Kasdienybės iššūkiai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Žiemos išdaigos pėstiesiems

Nors daugelis mėgstame pasidžiaugti žiema, vis tik mažiausiai trokštame patirti jos nemalonių išdaigų – sunkiai išbrendamų sniego pusnių, čiuožyklų gatvėse, takuose, kur paslydus bandome griebtis ne tik kokios nors stabilios atramos, bet ir įvairių ištiktukų, šūktelėjimų. Tačiau tokios situacijos dar didesnių iššūkių kelia sutrikusios regos žmonėms, nes paslysti galima ne tik ant ledo, bet ir ant patežusio ar kietai suminto, sušalusio sniego, o kur dar ką tik apsnigti ar iki galo nenuvalyti takai, kuriuose pasislepia svarbūs orientyrai. Nepaisant to, retai kas gali sėdėti namuose, tad tenka rizikuoti arba pasitelkti tam tikras gudrybes, švelninančias situaciją, mažinančias traumų tikimybę. Tad keletas pašnekovų sutiko pasidalyti savo patirtimi ir išbandytomis priemonėmis, kurios tikrai pravers kiekvienam. 

Laura, 34 metai 

Kai žiemą tenka keliauti į nepažįstamą vietą, renkuosi pavėžėjo paslaugas. Tai saugiausias ir paprasčiausias būdas, leidžiantis išvengti ilgesnių klaidžiojimų, sutaupantis laiko, nes kitaip reikėtų žymiai anksčiau išeiti iš namų, ir tai dar negarantuotų sėkmingo tikslo pasiekimo. O jei tenka keliauti į tas vietas, kur mažiau žmonių, tuomet išvis nežinai, ar esant reikalui turėsi į ką kreiptis pagalbos. Tad savarankiškam keliavimui į naujas vietas ryžtuosi tik šiltesniu metų laiku, kai nėra sniego ir ledo. 

Šiek tiek mažiau rūpesčių kelia kasdieniai maršrutai. Jei būna daug prisnigę, einu tiesiai per pusnis savo žinoma kryptimi, kaip aš juokauju – minu takus ten, kur reikia, kad ir kiaurai per sienas. O kai yra galimybė pasitelkiu ir artimųjų pagalbą, nes kad ir kaip norėtum būti savarankiškas, sudėtinga atsekti kai kuriuos orientyrus, suprasti, kur baigiasi žolė ir prasideda asfaltas, kur tyko koks bortelis. Šiose situacijose truputį gali pagelbėti pravažiuojančių mašinų garsas, bet jei jų tuo metu nėra, atsiranda pavojus nuklysti į važiuojamąją dalį. Dėl šios priežasties būtina turėti atšvaitus, be jų nepatarčiau žiemą apskirtai eiti iš namų. 

Dažnai naudojuosi ir specialiai neregiams skirtomis navigacinėmis programėlėmis, kurios padeda susiorientuoti, išsiaiškinti, koks šalia pastatas – net laipsnių tikslumu visose keturiose pusėse. Tačiau vis tik esu pasiklydusi ir einant ištyrinėtais, bet dar nenuvalytais takais. Laimei, pro šalį važiavo pažįstami ir, pamatę mane, pavežė iki namų. Kitu atveju būčiau žmonių klaususi krypties. Kartą yra tekę ir nuo didelių laiptų viršaus greičiau pasiekti žemę čiuožimo būdu, bet viskas baigėsi sėkmingai. 

Yra tam tikros rekomendacijos, kaip reikėtų elgtis esant slidiems keliams: eiti lėtai, nelaikyti rankų kišenėse, kad būtų lengviau išlaikyti pusiausvyrą, krentant nepakišti rankos, nes didelė tikimybė, kad ji lūš. Tokių dalykų laikytis yra gerai, bet iš patirties visi žinome, kad sunkiai įmanoma nuspėti sėkmingo griuvimo kampą, o į ranką žmogus bando remtis instinktyviai – aš pati kiek kartų griuvau, vis ištiesdavau ją galvodama, kad taip kitos kūno vietos tarsi išvengs smūgio. Iki šiol pavykdavo apsisaugoti, bet kritimai galbūt lengvesni buvo, bet žinau atvejų su visai kita baigtimi. Tad geriausia apsauga nuo kritimo, jei tik įmanoma, yra buvimas namuose. Tokią galimybę turėjau pernai žiemą, kai buvo karantinas ir nuotolinis mokymas. Labai džiaugiausi tuo, nes su dukra saugiai sėdėjome namuose. O juk tą žiemą buvo nemažai dienų su kalnais sniego, tačiau aš tuo metu rūpinausi kitais prasmingais dalykais namuose. 

