavo, nors mokyta specialiai nebuvo. Antroji padėdavo man pereiti gatvę. O dabartinę kalytę sunkiau sekasi išmokyti, ji dar jaunutė. 

Nematant daugiausia rūpesčio kyla dėl šuniuko sveikatos priežiūros. Pačiai neįmanoma pamatyti, kur kokia žaizdelė atsiranda ar akys traiškanoja. Tačiau gyvenu ne džiunglėse, kai kyla kokių įtarimų, klausiu pažįstamų, o jei suserga augintinis, visuomet prašau pagalbos, kad kas palydėtų į veterinarijos kliniką. Turiu ir bičiulį, patyrusį veislinių šunų augintoją, kurio galiu pasiklausti iškilus bet kokiai abejonei. O ir pati, augindama jau trečią šuniuką, turiu nemažai patirties. Tiesa, po antros kalytės buvau pasižadėjusi dėl savo amžiaus nieko nelaikyti, bet du mėnesius ištvėriau ir supratau, kad be gyvūnėlio negaliu. 

Kai namuose turi švelniakailį, tenka susitaikyti su jo šėrimusi – augintinio kailio plaukais. Tik matantieji daugiau apsirankioja, o aš kartais su šiais „papuošalais“ ir į darbą nueidavau. Žiūrėdavau į tai žaismingai. Dabartinė kalytė yra takso mišrūnė ir ji neužlipa ant suolo, tad mažiau plaukų papuola, kur nereikia. Bet jų vis tiek neišvengsi, nesvarbu, matai ar ne. 

Neregiams paprasčiau yra laikyti ramesnius šuniukus, tačiau ne visada prieš įsigyjant įmanoma nuspėti charakterį. Pirmoji kalytė buvo itin rami, draugiška, su ja keliavau vasarą į poilsiavietes, nebuvo problemų kitiems ją pavedžioti. O antroji buvo priglausta, ko gero, skriausta, tad sudėtingo charakterio. Gatvėje sunkiai ką prisileisdavo, lojo, šiepė dantis, visas rajonas ją žinojo, o man buvo pati geriausia, nes aš su ja susitvarkydavau. Namuose, kai nusipirkdavau naują drabužį, apeidavo, apžiūrėdavo, tik pasakyti nemokėdavo, tinka ar ne. 

Labai palaikau tvarkingus šunų vedžiotojus. Dabar jau yra įprasta susirinkti šuniuko „turtą“. Bet man net prie geriausių norų sudėtinga. Kaip aš sakau, pirmiausia tegul sutvarko, kad žmonės nemėtytų šiukšlių, nedaužytų stiklų, tada sugalvosiu, kaip šuniukui po užpakaliu maišiuką pakišti. Kita vertus, tokių, kurie nemato ir vedžioja patys šuniukus, yra vos vienas kitas, tad čia turėtų būti išimtys. Nieko nenutiks, jei žemė gaus truputį organinės trąšos, kurią lietus nuplaus. Svarbu šuniuką vesti toliau nuo takų. Todėl savo kalytės niekada nepaleidžiu nuo pavadėlio, taip jaučiu, kur ji yra. Prieš vedžiodama dar uždedu antsnukį. Kai kam atrodo keista, nes ji nedidukė, draugiška. Bet tai darau dėl šuns saugumo, ji yra ėdri, nepamatysiu, ką pagriebs, be to, Vilniuje dabar vis daugėja atvejų su šunų nuodytojais. Tad kaip tik galime, bandome apsaugoti savo mylimukus. 

Eglė, 35 metai 

Laikyti gyvūnus svajojau nuo vaikystės. Tai pavyko padaryti, kai pradėjau gyventi viena, užsitikrinau pajamas, kartu atėjo ir supratimas, kad bet kokią situaciją galima išspręsti radus tam tinkamus būdus. Tad dabar mano namuose yra šuo Rokis, dvi katės – Pūkutis ir Vibrisė (taip vadinami gyvūnų ūsai, o ji dar turi tokius hitleriškus ūsus) ir dvi žako papūgos – Bela ir Benas. Šunis ir kates laiko pusė Lietuvos, tai mažai ką stebina, o kad žako papūgas augintų kas nors iš neregių, neteko girdėti. 

