Aklas pasimatymas

Alvydas Valenta, [email protected]

Mums pakeliui: 500 kilometrų per Lietuvą

Apie „Camino lituano“ pradėta kalbėti 2016–2017 metais, kai grupė šv. Jokūbo kelio Ispanijoje entuziastų sumanė sukurti lietuviškąjį jo atitikmenį. Perėjo Lietuvą nuo Latvijos iki Lenkijos sienos, patikrino ir sužymėjo visą kelią, galimas nakvynės vietas. Lietuviškasis „Camino“ driekiasi nuo Žagarės iki Seinų 500 kilometrų, padalytas į 20 etapų, vidutiniškai 25–30 km per dieną. Pernai LASS pietvakarių centro iniciatyva du etapus – nuo Alytaus iki Metelių regioninio parko – ėjo grupė aklųjų ir silpnaregių. Bet tai buvo pernai, o šiemet LRT (radijo) laidos „Draugystė veža“ sumanytoja ir vedėja Žydrė Gedrimaitė negalią turinčius ir jos neturinčius žmones pakvietė pereiti visą „Camino lituano“. Tie, kas dažniau klausosi minėtos laidos, seka jos kūrėjų įrašus socialiniuose tinkluose, žino, kad draugystė tikrai veža – Ž. Gedrimaitė kelerius pastaruosius metus rengė neįgaliųjų ir negalios neturinčių žmonių keliones į „Eurovizijos“ konkursų finalinius koncertus, bet tai jau kita kalba. „Camino lituano“ – ne „Eurovizija“ su savo šviesomis, garsais ir šou pasaulio dekoracijomis. 

„Kiekvienas mūsų projektas tarsi išlaukia savo meto, – „Aklo pasimatymo“ (GOLD FM) laidoje sakė Ž. Gedrimaitė. – Nuo pirminio sumanymo iki jo realizavimo praeina tam tikras laiko tarpas. Kai prieš kelerius metus pasirodė pirmosios žinutės apie „Camino lituano“, pagalvojau – mums pakeliui! Viskas buvo kažkur šalia, netoli. Kai atėjo „karūnuotasis“ virusas, supratau, kad taip, kaip gyvenome, nebegyvensime. Viskas keičiasi, visi iki vieno esame prie naujos starto linijos. Nesvarbu mūsų galios, negalios, fizinės, psichinės galimybės, visi esame prie tos starto linijos. Jeigu norime išlaikyti žmogiškąsias vertybes, o aš tikiu, kad daugelis norime, turime jas nešti kartu. Taip galutinai išsigrynino žygio idėja – visiems mums pakeliui! Idėja mano, bet projektas – atviras, kvietėme prisijungti visus, kas norėjo. Rašė žmonės, bendruomenės, verslo atstovai. Kiekviena diena turėjo savo temą, savo svečią.“ 

Projektas „Mums pakeliui“ tęsėsi lygiai tris savaites nuo liepos 5 iki liepos 25 dienos. Buvo žmonių, tarp jų ir pati Žydrė, kurie dalyvavo projekte visus 500 km, buvo tokių, kurie prisijungė dienai ar kelioms. Visas žygis plačiai nušviestas portale lrt.lt, socialiniuose tinkluose, tad norintieji gali ir pamatyti, ir išgirsti. „Aklo pasimatymo“ laidos vedėjai po žygio dar kartą sukvietė jo dalyvius virtualiai pabendrauti ir prisiminti svarbesnes jo akimirkas. 

