Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Žaismingai apie rimtus dalykus

Spalio mėnesį surengtas jau 15-asis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Vienas jo filmas – „Labas, robote“ (rež. Isabella Willinger) turi ir garsinio vaizdavimo takelį. Tačiau šįsyk ne apie filmus ir ne apie garsinį vaizdavimą. Jau įsitikinome, kad kinas, ypač dokumentinis, gali provokuoti, kelti pačius įvairiausius klausimus, priversti žiūrovą išeiti, kaip dabar madinga sakyti, iš komforto zonos. Ar gali tą patį atlikti teatras? Jeigu gali, tuomet koks ir kokiomis priemonėmis? 

2019 metų pabaigoje daugeliui „Mūsų žodžio“ skaitytojų jau pažįstama teatro režisierė Karolina Žernytė pastatė netradicinį, sunkiai telpantį į kokius nors kanonus spektaklį apie mūsų negalias, virstančias supergaliomis. Spektaklis taip ir vadinasi – „Supergalios“. Dėl visiems suprantamų priežasčių spektaklis pernai parodytas vos kelis kartus, šiemet, pasauliui vis labiau prisitaikant prie koronos grimasų, metų pabaigoje Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje jo komanda vėl sugrįžta į sceną. Tiksliau – į laipiojimui pritaikytas erdves, nes „Supergalios“ vyksta ne scenoje, o kaip tik šiose erdvėse, jų aktorėms reikalinga laipiojimo sienelė. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių ekspertas prof. Jonas Ruškus yra pasakojęs, kad sužinojęs apie naująjį K. Žernytės darbą, mintyse pagalvojęs: „Mums nereikia superherojų“, tačiau jį išvydęs pripažino, kad jokių superherojų čia nėra – tik supergalios! 

Ypatingos merginų galios 

„Aš turiu supergalią – tai greitis ir manevringumas. Mano vidutinis judėjimo greitis yra net du kartus didesnis už kiekvieno pėsčiojo“, – sako Aistė Krušinskaitė. 

„Mano supergalia yra kalbėjimas kūnu ir mokėjimas įkopti į kiekvieną gyvenime pasitaikiusią kliūtį. Tai gali būti penkiaaukštis be lifto ar 55 metrų apžvalgos bokštas Birštone“, – antrina Ernesta Žemaitytė. 

„Mano supergalia – nepavaldumas šviesai. Ar ji yra, ar jos nėra, aš matau lygiai taip pat gerai. Turiu visokių įrankių, padedančių man matyti. Štai turiu baltąją lazdelę, labai greitai išsilankstančią ir padedančią aptikti kliūtis. Dar turiu kitą supergalią – moku labai greitai girdėti man sakomą tekstą, nes su manimi kalba mano kompiuteriai, telefonai. Klausausi visko 100 procentų greitumu ir greitai sužinau visokią informaciją“, – apie slaptąsias savo galias pasakoja Irma Jokštytė. 

Spektaklio aktorės, o gal tiesiog veikėjos – šios trys merginos. Aistė juda neįgaliojo vežimėliu, žmogumi-voru vadinama Ernesta gyvena su cerebriniu paralyžiumi, Irma – neregė. Visos trys scenoje atvirai kalba apie savo negalią. Kalba linksmai, pozityviai, pokštaudamos, kai kada į savo pokštavimus įberdamos žiupsnį ironijos, tačiau į kairę ir dešinę merginų žarstomi pokštai nevirsta banaliais juokeliais, ironija neperauga į tulžį ar sarkazmą. Sąmojis, situacijų dviprasmiškumas – priemonė kalbėti apie rimtus dalykus, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Scenarijus patrauklus ir literatūriniu požiūriu. Tokių šmaikščių dialogų, taiklių replikų, autoironiškų monologų „Supergalių“ kūrėjams gali pavydėti ne vienas teatro ar, plačiau imant, literatūros žmogus. 

Štai scena, kurioje merginos aptaria visuomenės joms teikiamas „privilegijas“, nors akivaizdu, kad jokių privilegijų jos nesiekia ir neprašo. 

