Redakcijos skiltis

 

 


 

Parašas po straipsniuDėkojame, kad atsivertėte „Mūsų žodį“. Tai džiaugsmas, taip pat ir labai svarbus šio žurnalo palaikymas, paskata stengtis ir tobulėti. Tikimės, kad žurnale randate sau tinkančių temų, istorijų, informacijos. Šį mėnesį skaitykite apie kasdienę buitį ir laisvalaikį, įstatymų pasikeitimus, ir viltingas akių ligų gydymo naujoves, lemtingus istorijos vingius. Ir apie žmogaus gyvenimo šerdį. Apnuogintą ją – per naujausią Vandos Juknaitės knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ – su šio numerio priedu lėtam ir ramiam skaitymui perduodame mūsų žurnalo brailio raštu prenumeratoriams. Knyga sukrečia savo gyvybės šviesa, neužgesinama gyvenimo meile, kuri sklinda iš gilios atskirties – ligos patalo, apmąstymais apie sutrūkinėjusį, pasikeitusį žmonių požiūrį į pasaulį ir gyvenimą. „Viso gyvenimo prireiks suprasti, ką palikai“, – rašo V. Juknaitė. „Iš jo [tėvo] gavau svarbiausią krikščioniškos kultūros pamoką. Gretimame kaime gyveno toks Kukurėlis. Jis eidavo per laukus, kalbėdamas su viso pasaulio radijo stotimis. Kartą jis užėjo į mūsų kiemą. Tėtis pakvietė jį į vidų, kaip kiekvieną svečią, pasodino užstalėje, pats prisėdo priešais jį ir abu ėmė kalbėtis. Aš, jau pamokyta panelė, dešimtokė ar vienuoliktokė, pagalvojau, koks kvailas mano tėvas, argi jis nemato, kad jo svečias nieko nesupranta“ (p. 37). Dar pagalvokime – argi ne iš žmogaus vertės supratimo, pamatinės pagarbos kitam auga mūsų žmogiškumo, paramos, atjautos daigai? 

„Kaimas nežinojo žodžio neįgalus. Kiekvienas turėjo savo vardą. Jonas nebuvo dauniukas. Jis buvo Jonas, ir Birutė, nevaikštanti, vos kalbanti, buvo tik Valės Birutė. Tėvas keturiolika metų ant rankų nešiojo į pirtį nevaikštantį senelį. Visas kaimas trisdešimt metų slaugė nepakylančią iš patalo Emiliją. Išsižadi. Išsižadi jų kietos ir besąlygiškos ištikimybės“ (p. 57). 

Gali būti, kad tokią „kietą ir besąlygišką ištikimybę“ sunkiau suprasti triukšmo, demonstravimosi ir sotulio pasaulyje. Vis dėlto, kai žmogus tampa reikalingas kitų pagalbos, rūpesčio, visuomet atsiskleidžia šalia esančių žmonių svarba. Apie juos redakcijoje išgirstame tiesiogiai iš jūsų, gyvenančių skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Pasinaudosiu dar viena proga padėkoti LASS centrų, filialų vadovams, darbuotojams ir visiems, kurių dėka pasiekiamas kiekvienas mūsų bendruomenės žmogus. 

 

Ginta Čingaitė-Kiznienė 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]