Kelio pradžia 

Ankstyvas liepos 5-osios rytas. Būrelis piligrimų – neįgaliųjų, savanorių pagalbininkų, projekto rengėjų komanda – pajuda nuo Žagarės dvaro į tris savaites truksiantį žygį per Lietuvą. Tarp žygeivių – rateliais judanti Vitalija su devynerių metų sūnumi, inkstų transplantaciją patyrę Darius ir Vida, su antsvoriu (ir nuo jo kylančiomis ligomis) kovojantis Gintaras. Daugybė susitikimų su vietos bendruomenėmis ir jų šviesuoliais, diskusijos, vakarojimai, kasdieniai susitikimai su savo negaliomis ir galiomis. Tarp pirmosios dienos svečių – TV laidų vedėjas, aktorius, knygos apie ispaniškąjį „Camino“ „Dievas su šlepetėmis“ autorius Juozas Gaižauskas. „Pirmoji piligrimų kodekso taisyklė skelbia: kelias prasideda prie tavo batų, – sako J. Gaižauskas. – Kiekvienas žmogus turi savo tikslą ir jo siekia savo būdu. Mano tikslas einant ispaniškąjį „Camino“ buvo sustiprinti vidinę ramybę, vidinį tikėjimą. „Camino“ eina jauni, vyresni ir visai solidaus amžiaus žmonės. Šioje kelionėje kaip niekur kitur labai gerai supranti, kad žmogaus amžius, negalia – sąlyginiai dalykai. Pačiam teko matyti, kaip jauni stiprūs vyrai pritrūksta jėgų, nebaigia kelio, o koks nors senukas, žiūrėk, eina ir nueina.“ 

Antrąją žygio dieną – liepos 6-ąją – prie dalyvių prisijungė Seimo narys, žurnalistas, kelių knygų autorius Paulius Saudargas. Nuėję beveik 30 kilometrų, vakare visi drauge sugiedojo Tautišką giesmę, o P. Saudargas pristatė naujausią savo ir bendraautorės Godos Krukauskienės knygą „Kovido frontas“. 

Ėjimas lietuviškuoju piligrimų keliu nebuvo fizinių ir psichinių jėgų varžytuvės, tačiau žygeiviams jų reikėjo. Beveik dvi savaites oro temperatūra dienomis nenukrisdavo žemiau 30-ies, o lietų keliauninkai pasitikdavo susižavėjimo šūksniais. Vitalija su sūnumi, Vida su Dariumi, Gintaras įveikė visus 500 kilometrų, po dviejų dienų prie jų prisijungė LASS bendruomenei gerai pažįstama Irma Jokštytė. Prie pagrindinės grupės dienai ar kelioms jungėsi Klaipėdos „Gubojos“, Kauno „Gyvasties“ atstovai, būrys LASS pietvakarių centro aklųjų ir silpnaregių. Apie pusantro šimto kilometrų kartu su žygeiviais ėjo ir šių eilučių autorius. 

„Iš viso keliavo daugiau nei 200 dalyvių, susitikome su daugiau nei 500 įvairiausių žmonių, aplankėme daugiau nei 30 miestų, miestelių, vietos bendruomenių, – prisimena Ž. Gedrimaitė. – Turbūt labiausiai sujaudino prie projekto prisijungę Lauksargių globos namų (Tauragės rajonas) senoliai.“ 

