Socialinis pulsas

Autoriaus nuotraukaAutoriaus nuotraukaVilmantas Balčikonis, [email protected],
Alvydas Valenta, [email protected]

Reabilitacijos keliai ir klystakiai


 

Parašas po straipsniuKas yra aklųjų reabilitacija, kokia ji turėtų būti – klausimai, kuriuos keliame nuolat, taip pat ir žurnalo puslapiuose. Tik visokie giliamintiški samprotavimai ar išvedžiojimai nublanksta prieš reabilitacijos programoje dalyvavusio vieno ar kito neregio nuoširdžiai pasakytus žodžius: „Nesitikėjau, kad nematant galima vienam pačiam vaikščioti, orientuotis, gyventi, dalyvauti visokioje veikloje. Nesijauti kitoks, išskirtinis, viskas domina, norisi eiti, patirti, atrasti. Gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių“, – sako Biržuose gyvenantis Armandas Blieka. 

„Nenorėjau važiuoti, išvežė vos ne per prievartą, bet likau labai patenkintas, – prisipažįsta Joniškio rajone gyvenantis Vytautas Malkevičius. – Namuose viskas įprasta, žinoma, o čia kita aplinka. Nenorėjau savęs „užkrauti“ kitiems, bet reabilitacijos programa pranoko lūkesčius. Jeigu būčiau dalyvavęs anksčiau, būtų buvę dar naudingiau. Nauda visapusiška: bendras išprusimas, pokalbiai, bendravimas su mokytojais ir likimo draugais.“ 

A. Bliekai truputį per trisdešimt, V. Malkevičiui – daugiau nei šešiasdešimt. Abiejų aklumo patirtis skirtinga: Vytautas nemato jau aštuoneri metai, Armandas anksčiau dar skyrė šviesą, visiškai apako tik nuo šių metų vidurio. Abu vienija tai, kad netekę regėjimo patys savarankiškai niekur nevaikščiodavo, dienas leido namuose. Nors baltąsias lazdeles turėjo, jomis nesinaudojo, nieko nežinojo apie galimybę akliesiems dirbti su kompiuteriu, išmaniaisiais įrenginiais. Abu vienu balsu tvirtina, kad reabilitacijos programa Kaune juos tarsi įkvėpė naujam gyvenimui. 

 

Dvi intensyvios savaitės 

Rugpjūtį ir rugsėjį dvi – vyresniųjų ir jaunesniųjų – 2021 m. kompleksinių socialinės reabilitacijos akliesiems paslaugų gavėjų grupės dalyvavo intensyvioje programoje. Vyresniųjų grupės aštuoni iššūkių nepabūgę regėjimo netekę žmonės iš Joniškio, Ruklos (Jonavos raj.), Klaipėdos, Palangos, Druskininkų bei Visagino praleido dvi įdomias, jų žodžiais tariant, labai naudingas savaites VšĮ LASS pietvakarių centre Kaune. Čia vyko orientacijos erdvėje ir savarankiško judėjimo bei kasdienių įgūdžių ugdymo kursai kartu su tiflopedagogais Juozu Daunaravičiumi, Daina Vitkauskiene ir Grita Strankauskiene; kompiuterinio raštingumo ir naudojimosi mobiliaisiais įrenginiais pamokos kartu su IT specialistais Vilmantu Balčikoniu ir Deivydu Kirsanovu. Pora dalyvių reabilitacijos metu įsigijo išmaniuosius telefonus ir išvyko namo jau pramokę jais naudotis. Svarbios dalyviams buvo psichologės A. Garškaitės grupinės terapijos ir individualios konsultacijos. Visos kitos savarankiško gyvenimo pamokos – įvairių salotų gaminimas, pyrago, picos kepimas, rankdarbiai, apsilankymas keramikos studijoje – taip pat nepraėjo veltui. Vyko paskaitos, diskusijos, susitikimai. Visiems didelį įspūdį paliko diskusija apie drąsą veikti ir savarankiškumą su paralimpiečiu – lengvaatlečiu Vytautu Girniumi. Išvykų ir ekskursijų metu reabilitacijos dalyviai susipažino su Kauno miestu, Kauno Kristaus prisikėlimo katedra bazilika, Vytauto Didžiojo karo muziejumi, Kauno pilimi. Visiems labai patiko ekskursija Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. 

