Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Du gyvenimai

Nė vienas iš mūsų nežinome, kokiomis gijomis likimo deivės išaudė mums ateitį. Gal ir gerai. Kitu atveju klupdami iš anksto pasidėtume pagalvę. Žinodami apie laukiančius sunkumus, netektis ar ligas – mėgintume užbėgti joms už akių. O gal pasiduotume likimui ir nekovotume? Mes esame išbandomi nežinia. Likimas itin išradingas, siųsdamas kiekvienam vis kitokį išbandymą. 

Ričardas Nika nėra likimo numylėtinis. Jam dosniai atseikėta negailestingų smūgių. Vaikinas nebando vaizduoti didvyrio. Apakęs iš pradžių kovojo, vėliau mėgino plaukti pasroviui. Nieko neveikė ir ištisas dienas, savaites ir ilgus mėnesius tįsojo lovoje. Ričardą beveik vienu metu aplankė dvi nekviestos viešnios. Viena – tamsa, o kita – jos draugė depresija. Tuomet vaikinas neturėjo į ką atsiremti. Draugai, sužinoję apie nelaimę, jį užmiršo, o artimiesiems patiems reikėjo palaikymo. Valstybinės įstaigos taip pat neskubėjo ištiesti pagalbos rankos. Ilgainiui R. Nika pats savyje surado jėgų, žengdamas po mažą žingsnelį pakilti naujam gyvenimui. 

Kai buvo šviesu 

Negandos Ričardą atrado gana anksti. Berniukas vos sulaukęs penkerių susirgo cukriniu diabetu. R. Nika prisimena: „Patekęs į Kauno ligoninę supratau, kad kažkas ne taip. Man nuolat iš piršto, iš venos ėmė kraują, badė švirkštais. Gydytojai sakė – teks susigyventi su šia liga. Aš nieko nesupratau, o ypač kalbų apie susigyvenimą. Šią žinią priėmiau lengviau negu mama. Ji labai išsigando ir skaudžiai išgyveno. Insuliną pradėjau savarankiškai leistis septynerių metų. Pats ir cukrų matuodavau. Griežtos dietos nesilaikiau. Dar pirmus metus kasa šiek tiek kompensavo insulino stoką, tik vėliau jo pradėjo vis labiau stigti. Man pravertė Kauno ligoninėje išklausytos mitybos pamokėlės: jas gerai įsidėmėjau. Per dieną insuliną leisdavausi keturis kartus. Cukraus lygį kraujyje sekdavau kelis kartus per dieną. Badyti pirštus man nebuvo sunku ir aš neverkiau kaip kiti mano bendraamžiai.“ 

Jau tada Ričardas susidūrė su kitokiu požiūriu į save. Ypač tai pajuto pradėjęs lankyti pradinę mokyklą. Nuo pirmos klasės berniukas pajuto minimalią atskirtį. Bendramoksliai vengė ir netgi prisibijojo, nes manė, kad gali užsikrėsti. Jie galvojo, kad Ričardas negali nieko valgyti. Berniuką retai kada pakviesdavo žaisti ar kartu sportuoti. Ričardas nenusiminė, jis mėgino bendraklasiams, kaip anksčiau ir savo draugams, paaiškinti apie jį kamuojančią ligą ir kad pastaroji aplinkiniams nėra pavojinga. Ilgainiui bendraklasiai apsiprato ir primiršo juos įbauginusią ligą. 

Nepaisant nuolatinių insulino injekcijų, Ričardas mokėsi labai gerai. Jis iki pat dešimtos klasės buvo vienas geriausių mokinių. Tik vėliau pažymiai suprastėjo. Atsirado kiti interesai. Vaikinas mokėsi ir baigė Telšių Vincento Borisevičiaus gimnaziją. Atėjus laikui pasirinkti tolesnę ateitį ilgai nedvejojo. Jam teko rinktis iš dviejų pomėgių. Ričardas mėgo gamtą. Su pusbroliu dažnai žvejodavo, iškylaudavo gamtoje. Jiedu ištisas valandas galėdavo stebėti skruzdėles, paukščius ar paprasčiausius vabalus, ropojančius smilgų viršūnėmis. Nugalėjo racionalus sprendimas – pasirinko Klaipėdos valstybinę kolegiją. Joje studijavo informatikos specialybę. „Paauglystėje man nupirko kompiuterį. Prie jo praleisdavau didesnę laisvalaikio dalį. Pradėjau domėtis ne tik įvairiausiomis jo galimybėmis, programomis ir internetu. Mane sudomino kompiuterio veikimo principas, detalės, vidinė aparato sąranga. Gal todėl pasirinkau informatiką. Mane domino ne tiek programavimas, kiek kompiuterio vidus. Su malonumu remontavau, surinkinėjau kompiuterius. Tai dariau dar mokydamasis gimnazijoje. Pagaliau šis pomėgis pravertė bendraujant. Daugeliui bendraamžių prireikdavo mano žinių. Taip užmegzdavau vis naujų pažinčių. Galvojau, kad susirandu naujų draugų. Deja...“ – pasakojo Ričardas. 