Mindaugas, 25 metai 

Kiekvienais metais, kai tik iškrenta sniegas, sau pasižadu, kad tai yra mano paskutinė žiema Lietuvoje, nes ją labai norėčiau praleisti ten, kur nėra sniego. Tik, deja, aplinkybės iki šiol vis dar trukdo tai realizuoti, todėl tenka stebėti dviprasmišką situaciją: vos tik pasirodo pirmasis sniegas, žmonės džiaugiasi, sako, kaip gražu, pagaliau žiema atėjo. O mums neregiams ar žmonėms su judėjimo negalia žiema reiškia keblumus dėl mobilumo, orientacijos, laisvo judėjimo. Todėl tenka užsiimti stipriausiu sportiniu pratimu – „paimti save į rankas“. Bet mano pozicija tokia, kad ir kaip bebūtų sunku, kad ir kokio aukštumo pusnys manęs tykotų gatvėje, visuomet einu ten, kur reikia. Pasitelkiu baltąją lazdelę su didesniu, apelsino dydžio, antgaliu, kurio daugelis neregių nemėgsta dėl svorio, nepatogumo, rankos pavargimo ar sudėtingesnio pasidėjimo nenaudojant. Bet kuo didesnis ratukas, tuo giliau prasiskverbia į sniegą, su juo šiek tiek galima prasivalyti kelią braukiant lazdele per grindinį į šonus. Mes, neregiai, eidami gatve neturime kuo užsiimti, negalime grožėtis gamta, stebėti aplinkos, tai bent taip galime nuveikti kažką naudingo ne tik sau, bet ir kitiems (šypsosi). 

Kai einu jau nukastais, bet slidžiais takais ar tiesiog per ledą, galvoju, kad esu labiau apsaugotas dėl vienos neregiams būdingos savybės. Mūsų blauzdų raumenys dažniausiai įtempti, tarsi visuomet būtų pasiruošę kritimui, gynybai. Todėl neregys turi mažesnę tikimybę griūti, o matantieji eina labiau atsipalaidavę ir ne taip greitai reaguoja. Bet, žinoma, visiškai griuvimo neišvengiame ir mes. 

Žiemą keliauju ir naujais, ir jau ištyrinėtais takais. Kartą ėjau į universitetą, buvo daug sniego, klampojau, klampojau, kol supratau, kad esu kažkur, bet kur, nežinau. Paskambinau kurso draugams, jie rado mane prie universiteto tvoros. Po to smagiai pasijuokėme ir tiek. Tačiau esu turėjęs ir tokių situacijų, kai žiemos išdaigos man labai padėjo. Dalyvavau meditacijos stovykloje gamtoje, sniego netrūko, bet takai buvo nukasti. Jie man pasitarnavo kaip puikus orientyras ne vieną dieną. Tik staiga vos per naktį sniegas ištirpo, kartu su juo ir mano orientyrai. 

O štai visai neseniai mane nuo nelaimės apsaugojo, nepatikėsite, ledas. Ėjau pėsčiųjų taku neregiams pritaikytame mikrorajone. Ir staiga pajutau smūgį. Kadangi po kojomis buvo slidu, aš nenugriuvau, o nučiuožiau į priekį išsilaikydamas ant kojų. Pasirodo, į mane atsitrenkė sunkiasvorė mašina su statybinėmis medžiagomis. Ji važiavo atbulomis lėtai, todėl negirdėjau, be to, šalia judri, triukšminga gatvė ir tu mažiausiai gali nuspėti, kad dar pėsčiųjų takais ims kažkas važinėti. Pasirodo, važinėja ir dar nepamato pėsčiųjų, kaip nutiko tos mašinos vairuotojui. Laimei, stiprių sužalojimų nepatyriau, bet įvykį vis tiek registravome. Šiuo atveju ledas padėjo išvengti kritimo, o jis būtų buvęs nemenkas, nes smūgis buvo stiprus. Po tokių įvykių net susimąsčiau, kad būtų neblogai pasitreniruoti, kaip teisingai kristi. Kažkiek jau esu susipažinęs su tuo per savigynos kursus, juose bandėme paskirstyti kūno svorį, kad smūgis kuo mažiau sužeistų. Bet norint to rimtai išmokti, reikia daug kantrybės ir laiko, nuolatinių savigynos ar dziudo, kitų kovos menų užsiėmimų. 

