Socialinis pulsas

Danutė Marcelė Balčiūnienė, Klaipėdos regos ugdymo centro neformaliojo ugdymo mokytoja

Mokomės ir išmokstame

Taip jau yra, jei nori produktyviai ir kūrybingai dirbti, privalai nuolat mokytis, įgyti naujų žinių, domėtis naujovėmis ne tik savo šalyje, bet ir pasaulyje. Klaipėdos regos ugdymo centras vykdė jau kelis tarptautinius projektus, skirtus regos negalią turinčių vaikų ugdymui, tačiau kalbant apie suaugusius neregius, ilgą laiką nieko panašaus nebuvo. 2019 metais laimėjome ES „Erasmus+“ programos finansuojamą projektą „Asmenų su regos negalia socialinės ir kultūrinės integracijos aspektai“. Jau buvo suderinta programa su partneriais iš Portugalijos, bet prasidėjus COVID-19 pandemijai, dėl karantino atsiradus daugybei suvaržymų, turėjome keisti ir savo planus. Buvo pasirinktas nuotolinis variantas. Partneriams iš Portugalijos atsisakius bendrauti per nuotolį, surasti kiti partneriai – Suomijos regėjimo neįgaliųjų organizacija (FFVI). Esame dėkingi Suomijos regėjimo neįgaliųjų organizacijai, sutikusiai bendrauti nuotoliniu būdu, ir jos darbuotojams Sonjai Ronkainen, atsakingai už projektus ir tarptautinius ryšius, Markku Möttönenui, organizacinių paslaugų vadovui, Taru Tammi, užimtumo tarnybos vadovei, reabilitacijos instruktorėms Tuulai Kääriäinen ir Hannai Forsman bei FFVI pirmininko pavaduotojai Eijai-Liisai Markkulai, pasidalijusiems ilgamete darbo patirtimi. 

Su Suomijos regėjimo neįgaliųjų organizacijos atstovais virtualiai bendravome šių metų rugsėjo 13–17 dienomis. Svarstėme, diskutavome ir analizavome įvairius rūpimus klausimus. Suomiai pristatė savo organizacijos teikiamas paslaugas ir veiklas, suaugusių neregių reabilitaciją ir individualią pagalbą darbinėje aplinkoje, meno ir kultūros bei viešųjų erdvių prieinamumą; kalbėjome apie 6 formatais – brailio raštu, įprastu reginčiųjų raštu, padidintu šriftu, įgarsintą, „Daisy“ ir PDF – leidžiamą organizacijos žurnalą. Suomijoje, kurioje yra apie 5,5 mln. gyventojų, 80 tūkst. žmonių turi regėjimo sutrikimų. Suomijos regėjimo neįgaliųjų organizacijai priklauso apie 12 tūkst. narių. Ši organizacija teikia paslaugas visiems regėjimo sutrikimų turintiems asmenims, nepriklausomai nuo to, ar jie yra organizacijos nariai, ar jiems pripažinta regos negalia, ar ne. Lietuvoje, kitaip nei Suomijoje, pagalbos teikimo galimybės įspraustos į griežtus regėjimo aštrumo bei regos lauko nustatymo rėmus, todėl būtiną reabilitacinę pagalbą turi galimybę gauti tikrai ne visi regėjimo sutrikimų turintys asmenys. 

Suomijoje pagrindinis darbas vyksta Helsinkyje, LIRIS paslaugų centre, kuris yra ir centrinė būstinė, ir paslaugų bei konsultacinis centras. Apie reabilitaciją regėjimo sutrikimų turintys žmonės sužino medicinos įstaigose iš gydančių gydytojų, socialinių darbuotojų ir reabilitologų. Reabilitacijos paslaugos yra finansuojamos socialinio draudimo institucijos (KELA). Neregys pats kreipiasi į šią organizaciją, rašo prašymą ir prašo pinigų reabilitacijai. Čia įsitraukia ir FFVI specialistai. Medikai kartu su socialiniais darbuotojais sudaro reabilitacijos planą, nuo kurio labai priklauso, ar asmuo gaus finansavimą, ar ne. FFVI labai glaudžiai bendradarbiauja su ligoninėmis, konsultuoja personalą, organizuoja mokymus. Štai dar vienas skirtumas – bendras įvairių tarnybų darbas, padedantis tiems, kurie turi regėjimo negalią. Lietuvoje iki šiol ne visi specialistai suteikia informaciją, kur kreiptis regėjimo negalią turinčiam asmeniui. Jie arba patys neturi pakankamai informacijos, arba tiesiog nenori ar neturi laiko bendradarbiauti su kitomis organizacijomis. 