Aistė: „Mes turime privilegijų. Kai tik pamato mane gatvėje ar parduotuvėje, tai visi iš karto sustingsta, sustoja, pasitraukia, patraukia tuos, kurie manęs dar nepamatė, ir visur praleidžia. Atidaro duris, palydi, išlydi, net ant rankų yra nešioję. O jeigu netyčia aš kam nors užvažiuoju ant kojos su savo vežimėliu, tai manęs atsiprašo. Aš galiu sau leisti būti gatvėje susiraukusi, keiktis. Niekas nieko nesakys, galvos: „Ai, vis tiek jau vargšė...“ 

Irma: „Aš nevažinėju ratais, tai žmonės manęs mažiau atsiprašinėja. Jeigu kam nors lazdelę kyšteliu po kojom, tai gaunu velnių. Žmonės tarsi pamiršta, kad lazdelė ir nematymas yra du susiję dalykai. Bet kita privilegija yra tai, kad iš manęs nieko nereikalaujama – gyvenu visuomenėje neapkrauta reikalavimais arba lūkesčiais. Man užtenka tik ateiti, atsistoti scenoje ir visi sako: „O, kaip gerai, kokia šaunuolė! Atėjo! Ir atsistojo! Ir dar šneka!“ Šaunuolė esu net neateidama į sceną, o, tarkime, gulėdama namuose.“ 

Aistė: „Na, tu pasižiūrėk, kokia šaunuolė! Guli, neverkia, o akla! Mane tokie žmonės taip įkvepia, motyvatorė tu mūsų!“ 

Irma: „Jau įkvėpiau ką nors? Tai galim eiti toliau!“ 

Tik nemanykite, kad supergalios – visada labai gerai! Jau prieš tūkstančius metų žmonės žinojo, kad dievai niekada nieko neduoda veltui. Štai kokia nors lietuviškų pasakų ragana, burtininkas ar senovės pasaulio pranašas – paprastai gyvena vieni, išskirti iš bendruomenės, toliau nuo kaimo, miško trobelėje, kaip dabar sakytume, socialinėje atskirtyje. Spektaklyje merginos dalijasi mintimis, kad dėl turimų supergalių kai kada jos norėtų įgyti supergalią nematomumui. Poreikis išnykti iš kitų žmonių regėjimo lauko ypač sustiprėja sulaukus atitinkamos rūšies klausimų. „Aš dabar paklausinėsiu jūsų tų klausimų, kurių manęs dažniausiai klausinėja, – sako Irma. – Ar jūsų tėvai irgi tokie kaip jūs? O į bažnyčią vaikštote? Ar jums seniai yra taip? Ar visam laikui jums taip?“ 

Anot Irmos, tai kasdieniai klausimai, ir jiems galima šiek tiek pasiruošti, surasti atsakymus, tačiau kartais klausimai ar situacijos būna tikrai originalios, ištinka joms nepasiruošus. Štai kad ir toks pokalbis autobuse: „Laba diena, aš važiuoju į Vilnių, štai mano pažymėjimas.“ „Invalidė! O klausyk! Tai jums čia labai pigus bilietėlis. Bet jūs ir invalidumą gaunate? Tai kiek jūs gaunat invalidumo, ar jums užtenka pragyventi? Imkit, čia bus jums bilietėlis...“ „Nematau, kiek gaunu, ačiū!“ 

Supergalia nematomumui tam tikrais atvejais pasinaudotų ir Aistė, ypač tada, kai lifte ar kokioje kitoje uždaroje patalpoje, iš kurios nelengva pabėgti, žmonės pradeda klausinėti, kas atsitikę jos kojytėms. 