Mokslai sekėsi puikiai. Atrodytų, ateitis aiški. Teliko vos vieni metai ir tada galbūt nuosavas verslas ar darbas rimtoje įmonėje. Šias šviesias viltis nubraukė negailestinga lemtis. Vaikinui besimokant trečiame kurse jį aplankė baisi neganda – tamsa. Atrodytų, viskas prasidėjo nuo smulkaus juodo taško akyje. Akį patrynus, taškas subliūkšdavo. Ilgainiui jis pradėjo didėti ir užstoti regos lauką. Ričardui nieko kito neliko, kaip pagalbos kreiptis į vietinius oftalmologus. Vaikinas buvo nukreiptas į Klaipėdą. Ten atliktos akių gydymo procedūros lazeriu. Klaipėdos medikai, pastebėję, kad „šaudymai“ lazeriu neveiksmingi, nusprendė pacientą siųsti gydytis į Kauną, kur gydytojai ligonį pastatė prieš negailestingą faktą – tokio regėjimo, koks buvo, nebesugrąžins. Ričardui teko rinktis – operacija, po kurios matys blogiau, bet ilgai. Nesioperuoti – matys geriau, bet neilgai. Jaunuolis pasirinko operacijas. Iš pradžių operavo vieną, o paskui kitą akį. Deja, akių chirurgų invazija nebuvo sėkminga. Iš R. Nikos akių pasitraukė šviesa. Vaikinas per pusmetį nuo pirmų juodų taškų akyse pasirodymo apskritai prarado regėjimą. 

Tamsos ir depresijos vergijoje 

Ričardas su regėjimo netektimi nesusitaikė. Jis visais įmanomais būdais stengėsi neprarasti vilties. Pakartotinai ieškojo medikų pagalbos. Kreipėsi ne į vieną šalyje garsų oftalmologą. Iš pradžių atsakymų sulaukdavo švelnių, bet negailestingų. Vėliau medikų tonas griežtėjo ir po vieno tiesmukiško ir gana vulgaraus atsakymo suprato – viskas baigta. Rankos nusviro, tikėjimas išgaravo. Atėjo suvokimas – tamsa lydės iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Tada sulaukė antros viešnios – depresijos. Su mokslais teko atsisveikinti. Vaikinui nieko nesinorėjo ir nieko nereikėjo. Neregys ištisomis dienomis nieko neveikdamas tįsojo lovoje. Prasidėjo ilgas „vegetacijos“ laikotarpis. Troškimai pasitraukė, liko tik slegianti nykuma ir savigaila. Į galvą vis dažniau atslinkdavo mintis apie savižudybę ar kitokį gyvenimo galą. 

Apakus neatsirado, kas nelaimėliui ištiestų pagalbos ranką. Buvę draugai, sužinoję apie Ričardą užklupusią negandą, jį užmiršo. Tėvai irgi neištiesė pagalbos rankos. Tėtis sirgo mirtina liga ir po metų mirė. Vaikinui pačiam teko rūpintis mama, ieškoti jai paramos žodžių. Socialinės rūpybos įstaigos irgi neskubėjo. Neregys pirmosios pagalbos sulaukė tik po apakimo praėjus vieniems metams. Iki tol Ričardui teko kapanotis savomis jėgomis. 