Kiekvienas augintinis pas mane atsidaro skirtingu metu ir labai įvairiomis aplinkybėmis. Štai Pūkučiui jau 19 metų, jis kartu jau beveik pusė mano gyvenimo. Tai buvo mamos dovana. Pagal charakterį labiausiai primena mane – jo negali glostyti, niurkyti bet kas, ateis ant kelių tik tada, kai norės pats. Kitą katę paėmiau iš globos namų. Norėjau ten savanoriauti, užsukau, šioji labai patiko ir pasiėmiau. O savanoriauti taip ir nepavyko dėl laiko trūkumo. 

Su šuniuku buvo įdomi istorija. Vis sapnuodavau mažą švelniakailį, kurį labai norėjau auginti, bet realybėje tam nebuvo galimybių. Kartą supratau, kad turiu įsigyti, nors jau auginau papūgas ir katę. Radau skelbimą, paskambinau. Toliau aplinkybės klostėsi taip, lyg daryčiau kažką neteisingai. Žmogus, pardavinėjęs šuniuką, buvo labai keistas, balsas kėlė nepasitikėjimą, paprastai su tokiais nieko nesitariu ir stengiuosi kuo greičiau baigti pokalbį. Negana to, gyveno kaime, kur nuvykti galėjau tik su taksi už labai nemažą sumą, visi draugai tąkart buvo užsiėmę. Bet tas žmogus sutiko pats atvykti. Paskambino pasitikslinti mano adreso ir išgirdau stiprų šuns spiegimą. Sunerimau, bet kai jį atvežė ir paėmiau į rankas, iš karto nutilo. Tačiau po savaitės paaiškėjo, kad šuo serga babezioze. Ši liga pasižymi aiškiais išoriniais požymiais, kurių dėl regėjimo negalėjau pastebėti. Situaciją išgelbėjo tai, kad jį nuvežiau pas veterinarą. Jei to nebūčiau padariusi, jam gyventi būtų likusi maždaug para. Ir tuomet supratau, kad pasiimant gyvūną, reikia šalia reginčio žmogaus, nes kai ką būtina pamatyti. Laimei, ši istorija baigėsi tuo, kad aš auginu patį tobuliausią pasaulyje šunį, kurį visi, kas bent kiek neabejingi gyvūnams, įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Kartais nusivedu į darbą, ten koks nors nedidelis atstumas koridoriumi pavirsta mažiausiai į pusvalandį, nes visi sutikti žmonės jį nori paniurkyti. O jei kurį laiką neatsivedu, kolegos tuoj pat pasigenda. 

Panašus ekspromtas nutiko ir su papūgomis. Skelbimuose radau šeimą, pardavinėjančią papūgą. Mąsčiau kokias dvi valandas ir nusprendžiau išpildyti vaikystės svajonę. Tačiau toks mano elgesys, anaiptol, nėra sektinas pavyzdys, nes norint auginti gyvūną, juo labiau egzotinį, reikia stropiai atlikti namų darbus, susirinkti daug reikalingos informacijos, ko aš, savaime suprantama, nepadariau, ir taip sukėliau sau didžiulį stresą. Buvo neaišku, kaip tomis papūgomis rūpintis. Nors internete netrūko informacijos, ji buvo prieštaringa, viskas atrodė nepaprastai sudėtinga. Bet palengva įveikiau išbandymus. Po metų net ryžausi įsigyti kitą paukštį, nes papūgos gamtoje gyvena būriais, ir joms tikra kančia namuose likti vienoms, kol šeimininkas dirba. Čia vėl viskas susidėliojo savaime. Turėjau išvykti ir prižiūrėti papūgą paprašiau vienos paukščių mylėtojų forumo dalyvės. Kaip tik tuo metu ji augino išperėtus jauniklius ir pagalvojau, kad tai būtų puikus draugas mano papūgai. Taip jos pas mane jau dvi. 