Jau po reabilitacijos programos Druskininkuose gyvenanti Irena Goberienė pasakojo: „Turiu labai nedidelį šviesos likutį, bet praktiškai nematau 4–5 metus. Apie reabilitaciją papasakojo filialo pirmininkė Lilija Sereikienė. Iškart sutikau, nes labai laukiau. Ypač naudingos buvo vaikščiojimo su lazdele pamokos. Iki tol lazdelę naudojau tik kaip atraminę priemonę, o čia mokytojas J. Daunaravičius išmokė taisyklingai naudoti, aptikti kliūtis: kelias, žolė, šaligatvio plytelės – viską galima pajusti ir suprasti.“ Grįžusi į Druskininkus I. Goberienė sakosi po juos jau vaikštanti su baltąja lazdele. 

„Niekad nebūčiau patikėjęs, kad įmanoma šitaip orientuotis, – I. Goberienei antrina V. Malkevičius. – Pastatas didelis, ilgas, trijų aukštų. Mokytojas Juozas sakė, kad pirmą savaitę jis rodys, o antrą – mes. Ir tikrai, įmanoma nepaklysti, susirasti reikalingą kabinetą.“ 

 

Jauni ir skirtingi 

Antroji, jaunesniųjų, grupė, susirinkusi dviem savaitėms į Kauną iš visų Lietuvos kampelių: Skuodo, Biržų, Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Pakruojo, Mažeikių, buvo labai skirtinga savo patirtimis ir gebėjimais, norais, siekiais ir motyvacija. Be privalomosios reabilitacijos programos, jai taip pat vyko susitikimai su regėjimo negalią turinčiais sportininkais ir kitais aktyviais aklųjų ir silpnaregių bendruomenės nariais. Ekskursijų ir edukacijų metu dalyviai susipažino su Kauno miesto senamiesčiu ir Laisvės alėja, apsilankė Birštone, plaukiojo laivu Nemune. Nacionaliniame Kauno dramos teatre stebėjo spektaklį „Panika“ su garsiniu vaizdavimu neregiams, dalyvavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių (LASS) lengvosios atletikos kroso čempionate aplink Zelvos ežerą. 

Dar kartą A. Blieka: „Iš pradžių vykti į Kauną sutikau, vėliau norėjau atsisakyti. Kam? Iš manęs vis tiek jau nieko nebėra. Norėjau sėdėti kampe ir nieko nedaryti. Gerai, kad ištraukė iš namų. Reabilitacija buvo daugiau negu naudinga – būtina! Labai padeda psichologiškai, emociškai. Dabar stengiuosi vaikščioti, lavinti orientaciją. Mokausi naudotis išmaniuoju telefonu: įvesti numerį, skaityti žinutes. Būdamas reabilitacijoje, pirmą kartą apsilankiau „Zelvoje“. Anksčiau nežinojau, kad tokia yra, kad čia vyksta įvairios aklųjų šventės. Labai patiko Rudens krosas. Šiais metais dar nedalyvavau dėl sveikatos, bet ateityje ruošiuosi dalyvauti.“ 

Kita antrosios grupės dalyvė – Ramunė Butkevičienė: „Gyvenime turiu daug įvairių pomėgių. Anksčiau nematymas dažnai stabdydavo. Sunkiau prisitaikyti prie aplinkos, važinėti, orientuotis. Turiu regėjimo likutį, bet labai nedidelį, matau kontūrus, šešėlius. Dirbu Kazlų Rūdoje masažuotoja, kasdien važinėju iš Kauno į darbą. Nors pati esu kaunietė ir po miestą visą laiką vaikščiodavau viena, bet lazdelė, telefonas labai padeda. Važinėjimas, orientavimasis mieste vargindavo. Nuolat reikėdavo klausinėti, koks autobusas ar troleibusas. Žmonės kai kada pasakydavo, kai kada nesuprasdavo, ko klausiu. Po reabilitacijos stoviu stotelėje su telefonu kišenėje ir ausine ausyje – jokių problemų! Speciali programėlė pasako transporto priemonės numerį. Sužinojau apie navigacines, teksto didinimo programėles. Ketinu gilinti kompiuterinio raštingumo žinias. Anksčiau auginau vaikus, reabilitacijai nebuvo laiko, bet dabar jos metu gauti įgūdžiai labai padeda.“ 