Po ilgų mėnesių skendėjimo tamsoje ir savigraužoje prabudo informacinis alkis. Jaunuolis panoro sužinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje. Pradėjo klausytis radijo. Iš pradžių imtuvą įsijungdavo kelioms minutėms, vėliau klausydavosi ištisomis dienomis. Po radijo atėjo eilė audioknygoms. Jas ryte rijo. Gyvenimo juodas spalvas palaipsniui keitė ne tokios niūrios, šviesesnio tono. „Depresija manęs ilgai nepaleido. Radijas, o vėliau knygos, padėjo atsitraukti nuo blogų minčių. Taip manyje nepastebimai apsigyveno noras gyventi ir veikti. Jį sustiprino buvęs klasės draugas. Grįžęs iš užsienio užsuko į svečius. Jis vienintelis iš draugų nuo manęs nenusisuko. Bičiulis sportavo, pradėjo paprasčiausių pratimų mokyti ir mane. Taip mano gyvenime atsirado sportas. Nusipirkau šiokio tokio sporto inventoriaus. Kasdienė mankšta dar labiau pakėlė nuotaiką. Vėl manyje suruseno nedrąsi viltis gyventi ir pagalvoti apie netolimą ateitį“, – pasakojo Ričardas. 

Nauji planai, naujos galimybės 

Neregys išmoko apsitvarkyti, pasigaminti maisto, išdrįso išeiti į kiemą. Pasiryžo gyventi savarankiškai. Ričardas parašė prašymą socialiniam būstui gauti Telšiuose, prašymas buvo patenkintas. R. Nika nedvejodamas persikėlė gyventi į Telšius. Nors savarankiškai nemokėjo orientuotis ir dar stigo socialinių įgūdžių, jaunas vyras nedvejodamas pradėjo naują gyvenimą. Telšiuose jį ėmė globoti ir būtiniausių orientavimosi, buities ir kitų įgūdžių mokyti LASS Telšių filialo pirmininkė Dženeta Pocienė. Vaikino gyvenime netikėtai atsirado širdies draugė – taip pat neregė. Jos padedamas Ričardas tapo dar savarankiškesnis. Draugė mokė visko, ką pati moka. Ji tapo tikra neregio mokytoja. 

Draugės skatinamas ir nuolat raginamas Ričardas ryžosi grįžti į studijas. Šį kartą pasirinko ne kompiuterinius mokslus. Pasitaręs su drauge nusprendė Vilniaus kolegijoje studijuoti investicijas ir draudimą. Kolegijoje studijuoja dar tik pusmetį. Jaunuoliui teko pratintis prie naujos aplinkos, naujų draugų ir dėstytojų. Šios specialybės iš neregių Ričardas mokosi pirmasis. Dėstytojams irgi nėra paprasta, jie savo praktikoje su neregiu susidūrė pirmą kartą. Pedagogai mokosi dirbti kitaip, o jis stengiasi perprasti dėstytojų reikalavimus. Ričardas pasakoja: „Dabartiniame gyvenime iššūkių man nestinga. Pirmiausia reikia nuvažiuoti į kolegiją, rasti reikiamą auditoriją. Per paskaitas nesuspėju konspektuoti. Matyt, padariau klaidą – per ilgai buvau užmiršęs kompiuterį. Dabar juo dirbu nepakankamai greitai. Taip pat nežinau, kokias skaidres demonstruoja dėstytojai. Tai tik laikini sunkumai. Dėstytojai geranoriški ir tikrai kartu surasime man prieinamą mokymosi bei atsiskaitymo formą.“ 

R. Nika gyvena naują gyvenimą. Vaikinas nebijo svajoti ir kurti ateities planų. Likimo draugams, ištiktiems panašios nelaimės, Ričardas linki neišleisti iš rankų nė mažos vilties kibirkštėlės. 

Nuotrauka: Savarankišką gyvenimą kuriantis R. Nika naujų įgūdžių mokosi ne tik privačiai, bet ir LASS organizuojamuose mokymuose / V. Balčikonio nuotr. 

Ričardo Nikos nuotrauka. Jaunas vyras matomas nuo liemens iki viršugalvio, kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jis sėdi erdvioje klasėje prie stalo, ant kurio pasidėjęs sulankstytą baltąją lazdelę. Ričardas vidutinio kūno sudėjimo, trumpų tamsių plaukų. Abi rankas jis alkūnėmis atrėmęs į stalą ir nykščius priglaudęs prie smakro. Jis žvelgia pirmyn, iš pakeltų antakių galima spręsti, kad vyras klausosi ar yra susimąstęs. Ričardas vilki tamsų džemperį su kapišonu. Jam už nugaros matomas dar vieno, prie kito stalo sėdinčio žmogaus siluetas.