O kates auginti man labai nesudėtinga: joms nebūtina, kad žmogus nuolat būtų šalia, jog nepatirtų streso. Priežiūra irgi be didelių iššūkių. Tik pradžioje buvo klausimas, kaip visi gyvūnai sutars tarpusavyje. Katė Vibrisė su šuniu Rokiu sutaria idealiai, susidraugavo iš karto. Jie net kartu miega, susimokę vagia iš manęs maistą – katė numeta, šuo suėda. Katinas Pūkutis yra labiau vienišius, su niekuo nedraugauja. O papūgos tarpusavyje sutaria panašiai, kaip du žmonės, priversti gyventi viename kambaryje – pakenčia vienas kitą, kartais pažaidžia. Apskritai, jie visi kažkaip sugyvena, net nebando vienas kito sumedžioti. Būna, kad papūgos su šuniu ir kate vaikšto ant grindų, rankiojasi maistą. 

Kalbant apie augintinių priežiūrą, aš niekada nesvarstau, ar tai sudėtinga, ar ne, nes nuo to niekas nesikeičia. Tiesiog gyveni kiekvieną dieną ir darai tai, ką reikia. Nors turiu prisipažinti, kad niekada negalvojau apie tokį gyvūnų skaičių. Taip susiklostė savaime ir tuo labai džiaugiuosi, nes mano gyvūnai yra pats teisingiausias sprendimas gyvenime. Jie suteikia atsakymą į tą banalų klausimą: „Kokia gyvenimo prasmė?“ Įdomu tai, kad juos auginant man pačiai tapo svarbu tinkamai pasirūpinti savimi – nebevaikščioti per gatvę degant raudonai šviesoforo šviesai, valgyti sveikesnį maistą, jie sustiprino atsakomybę ir valią, nesvarbu, kaip betingėčiau, bet privalau jais pasirūpinti kiekvieną dieną. Pati juos pasirinkau, nes nei vienas nepasibeldė į mano duris ir nepaklausė „Ei, gal galėčiau pas tave pagyventi?“ Dėl jų aš turiu ir kitų tikslų – daugiau dirbti, kad galėčiau jiems nupirkti gero kokybiško maisto. Štai papūgoms tinkamų reikmenų Lietuvoje nėra, tad siunčiuosi iš užsienio, tai nepigu. Jie mane išmokė net taupyti, nes anksčiau juokdavausi iš pasakymo „Turėk pinigų juodai dienai“. Dabar atsakymą puikiai žinau – man juoda diena būtų, jei susirgtų kuris nors iš mano gyvūnų, jei neturėčiau pinigų jiems gydyti, nes ypač papūgų gydymas itin brangus. Todėl visiems ir visada drąsiai sakau, kad mano augintiniai – tai šeima. 

Nuotrauka: Eglei visa jos augintinių „gauja“ yra labai svarbi ir ne tik suteikia laimės, bet ir ugdo atsakomybę, pareigingumą / D. Liubamirskaitės nuotr. 

Nuotraukoje jauna mergina pozuoja net su trimis augintiniais – šunimi, kate ir papūga. Eglė matoma nuo kelių iki viršugalvio, pasisukusi dešiniuoju profiliu, sėdinti ant kėdės. Jos plaukai tamsūs, surišti į kasą, akys užmerktos, veidą puošia nuoširdi šypsena. Eglė vilki šviesų megztuką ilgomis rankovėmis, tamsią liemenę bei tamsias kelnes. Glėbyje ji laiko nedidelį tamsaus kailio šuniuką ir maždaug tokio pat dydžio baltą katinėlį, margintą tamsiomis dėmėmis. Gyvūnėliai atrodo spurdantys, nenustygstantys vietoje, snukučius pakėlę į viršų ir žvelgiantys į langą priekyje. Už Eglės nugaros – didžiulis papūgų narvas, kuriame pilna įvairiausių žaisliukų paukščiams. Ant atidaryto narvo durelių tupi nemaža šviesių plunksnų papūga, žvelgianti tiesiai į skaitytoją.