Socialinės reabilitacijos paslaugas regėjimo neįgaliesiems finansuoja Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Dalyviams pasiruošti ir atvykti į reabilitaciją labai padėjo LASS filialų pirmininkai. Taip pat prisidėjo savivaldybių Socialinių paslaugų centrai organizuojant kai kurių neregių keliones į Kauną. Kartu dirbo gausus būrys savanorių, padėjusių turiningai leisti vakarus ir lydėjusių reabilitacijos dalyvius išvykose. 

 

Kompleksinės socialinės reabilitacijos problematika 

Jau keleri metai stebima, kaip nepasiteisina šiuo metu egzistuojantis aklųjų kompleksinės socialinės reabilitacijos paslaugų modelis, kai paslaugos yra perkamos viešųjų pirkimų būdu. Jeigu reabilitacijos paslaugas vykdo kuris nors reabilitacijos centras, jis vis tiek samdo tiflopedagogus, kompiuterinio raštingumo, mobilumo specialistus iš mūsų bendruomenės. Emociškai žiūrint, susidaro įspūdis, kad kitiems centrams neregių socialinė reabilitacija yra ne itin svarbi. LASS, vykdydama neregių socialinę reabilitaciją žino, kad reabilitantai po jos liks bendruomenėje. Dėl šios priežasties ir sukauptų žinių reabilitacijos projekte visi dirba nuoširdžiai, atiduodami savo jėgas. Matydama nepatenkinamą situaciją, 2021 m. LASS ryžosi dalyvauti viešajame pirkime dėl socialinės reabilitacijos paslaugų teikimo. Laimėjus konkursą, VšĮ LASS pietvakarių centras sutelkė profesionalių specialistų komandą ir teikė reabilitacijos paslaugas. 

Po kelerių metų pertraukos LASS vėl pradėjus vykdyti neregių socialinę reabilitaciją, galima reflektuoti kelis svarbius dalykus. Būtų idealu, kad nereikėtų kasmet dalyvauti viešųjų pirkimų konkurse, kur laimi pasiūlę mažiausią kainą, o LASS steigta įstaiga gautų akreditaciją šioms paslaugoms vykdyti. 

Reabilitacija yra labai reikalinga ne tik jaunesniems, bet ir vyresniems žmonėms. Labai lengva regėjimo netekusį vyresnio amžiaus žmogų nurašyti – jam jau nieko nebereikia, jis senas. Jam nereikia studijuoti, dirbti, jis sunkiai juda, kam jam vaikščioti su baltąja lazdele? Iš patirties žinome, kad didžioji dalis netenkančių regėjimo žmonių yra vyresnio amžiaus. Jiems taip pat reikia bendrauti su artimaisiais, kaimynais, giminaičiais, draugais. Jie taip pat nori kalbėti telefonu, skaityti garsines knygas, būti savarankiški. Nors ir sunkiai juda, jiems taip pat aktualu mokėti savarankiškai orientuotis pažįstamoje ir nepažįstamoje aplinkoje. Reabilitacijos dėka jie gali išmokti oriai ir savarankiškai pasirūpinti savimi, atrasti neregių bendruomenę. 

Dar kartą pasitvirtino socialinės reabilitacijos sistemos trūkumai. Dėl asmens duomenų apsaugos praradus galimybę gauti netekusiųjų regėjimo kontaktinę informaciją, apie tokius žmones sužinome praėjus keleriems metams. Apakęs žmogus dažnai jaučiasi bejėgis ir nieko nenori. Dažnu atveju tai vyksta ne tik dėl to, kad dar nepraėjo psichologinis skausmas praradus regėjimą, bet ir dėl to, kad niekas nesupažindina su neregių galimybėmis išmokti savarankiškai gyventi – vaikščioti, naudotis telefonu, kompiuteriu, buities prietaisais. Kyla klausimas, kaip reabilitacijos paslaugas teikianti įstaiga galėtų sužinoti apie netekusį regėjimo asmenį ir kuo greičiau jam suteikti pagalbą. Dabartinis reabilitacijos modelis yra gana nelankstus, praleidus galimybę dalyvauti reabilitacijos projekte, teks laukti metus. Kartą sudalyvavus reikės laukti penkerius metus. Kai kuriems neregiams, ypač turintiems kompleksinę negalią, praėjusiems bendrą reabilitacijos programą, reikalingos papildomos specialistų konsultacijos jų gyvenamojoje vietoje. Iš šių metų praktikos matome, kad neseniai, tik prieš kelis mėnesius apakęs žmogus negeba priimti visos informacijos, kad jam reikalinga pakartotinė reabilitacija anksčiau nei po penkerių metų. 