Pirmoji Aistės kelionė 

Kol esame jauni, sveiki, paprastai pernelyg nesidomime ligomis, negaliomis, jas lydinčiomis psichologinėmis ar fizinėmis būsenomis. Gerai tai ar blogai, filosofuoti galima daug ir ilgai. Užuot tai darę, geriau paklauskime savęs, ką, patys turėdami kokią nors negalią, žinome apie kitas negalias? Štai pirmoji A. Krušinskaitės kelionė neįgaliojo vežimėliu po Palangą: „Tada pirmą kartą mane pasodino į vežimėlį. Labai keistas jausmas, nes, atrodo, jau žinau, kad sėdžiu, bet nejaučiu. Viršutinė kūno dalis tarsi sklando ore. Vežimą man davė tokį, kokį rado sandėlyje. Vienas ratas sukasi į priekį, kitas atgal, vienas – į priekį, kitas – atgal, bet koridoriuj judėti netrukdo. Kol vieną dieną privažiuoja ratuoti draugai ir sako: „Aiste, važiuojam į miesto centrą.“ Gerai, išvažiuojam į gatvę, žiūriu į šaligatvį, ir jis man atrodo kaip nesibaigiantis kliūčių ruožas. Anksčiau to nepastebėdavau, bet dabar matau kiekvieną atšokusią plytelę, nukritusią šaką, smėlio ruožą, kiekvieną nelygumą. Įsikimbu į ratus ir pradedu judėti į priekį. Važiuoju, mane neša į priekį, įsikimbu stipriau, mane neša, kliūvu už šakos. Pasižiūriu į savo pūslėtas rankas, dar stipriau įsikimbu į ratus ir judu tolyn. Įvažiuoju į smėlio ruožą, pasuku į dešinę, truputėlį pasilenkiu į priekį ir važiuoju važiuoju, kol pagaliau pasiekiu miesto centrą. Uf, tikslas pasiektas! Kas atvažiuoja į Palangos centrą ir neužvažiuoja ant Palangos tilto? Žiūriu aš į jį ir jis man atrodo kaip aukščiausia viršukalnė, kokią tik mačiau. Nematau net, kur ji baigiasi. Vėl įsikimbu į ratus ir pradedu kilti aukštyn. Mane neša atgal, aš kylu aukštyn, vėl neša atgal, privažiuoja kitas vežimas, kad mane prilaikytų. Pasilenkiu į priekį, įsikimbu į ratus ir kopiu kopiu, kol prikopiu vidurį. Pasižiūriu, kiek nuvažiavau – neblogai! Sukaupiu paskutines jėgas, pasilenkiu, kiek galiu žemiau, įsikimbu į ratus ir kopiu kopiu, kol galiausiai pasiekiu viršūnę. Ir suprantu, kad tikslą pasiekiau ne tik aš, bet ir mano viduriai. Apsišikau. Gal dabar kokių klausimų turite? Ne?“ 

Šiandien A. Krušinskaitė – aktorė, „Stand-up“ žanro pasirodymų atlikėja, motyvacinių seminarų vedėja, VšĮ „Tobulas eskizas“ įkūrėja, modelių agentūros „Hero talents“ steigėja. Ir tai toli gražu ne visi pomėgiai ar sritys, kuriose skamba jos vardas. 

Iki šiol beveik nieko nepasakojome apie trečiąją „Supergalių“ veikėją – E. Žemaitytę. Scenoje ji kalba mažai, tiksliau – kalba kūnu ir laipioja, laipioja... 

Toliau aprašinėti spektaklio eigą, cituoti mūsų superherojes – reikštų atskleisti jo paslaptį, it džiną iš butelio išleisti jo dvasią. Gerbdami skaitytoją, šito nedarysime – ateikite, pamatykite, išgirskite patys! Jeigu ne šiemet, kitąmet! 

Spektakliu virtusi provokacija 

K. Žernytė prisimena, kad viskas prasidėjo nuo 2018 metais Nacionaliniame Kaune dramos teatre vykusios „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimo ceremonijos. Karolinai ir kitiems režisieriams buvo pasiūlyta kažką šiai šventei sukurti. Ji iškėlė klausimą, ar būtų galimybė ant dramos teatro scenos užlaipinti negalią turinčius žmones. Teatrų salių, pritaikytų neįgaliems žiūrovams, yra, bet scenų – ne. „Nusprendžiau, kad reikia padaryti nedidelę provokaciją, – pasakoja K. Žernytė. – Sukviesti skirtingų negalių žmones į sceną. Suradau tris merginas – Aistę, Ernestą ir Irmą – su jomis dirbame iki šiol. Buvo labai smagu, visi labai gerai praleidome laiką. Daugelis mačiusiųjų atsiliepė palankiai. Buvo ir negatyvių nuomonių, bet abejingų nebuvo.“ 

Po „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijos režisierė ir merginos nusprendė bendradarbiauti toliau. Spektaklis atsirado vėliau, anot K. Žernytės, iš buvimo kartu, noro geriau vieni kitus suprasti, merginos viena iš kitos imdavo „interviu“, daug bendravo. Atėjo supratimas, kad ne tiek svarbu meninė kokybė, kiek žinutė, kurią norima siųsti žiūrovui. „Neprisimenu, kada atsirado „Supergalios“, – sako K. Žernytė. – Viskas prasidėjo nuo kalbinių žaidimų: kaip pavadinti vieną ar kitą reiškinį, kaip įvardyti mūsų bendravimą ir mūsų buvimą kartu – esame tokie skirtingi... Pagaliau, kaip įvardyti tuos, kurie negalios neturi, nors filosofiškai žiūrint kiekvienas kūnas yra mažiau ar daugiau neįgalus. Visiems kažkaip įstrigo žodis „supergalios“. Gal todėl, kad merginos labai daug juokavo, kad aplinkiniams yra įdomios, o jeigu įdomios, tai dėl ko? Bejuokaudamos pačios suprato, kad pirmiausia dėl turimų supergalių.“ 