Suomijoje neregiams nuo 17 iki 68 metų gali būti skiriama reabilitacija nuo 9 iki 16 dienų, ji suskirstoma dalimis po kelias dienas ir gali išsitęsti net iki 1,5 metų. Su neregiais dirba didelė grupė specialistų – okulistas, psichologas, socialinis darbuotojas, orientacijos ir mobilumo, informacinių technologijų, sporto ir kiti. Jie visapusiškai įvertina žmogaus galimybes ir gebėjimus, moko, kaip prisistatyti darbdaviui, pradėti verslą, parašyti gyvenimo aprašymą ir kitų būtinų dalykų. Taigi didelis dėmesys skiriamas regėjimo neįgaliųjų įdarbinimui: yra skatinama išlikti darbo rinkoje arba padedama susirasti tinkamą veiklą ar darbą. Minėti specialistai taip pat parenka reikalingas tiflopriemones, kurios skiriamos nemokamai, moko jomis naudotis. Vėliau – užimtumas arba darbas gyvenamojoje vietoje. Po reabilitacijos, jeigu reikia, regos neįgaliųjų organizacijos specialistai vyksta į naujai įsidarbinusio neregio darbo vietą, padeda išspręsti kilusias problemas. Suomijoje dirba apie 40 proc. neregių, pusė jų – senjorai; populiarūs šunys-vedliai, kurie prilyginami baltajai lazdelei, veikia juos ruošiančios mokyklos (deja, Lietuvoje, vienintelėje iš Baltijos šalių, ši pagalba neregiams vis dar neteikiama), turi galimybę gauti asistentą, paplitęs savanorių darbas, savigalbos grupės. 

Seminaro dalyviams, ko gera, pati įdomiausia buvo ketvirtoji darbo su suomiais diena, kai apie Suomijos regėjimo neįgaliųjų kultūrinę veiklą kalbėjo FFVI pirmininko pavaduotoja Eija-Liisa Markkula. Iš pradžių ji papasakojo apie savo gyvenimą: Eija-Liisa gimė su regos negalia, gydytojai ragino mergaitės tėvus atiduoti ją lavinti socialinėms įstaigoms, bet tėvai to nepadarė, tad menką regos likutį turinti mergaitė mokėsi bendrojo ugdymo mokykloje, vėliau – universitete. Sėkmingai jį baigė ir 27 metus, iki visiško regos netekimo, mokykloje dėstė prancūzų kalbą. Galutinai apakusi rankų nenuleido ir šiuo metu Kultūros departamente teikia paslaugas žmonėms su regos negalia. Neregiams organizuojama daug įvairiausių išvykų, Helsinkyje veikia neregių choras, keramikos, dramos studijos, teikiamos rekomendacijos muziejams, rodomi filmai su garsiniu vaizdavimu. Visą kultūrinę veiklą finansuoja šalies Švietimo ministerija. 

Projektą užbaigėme turiningu nuveikto darbo aptarimu. Pasidžiaugėme ne tik įgytomis naujomis žiniomis, bet ir galimybe įsitikinti ir pasitikrinti, kas ne mažiau svarbu, kad ir mes dirbame panašiai, naudojame tuos pačius mokymo metodus ir taip pat pasiekiame neblogų rezultatų. Tiktai buvo labai gaila, kad visko negalėjome pamatyti gyvai, tačiau užmegzti ryšiai suteikia vilčių tęsti bendradarbiavimą ateityje. 

Autorės nuotrauka: Danutė Marcelė Balčiūnienė. Garbaus amžiaus moteris nuotraukoje matoma nuo pečių iki viršugalvio, kiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Ji apkūnaus kūno sudėjimo, šviesių trumpų garbanotų plaukų, žvelgia tiesiai į skaitytoją ir šypsosi. Moteris vilki tamsią margą palaidinę ar suknelę. 

Nuotrauka: Suomijoje populiarūs šunys-vedliai, prilyginami baltajai lazdelei / www.pexels.com nuotr. 

Šuns-vedlio ir jį vedančios merginos nuotrauka. Ant tamsių laiptų prie šviesaus pastato sienos pozuoja mergina ir jos šuo. Mergina matoma visu ūgiu, kiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Ji vidutinio kūno sudėjimo, tamsių plaukų, surištų į vieną kasą, užsidėjusi akinius tamsintais stiklais. Mergina vilki storą tamsų pūkinį paltą, riši šviesų šaliką. Dešinėje rankoje ji laiko šuns pavadėlį. Jos šuo-vedlys – gana nemažas, auksaspalvis retriveris. Jis įdėmiai žiūri tolyn, kairę priekinę leteną tiesdamas pirmyn ir žengdamas laiptais žemyn.