Siekiant kokybiškai teikti socialinės reabilitacijos paslaugas, reikalingas individualus daugelio specialistų (tiflopedagogo, orientacijos ir mobilumo, kasdienių gyvenimo įgūdžių, brailio rašto, kompiuterinio raštingumo mokytojo, psichologo, socialinio darbuotojo) dėmesys. Tam reikalingas adekvatus finansavimas. Geriausias rezultatas pasiekiamas, kai vienas specialistas dirba individualiai su vienu reabilitantu. Labai svarbu projekto sėkmei ir metų laikai, nes mokantis mobilumo ir orientacijos, būtina sąlyga – geras ir šiltas oras. Idealu, jei toks projektas gali vykti vasarą. 

Matydami didelę prasmę tinkamu laiku ir efektyviai padėti žmonėms, netekusiems regėjimo, bendrausime ir bendradarbiausime su aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrais, Neįgaliųjų reikalų departamentu, tiflopedagogais, kad būtų išgrynintas ir paruoštas naujas kompleksinės socialinės reabilitacijos neregiams modelis. Tikimės, kad ir ateinančiais metais LASS įstaiga – VšĮ LASS pietvakarių centras – vykdys šią taip svarbią neregiams veiklą, o ateityje atsiras panašūs projektai ir silpnaregiams. 

 

Autoriaus nuotrauka: Vilmantas Balčikonis. Jaunas vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, kūnu šiek tiek pasisukęs į dešinę pusę. Jo plaukai šviesūs, trumpi, vyras užsidėjęs akinius plonais rėmeliais. Vilmanto žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, jis šypsosi ir atrodo pasitikintis savimi. Vyras vilki tamsų švarką ir šviesius marškinius. 

 

Nuotrauka: Šiemet LASS pietvakarių centre Kaune vykusi reabilitacijos programa neregius įkvėpė naujam gyvenimui. Nuotraukoje (iš kairės) Boris Chudinskij ir V. Malkevičius / V. Balčikonio nuotr. 

Dviejų vyrų nuotrauka. Vyriškis, sėdintis šviesiame kambaryje ant medinės kėdės, matomas nuo liemens iki viršugalvio, kiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Jis – stambesnio kūno sudėjimo, sėdi susikūprinęs ir galvą nuleidęs žemyn link rankose laikomo nedidelio objekto, primenančio plokščią akmenį ar molio dirbinį. Kairiąja ranka jis per alkūnę apkabinęs ir sau į petį atrėmęs baltąją lazdelę. Vyras pliktelėjęs, jo plaukai labai trumpi, jis atrodo susimąstęs ar susikaupęs. Vyras vilki šviesią striukę trumpomis rankovėmis, po kuria apsirengęs tamsų užtrauktuku užsegamą megztinį ir tamsius apatinius marškinius, tamsias kelnes, o ant kairės rankos riešo segi laikrodį. Šiam vyrui iš dešinės prie jo palinkęs garbaus amžiaus vyras. Jis vidutinio kūno sudėjimo, pasisukęs link sėdinčiojo, todėl skaitytojui matomas iš dešiniojo profilio. Kairę ranką jis ištiesęs link sėdinčio vyro ir rodomuoju pirštu rodo į jo rankose laikomą daiktą. Stovinčio vyro plaukai žili, ilgi, surišti į vieną kasą. Jis užsidėjęs akinius, atrodo ramus ir susikaupęs. Vyras vilki dryžuotus tamsius marškinius ilgomis rankovėmis, apsijuosęs tamsia prijuoste. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]