Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Viduramžių šviesulys Frančeskas Landinis

Frančeskas Landinis (Francesco Landini), Frančeskas Vargonininkas, Magistras Frančeskas, Frančeskas Neregys iš Florencijos – skirtinguose šaltiniuose 1325–1397 m. gyvenęs muzikos kūrėjas tituluojamas įvairiais vardais. O šaltinių gausu! Retas XIV a. kompozitorius paliko tokį pastebimą, lengvai atsekamą pėdsaką. Jo vardas minimas istoriniuose raštuose visoje Italijoje – nekyla jokių abejonių, kad jis buvo neeilinės šlovės muzikas, daręs didelę įtaką ir turėjęs gausybę gerbėjų. Jis laikomas vienu reikšmingiausių trečento laikotarpio kompozitorių. 

Trečento laikotarpis susijęs su sparčiu skirtingų meno sričių kitimu ir naujovėmis. Savo dinamiškumu ir temų spektru (šventraščių motyvus pamažu keitė pasaulietiniai) jis jau primena Renesansą, tačiau pagal muzikos kalbos požymius tai tebėra Viduramžių metas. Kaip bebūtų, tai labai dinamiškas ir įdomus amžius, kuriame muzika karaliavo kaip jausmų žadintoja ir didelio malonumo šaltinis, o muzikantams teko didelė pagarba ir dėmesys. 

F. Landinis savo veikla ir kūryba išties stovėjo ant Renesanso slenksčio. Jo asmenybė, galime numanyti, buvo labai arti humanistinio idealo, kurį vėliau iškėlė Renesansas. Jis buvo plataus akiračio kūrėjas – kompozitorius, poetas, dainininkas, vargonininkas, muzikos instrumentų meistras. Taip pat – aktyvus pilietis, karštai dalyvavęs savo meto politinių, religinių ir filosofinių aktualijų aptarime. 

Jo muzika buvo tuo metu labai aktuali ir nauja, bet jis naudojosi tomis pačiomis žiniomis kaip ir amžininkai. Netgi jo vardu pavadinta „Landini kadencija“, tokia svarbi jo kompozicijose, nebuvo jo išradimas. Tačiau jis buvo tas kūrėjas, kurio muzikoje visos tuo metu naudotos kompozicinės priemonės tapdavo gražiausiu, įtaigiausiu ir labiausiai jaudinančiu skambesiu. 

Nors didelę savo gyvenimo dalį F. Landinis vargonavo bažnyčiose, religinė muzika sudarė labai nedidelę jo kūrybinio palikimo dalį ir nė vienas sakraliojo turinio kūrinys neišliko iki mūsų dienų. Jo talentas buvo skirtas pasaulietinei muzikai, kuri tuo metu smarkiai keitėsi. Greta įmantrių madrigalų vis dažniau suskambėdavo balatos, kurios be išorinių muzikinės struktūros ir poetinės formos skirtumų pateikdavo ir kitokį turinį: jų poetinės idėjos neretai būdavo subjektyvios, susijusios su asmeniniais išgyvenimais, mintimis, kartais – humoristinio charakterio. Landinis buvo tikras šio žaismingojo žanro virtuozas, išliko bent 140 dvibalsių ir tribalsių jo balatų, o daugelio jų tekstai, manoma, jo paties kūrybos. F. Landinis turėjo puikų poetinį pojūtį ir esama žinių apie jo artimą bičiulystę su Petrarka. Jis taip pat palaikė ryšius su kolegomis kompozitoriais Lorencu Florentiečiu, Andrea Florentiečiu ir kitais. 

Jam priskiriami ir naujų instrumentų išradimai. Sujungęs liutnios ir psalteriumo elementus, jis sukūrė hibridą, kurį pavadino „syrena syrenarum“. Evoliucionuodamas, šis paslaptingas instrumentas tapo mums gerai pažįstama bandūra. Landinis būdavo kviečiamas konsultantu statant vargonus – Servitų ir Santissima Annunziata vienuolynuose bei pačioje Florencijos katedroje, apie ką byloja, greta kitų dokumentų, rastos sąskaitos už vyną, išgertą derinant vargonus. 

Neregio florentiečio muzika skamba ir nūdien visame pasaulyje, kur yra gyvas susidomėjimas ankstyvąja Europos muzika. Jo šlovė sklido plačiai, jo muzika buvo gėrimasi ir žavimasi, ir jo palikimas – viena iš priežasčių, kodėl trečentas yra tokia svarbi ir graži Italijos meno epocha. 

Paklausykite F. Landiniui priskiriamo kūrinio „Ecco la primavera“. 

Nuotrauka: F. Landinis 

Muzikanto Francesco Landini paveikslas. Jaunas vyras vaizduojamas puošniame rėmelyje, sėdintis ant suolo ir grojantis instrumentu, primenančiu sumažintus vargonus, kuriuos jis pasidėjęs ant kelių. Vyras matomas visu ūgiu, pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jo veidas smailas, akys užmerktos, ant galvos vyras užsidėjęs galvos apdangalą, susijungiantį su jo apsiaustu. Šis – šviesios spalvos, primenantis vienuolių ar kunigų drabužius. Muzikantas atrodo susimąstęs ar įsijautęs į atliekamą kūrinį.