Ir kūnui, ir sielai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Sėkmingas ėjimas

Kiekvienas turime savo mėgstamą užsiėmimą. Vieni tam skiriame mažiau dėmesio, kiti negailime jėgų ir laiko. O štai kretingiškio Evaldo Šlušnio pomėgis prilygsta kone antram darbui – vyras nuo pat vaikystės užsiima didelio susikaupimo reikalaujančia veikla – žaidžia šachmatais. Visa tai tapo tokia gyvenimo dalimi, kad šiandien E. Šlušnys yra žinomas visai šalies šachmatininkų bendruomenei, garsina Lietuvos vardą čempionatuose, olimpiadose. Maža to, būdamas silpnaregis, Evaldas lygiomis teisėmis stoja ir prie žaidimų lentos su reginčiaisiais. Tad intensyvumo, o taip pat ir išbandymų netrūksta. Tačiau tai ne vienintelis vyro pomėgis, kaip atsvarą protinei veiklai E. Šlušnys renkasi ilgų distancijų bėgimą. Todėl pasidalyti sportininkas tikrai turi kuo, o gal net savo pavyzdžiu gali įkvėpti kitus, jei ne panašioms veikloms, tai bent savo pomėgio atradimo džiaugsmui. „Turėti trokštamą užsiėmimą – tai reiškia gyventi. Kas benutiktų, visuomet tame randi atsvarą. Ir tikrai nebūtina pasiekti stulbinamų rezultatų, svarbiausia, kad tai vestų į priekį, neleistų užsisėdėti ar liūdėti“, – sakė Evaldas. 

Pamokos prie šachmatų lentos 

Kad šachmatai taps gyvenimo aistra ir profesionaliu užsiėmimu, E. Šlušnys pradžioje apie tai net negalvojo. Šachmatais išmoko žaisti namų aplinkoje nuo 5 metų. Tačiau pradėjęs lankyti mokyklą, berniukas puikiai įvaldė ir šaškių žaidimą, net pradėjo dalyvauti varžybose, pasiekdavo neblogų rezultatų, nugalėdavo vyresniuosius. Evaldas prisimena: „Šachmatai tuo metu manęs nedomino. Tačiau kartą vyko tarpklasinės šachmatų varžybos, nebuvo kam žaisti už mūsų klasę. Mokytojai pakvietė mane. Net apsiverkiau, bet neturėjau kito pasirinkimo. Tąkart sulošiau gana neblogai. Taip ir prasidėjo treniruotės, dalyvavimas įvairiuose turnyruose šalyje ir po tuometę Tarybų Sąjungą.“ 

Vis dėlto būtent šachmatai E. Šlušniui atvėrė kelią į pripažinimą. Žaidėjas ne kartą tapo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių šachmatų čempionatų bronzos ir sidabro medalio laimėtoju, o patekęs į geriausių šalies silpnaregių rinktinę 2004 m. debiutavo pasaulio olimpiadoje Ispanijoje. Tiesa, pirmasis kartas buvo ne toks sėkmingas, sulošė dvi partijas ir jas pralaimėjo. Prireikė ne vienų metų, kad vėl sugrįžtų noras siekti aukštesnių rezultatų. Tai nutiko 2014 m., kai Evaldas tapo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių šachmatų čempionato nugalėtoju. Vėl grįžo į komandą, su ja didžiausias pasiekimas įvyko 2016 m. Europos čempionate Varšuvoje, kur laimėta šešta vieta. 2017 m. Ochride Pasaulio olimpiadoje Evaldo laukė puikus asmeninis pasiekimas, surinkta 6,5 taško iš 8, iki asmeninio bronzos medalio tetrūko tik pusės taško. Kartu tai buvo ir geriausias komandos pasirodymas olimpiadose – dešimta vieta. E. Šlušnys kalbėjo: „Man didžiausi laimėjimai yra komandiniai pasiekimai. Dėl to kartais tenka aukoti asmeninius rezultatus – matai, kad galėtum laimėti, bet jei komandai užtenka lygiųjų, nerizikuoji, nes tai gali kainuoti net pergalę.“ 

Tačiau varžybos ne visuomet pateikia abipusiai laukiamų rezultatų. Tokia situacija nutiko pernai vykusioje Pasaulio aklųjų ir silpnaregių šachmatų olimpiadoje. Rodo saloje Graikijoje E. Šlušnys Lietuvai atstovavo su Gintaru Grybu, Anatolijumi Novikovu ir Sigitu Berginu. Evaldui varžybos buvo itin sėkmingos, nepralaimėjo nė vieno susitikimo – 3 pergalės, 6 partijos suloštos lygiosiomis, iš viso surinkti 6 taškai iš galimų 9. Tačiau komandinis pasiekimas buvo ne toks sėkmingas: „Skaudžiai pralaimėjome rumunams ir užėmėme XVI vietą, o galėjome būti septinti, tai reiškia patekimą į dvyliktuką, kurio komandos kviečiamos žaisti į Pasaulio taurės varžybas. Kažkiek tai lėmė, kad mūsų komanda neturėjo vadovo, trenerio ir asistento. Teko patiems rūpintis organizaciniais dalykais, aiškintis dėl kalbos barjero kilusias konfliktines situacijas, kurias kitose komandose padėdavo spręsti regintieji komandos nariai. O anksčiau prieš neregių ir silpnaregių čempionatus, olimpiadas vykdavo net stovyklos su didmeistriais, buvo samdomi treneriai, kurie padėdavo ruoštis, kartu važiuodavo“, – apgailestavo sportininkas. 