Pradėdami kurti nei aktoriai, nei režisierė nežinojo, kokia bus spektaklio forma: šokis, dokumentika, o gal tarsi Šekspyro pjesė? Pamažu atsirado dialogas, į kurį įsipina veiksmas, šokis, poezijos slemas. Atrado, ką reikia kartoti, kas turėtų likti improvizacijai. K. Žernytė, būdama teatro profesionalė, taikliai pastebi: „Aktorius ir žmogus, nuoširdžiai kalbantis apie save, pasakojantis savo biografiją, yra du skirtingi dalykai. Aktorius savo vaidmenį gali kartoti daugybę kartų – tai dramaturgija, aktoriui ji teikia saugumo jausmą. Ne aktoriui nuolat kartoti savo istoriją nėra lengva. Ieškojome, kur yra ribos, kad visi būtume saugūs ir kartu, kad vyktų spektaklis.“ 

Lapkričio viduryje „Supergalių“ merginos žiūrovus vėl pakvietė į dialogą apie galias ir negalias. „Komanda neišsikvėpusi, atrodo, dar labiau susigyvenusi, – po spektaklio Kaune sakė K. Žernytė. – Bendravimo ištroškę ir žiūrovai. Dėl pandemijos ir karantino šita tema tapo dar aktualesnė, daugelis suprato, kaip galima atsidurti „karantine“ ir jame likti ilgą laiką. Šįkart „Supergalios“ buvo verčiamos ir į gestų kalbą, jas stebėjo kurtieji. Po spektaklio vykusioje refleksijoje jie sakė, kad dažnai sulaukia irgi panašių klausimų: „Ar mokate rašyti ir skaityti, ar einate į mokyklą?“ Anot režisierės, supergalios kiekvienąkart tos pačios ir kartu šiek tiek kitokios, nes visuomenėje vyksta įvairūs procesai, kartais jie – gana netikėti ir įdomūs. 

Nuotrauka: Spektaklio aktorės (iš kairės) A. Krušinskaitė, I. Jokštytė ir E. Žemaitytė atvirai kalba apie savo negalias bei ...jų galias / Viktorijos Lankauskaitės / Kauno miesto kamerinio teatro nuotr. 

Spektaklio „Supergalios“ akimirka. Trys jaunos moterys – Aistė, Irma ir Ernesta – sėdi scenos viduryje neįgaliųjų vežimėliuose, matomos nuo kelių iki viršugalvio. Kairėje nuotraukos pusėje – Aistė, pasisukusi dešiniuoju profiliu. Ji vidutinio kūno sudėjimo, trumpų plaukų, užsidėjusi akinius, žvelgianti į Ernestą, matomą dešinėje nuotraukos pusėje. Aistė vilki šviesų laisvą džemperį ilgomis rankovėmis ir tamsias kelnes, atrodo rami ir susikaupusi. Šalia jos, trijulės viduryje, sėdi Irma, taip pat šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu link Ernestos. Irma vidutinio kūno sudėjimo, šviesių vidutinio ilgio garbanotų plaukų, vilki šviesią palaidinę ilgomis rankovėmis ir tamsias margas kelnes, abi rankas padėjusi ant vežimėlio ratų, ant kelių pasidėjusi sulankstytą baltąją lazdelę. Ji užsimerkusi ir taip pat atrodo susimąsčiusi, įdėmiai klauso kalbančios Ernestos. Ši – taip pat vidutinio kūno sudėjimo mergina. Jos plaukai tamsūs, ilgi, surišti į kasą, antakiai pakelti, akys plačiai atmerktos, lūpos sučiauptos, mergina atrodo įsijautusi į savo pasakojimą, tą galima spręsti ir iš pakeltų jos rankų, panašu, kad mergina jomis gestikuliuoja. Ernesta vilki šviesią aptemptą palaidinę, kurios rankovės siekia alkūnes, o palaidinės apačia nedengia pilvo, apsivilkusi tamsias kelnes. Iš trijulės veido išraiškų galima spręsti, kad diskutuojama svarbia tema, apie joms aktualius dalykus.