Virginija, 56 metai 

Išgyventi neregiui žiemą, tai reiškia išgyventi be traumų. Taip kalbu iš patirties, kurioje, deja, vis dar tenka „kolekcionuoti“ traumas. Jų esu turėjusi nuo galvos iki kojų, net mažasis pirštelis ir tas lūžęs. Sveiki likę tik šonkauliai, nes esu nesmulki, tai jie minkštai gyvena, bent taip apsaugoti. O ta traumų kolekcija prasidėjo dar vaikystėje, kai dar truputį mačiau. Išėjau į lauką, buvo daug balto sniego, jis mane apakino, užkliuvau ir kritau. Galva pataikė tiesiai į turėklus, prakirto antakį, kurį teko siūti. 

Visos traumos nutikdavo jau žinomose vietose – ar kieme paslysdavau, ar užkliūdavau už medžio išlindusių šaknų, jas sunku būtų įžvelgti ir matančiam per sniegą. Kai kurios traumos buvo ir dėl mano greito ėjimo, tad teko mokytis vaikščioti lėtai. Taip pat dažnai keliauju be lazdelės, dėl to dažnai gaudavau pylos, kad nesaugu. Tad kartą nutariau paklausyti patarimo, bet paėjus vos kelis metrus lazdelė pakliuvo tarp gėlių vazonų ir aš taip „dėjausi“, kad lūžo kojos nykštys. Ir vėl traumatologinis. Į jį kaskart lydėdavo sesuo ir kažkodėl medikai ne man, o jai bandydavo aiškinti, kaip turėčiau vaikščioti. Bet sesuo atsakydavo, kad aš pati iš savo patirties galėčiau papasakoti, kiek realiai visa tai veikia. 

Tačiau žiemą vis tik turime būti atsargūs, kiek tik įmanoma. Aš pati, esant prastoms oro sąlygoms, be didelės būtinybės nelendu iš namų. Tik, deja, tokį pasirinkimą turiu retai, nes esu dirbanti, namuose auginame šuniuką, jį tenka po kelis kartus kasdien vesti laukan. Kai negaliu nei aš, nei mano draugas, gelbsti kaimynė. Bet esant pavojingoms oro sąlygoms labai nepatogu kito pagalbos prašyti keliant jam pačiam riziką, nes per paskutinius slidumus draugas su šuneliu išėjo ir krito tiesiai į balą. 

Žiemą kartais pasitelkiu ir palydovo pagalbą, bet tik kai reikia man padėti kokioje nors įstaigoje – poliklinikoje, banke. O į darbą keliauju pati, nes viskas šalia namų, be to, gyvenu neregiams ir silpnaregiams pritaikytame kvartale. Čia mums gelbsti taktiliniai takeliai, tik einant jais irgi negalima prarasti budrumo, nes žiemą jie būna slidesni. Taip pat vaikščioti padeda šalia takų esantys turėklai. Tik yra viena bėda – pravažiavęs sniego valytuvas viską verčia ne į gatvės, o į turėklų pusę, tad jei nori eiti juo laikydamasis, turi klampoti per pusnis. Bet geriau bristi prisilaikant, nei eiti švaria dalimi ir rizikuoti nugriūti į gatvę. O teko ir tai patirti, tik jau kitoje miesto dalyje. Paslydau siaurame šaligatvyje ir tiesiai į kelią, kuriame važiavo sunkiasvorė mašina. Laimei, kad buvo įkalnė, todėl spėjo sustoti. Bet jei taip nutiktų nuokalnėje, tai vargu ar dabar dalyčiausi savo nutikimais. 

Nepaisant patirtų traumų, į jas bandau žiūrėti realistiškai, per daug neverkšlendama. Galvoju, kad geriau trauma nei kokia nepagydoma liga. Tačiau vis tik labai norėčiau, kad pagaliau pavyktų užbaigti šią traumų kolekciją. Linkiu ir kitiems kuo mažiau visa tai patirti. 

Nuotrauka: Vaikštant žiemą lauke neregiams ir silpnaregiams kyla dar daugiau išbandymų nei regintiesiems / www.pexels.com nuotr. 

Apsnigtos gatvės nuotrauka. Jos centre – aukštų medžių alėja, padengta storu sluoksniu sniego. Nuotraukoje matomas kelias – nukastas ar nuvalytas, tačiau jo pakraščiuose augantys medžių kamienai apgaubti sniego pusnimis. Keliu pirmyn žingsniuoja tamsiai apsirengęs žmogus, matomas iš nugaros, o kelio gale matomas stovintis automobilis.