Tačiau dalydamasis paskutinės olimpiados įspūdžiais, Evaldas pasidžiaugė, kad turistinėje Rodo saloje sulaukė netikėto lietuvių palaikymo: „Iki šiol nieko panašaus nesame patyrę. Prie mūsų priėjo tautiečiai, palinkėjo sėkmės, sirgo už mus. Tad šiuo atveju nors ir neparsivežėme sėkmės, bet grįžome su įsimintinais įspūdžiais“, – džiaugėsi E. Šlušnys. 

Dalyvavimas tarptautinėse varžybose visuomet tampa maksimaliu profesionalumo, ištvermės išbandymu. Neregiams ir silpnaregiams skirtose varžybose žaidžiama specialiais brailio šachmatais, kiekvienas žaidėjas turi savo atskirą lentą, o draugiškose rungtynėse varžovai susitinka prie vienos lentos, todėl tarptautinėje arenoje tenka persiorientuoti. Kitas iššūkis – kalba, kuri varžybose oficialiai pripažinta vokiečių, žaidėjas padaro ėjimą, pasako jį garsiai, o varžovas turi pakartoti taip patvirtindamas, kad teisingai išgirdo. Tačiau dažniausiai kalbama yra su akcentu, todėl sunkiau būna suprasti varžovo žodžius. 

Nepaisant sudėtingų situacijų, E. Šlušnys sėkmę mėgina ir reginčiųjų turnyruose. Anksčiau juose lošdavo su brailio lenta, bet dabar viskas patobulėjo, apšvietimas geresnis, figūros didesnės. Sudėtingiausia būna dėl laikrodžio, reikia koncentruoti žvilgsnį, tai užtrunka: „Gerai matantis pažvelgė ir viskas. O jei dar patekai į situaciją, kai iki kontrolės reikia padaryti pakankamai daug ėjimų, turi lošti greitai, atsiranda klaidos tikimybė. O mums skirtuose tarptautiniuose turnyruose turime kalbančius laikrodžius, užsidedame ausines ir paspaudus vieną mygtuką girdi, kiek tau laiko liko, paspaudus kitą – kiek varžovui. Tačiau žaidimas su reginčiaisiais padeda tobulėti, užgrūdina netikėtos, įtemptos situacijos, o pernai vykusiame Lietuvos šachmatų čempionate savo amžiaus grupėje pavyko net laimėti sidabrą“, – kalbėjo E. Šlušnys. 

Žaidimo šachmatais įgūdžius Evaldas intensyviai lavina nuolat – naudojasi nuotolinio bendravimo galimybe, kartas nuo karto pasisamdo trenerį iš Ukrainos. Taip pat yra ir gausybė lavinimosi programėlių, tačiau dabar E. Šlušniui jos jau per lengvos. „Naudojuosi tik individualiomis pamokomis, ne tik nuotolinėmis, bet ir gyvai, esu tokių turėjęs su Lietuvos didmeistriais Šarūnu Šulskiu, Tomu Laurušu. Apskritai, Lietuvoje vieni kitus palaikome, bendraujame, pasveikiname su pergalėmis“, – aiškino sportininkas. 

Nuotoliu nemažai vyksta ir turnyrų. Tačiau Evaldas apgailestauja, kad ne viskas jam palanku dėl regėjimo, nes dažniausiai tai būna greitieji turnyrai su maža laiko kontrole, ne visuomet pavyksta pamatyti varžovo ėjimą. Tokiuose turnyruose Evaldas stengiasi net nežiūrėti į laikrodį, kad neprarastų laiko, o besibaigiančias sekundes sužino iš garsinio signalo, kurio pyptelėjimo limitą gali nusistatyti pats. 

Žaidimas šachmatais Evaldui yra ne tik asmeninio, komandinio rezultato siekis, bet nuolatinis noras populiarinti šį užsiėmimą, kuris lavina atmintį, loginį mąstymą, kūrybiškumą, palengvina problemų sprendimų priėmimą. Ir nors šis žaidimas itin naudingas įvairaus amžiaus žmonėms, geriausia pradėti žaisti kuo anksčiau. Tačiau Evaldas nuogąstauja, kad Lietuvos neregių ir silpnaregių jaunimui situacija ne itin palanki. „Dėl įtraukiojo ugdymo nebeturime jaunos šachmatininkų kartos, nes asmens duomenų apsauga nebeleidžia sporto klubų vadovams gauti informacijos apie besimokančius neregius ir silpnaregius vaikus bendrojo lavinimo mokyklose. Todėl jų negalime pakviesti, taip prarandame žaidėjus. O specialiosiose mokyklose norinčiųjų nesusidaro. Todėl mes patys kiek galime, bandome užsiimti švietėjiška veikla, dalijamės įvykiais, pasiekimais, kad kuo daugiau jaunimas susidomėtų“, – įvardijo problemą žaidėjas. 

Ištvermės išbandymas trasoje 

Tačiau Evaldas neapsiriboja vien šachmatų pomėgiu. Intensyvų protinį darbą, ilgą sėdėjimą prie lentos jis paįvairina bėgimu, kur ir čia turi sau užsibrėžęs tikslų – renkasi ilgas distancijas, maratonus, juos jau yra įveikęs keturis. Paskiausias buvo praėjusių metų rugsėjį, Vilniaus maratone įveikė 42 km: „Bėgdamas pailsiu protiškai, pravėdinu smegenis, kartu tai ugdo ištvermę. Pradėjęs bėgioti pastebėjau, kad prie šachmatų lentos lengviau tapo išsėdėti po 6 valandas, mažiau darau klaidų partijos pabaigoje, o varžovai, neatlaikę įtampos dažniau klysta“, – vardijo pliusus Evaldas. 

Net ir bėgiodamas Evaldas rado būdą, kaip dar labiau paįvairinti pomėgį – įveiktus atstumus registruoja internetinėje programėlėje „Run The World“, kurioje galima virtualiai apibėgti pasirinktus žemynus. Evaldas pasakojo: „Tai yra australų projektas, jame gali pasirinkti norimą maršrutą. Aš keliauju po Europą, išmaniuoju laikrodžiu fiksuoju įveiktą atstumą ir duomenys sinchronizuojasi su programėle. Taip matau, kurioje vietoje šiuo metu esu, stebiu miestus, o juos pasiekus gaunu elektroninį laišką su medžiaga. Iš viso trasoje yra 130 miestų, planuoju stabtelti Lietuvoje – Vilniuje ir Panevėžyje, galbūt ten bėgsiu ir realiai.“ 

Visos distancijos atstumas yra 17390 km, jau įveikta daugiau nei 4000 km, o baigti planuojama po 4 metų. Į šią pramogą Evaldas nėrė pačioje karantino pradžioje, kai norėjosi kažkuo užpildyti tuštumą. Virtualią distanciją Evaldas pradėjo Prancūzijoje, keliavo į Ispaniją, Portugaliją. Kad būtų smagiau, jis bandė burti lietuvių grupę, nors ji nesusidarė, tačiau keletas lietuvių prisijungė. E. Šlušnys pasakojo: „Dabar virtualią kelionę aplink Europą yra pasirinkę apie 150 žmonių, daugiausia iš Australijos, JAV. Naudojantis programėle reikia sumokėti 30 eurų nario mokestį, tačiau už jį pasirenki suvenyrus, juos gauni ir kai įveiki tam tikrą atstumą, o metų pradžioje atsiunčiamas ir medalis su išgraviruotu nubėgtų kilometrų skaičiumi. Tai ne tik skatina gyventi sveikai, bet ir įdomu susirasti bendraminčių, tokių nenustygstančių vietoje kaip aš“, – šypsodamasis dalijosi mėgstamomis veiklomis E. Šlušnys. 

Nuotrauka: E. Šlušnys rado būdą, kaip dar labiau paįvairinti pomėgį bėgti – siekia įveikti virtualią distanciją po Europą / asmeninio archyvo nuotr. 

E. Šlušnio nuotrauka. Jaunas, sportiško sudėjimo vyras matomas nuo blauzdų iki viršugalvio, atsisukęs ir žvelgiantis tiesiai į skaitytoją. Jis šypsosi, atrodo pavargęs, bet labai laimingas. Vyro plaukai šviesūs, trumpi, ant kaktos jis riši margą plaukų juostą. Evaldas vilki baltus sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis, ant jų viršaus apsirengęs dar kitus – tamsius, be rankovių, kuriuose pavaizduotas gamtos vaizdinys ir užkabintas dalyvio numeris 183. Taip pat vilki tamsius aptemptus bėgimo šortus, ant kairės rankos segi tamsų sportinį laikrodį. Evaldui už nugaros matomi aukšti medžiai bei jų iš dalies nukritę lapai vis dar žaliuojančioje pievoje, o tolėliau – keli mediniai gyvenamieji namai ir ežero krantas.