Ką reiškia „Camino“ eiti nematant ar matant labai silpnai? Pirmiausia, ėjimas ir yra ėjimas – eini valandą, dvi, tris, penkias, visą dieną, atsibosta, kepina saulė, marškiniai ant nugaros lyg išskalbti... Trumpas atokvėpis, gurkšnis drungno vandens ir vėl į kelią. Kur slypi ėjimo pėsčiomis žavesys ir magija? Besikeičiančioje aplinkoje, kaimo vieškelyje, miško keliukuose, svilinančią vidurdienio saulę keičiančioje medžių ūksmėje, laukų, miško kvapuose, prie Alytaus šalia piligrimų kelio besiganančių arklių prunkštime. Įdomiuose, dažnai netikėtuose susitikimuose: Žagarės dvare garsiu riaumojimu jus pasveikina tikrų tikriausia ant dviejų kojų stovinti meška, Joniškyje aplankote krepšinio entuziasto Leono Karaliūno įkurtą šio žaidimo muziejų, miške tarp Prienų ir Birštono randate tris fortepijonus, o keliaudami iš Punios į Alytų, užsukate į Raižiuose veikiančią totorių mečetę. Vis dėlto tiek ispaniškasis, tiek lietuviškasis „Camino“ sukurtas ne pramogoms ir ne dėl pramogų. Ispaniškuoju keliu pirmiausia ėjo maldininkai, atgailautojai, buvę nusikaltėliai, tik šio amžiaus pabaigoje jį atrado „turistai“. Einantieji lietuviškąjį „Camino“ irgi pirmiausia renkasi gilesnį santykį su savimi, su tuo, kas yra virš mūsų, tačiau niekas neverčia nei melstis, nei būtinai lankyti kiekvieną kelyje esančią bažnyčią. Žmogus yra pats savo minčių ir savo kelio šeimininkas ir pats sprendžia, kokio vidinio gilumo ir intensyvumo tas kelias yra ar turėtų būti. Kai kurie iš vėliau prie pagrindinės grupės prisijungusių kauniečių neregių svarstė, kad kelyje galėjo būti daugiau kultūrinio paveldo, daugiau pasakojimų, kad ėjimas buvęs dėl paties ėjimo. Visada gali būti daugiau, geriau, kitaip, tačiau einant „Camino“, ko gera, reikia nusiteikti ir nuovargiui, ir kelio monotonijai, o kai kada ir negailestingai savianalizei. 

Apie degalus ir politikus 

I. Jokštytė viso žygio metu, būdama ištikima žurnalistų gildijos atstovė, rengė autorinę vaizdo, garso ir teksto rubriką „Irmos akimis“. Jos reportažus galima rasti socialiniuose tinkluose, kanale „Youtube.com“ ir patiems įsitikinti, kiek daug linksmo ir įdomaus laukė žygeivių jų pasirinktame kelyje. Stabtelėkime tik prie vieno paskutinių kelio epizodų (šitas epizodas buvo jau po projekto): Irma degalinėje eina įsipilti benzino! Žygeivius lydėjusio asistentinio taksi vairuotojas Mindaugas juda rateliais ir išlipti iš automobilio jam užtrunka daugiau laiko ir pastangų, tad neregė mergina ėmėsi padėti. „Reikėjo pripilti degalų, rasti ant liečiamo ekrano Mindaugui vadovaujant, kur suspaudinėti teisingus mygtukus, o paskui šaltu veidu nueiti su baltąja lazdele iki kasos ir pareikšti, kad atėjau susimokėti už degalus! Pirmoji operacijos dalis (ta, apie įsipylimą) praėjo pakankamai sklandžiai, nes man patarė itin kantrus mokytojas. Net nemaniau, kad toks nešvarus darbelis tas degalų įsipylimas ir kad jokio „accessibility“ nėra renkantis operaciją. Gal ir ne kasdien neregiai ateina įsipilti degalų, bet, žmonės mieliausi, kodėl reikia manyti, kad to niekada neprireiks? O štai antroji operacijos dalis buvo visiška nesąmonė. Visu? pirma, įėjusi į degalinę niekaip neradau kasos ir vaikščiojau po parduotuvę, kaip pasiklydusi ožka! Tada radau žmogų, kurį įkalbėjau man padėti surasti tą kasą. Kai buvau maloniai nulydėta iki kažkodėl pačiame galiausiame kampe paslėptos kasos, tarnautoja paklausė, ko pageidauju. Pasakiau: „Pirma kolonėlė.“ Tada sekė šiokia tokia tylos pauzė, bet aš ją visiškai nuoširdžiai supratau. Net pati nejaukiai pasijutau, kad tenka ją statyti į tokią situaciją. Visoms visatos jėgoms padedant, tarnautoja laikėsi sveikintinai ramiai, tik pasiteiravo, ar reikės palydėti iki automobilio? Nereikėjo, bet ji vis tiek palydėjo. Turbūt norėdama pažiūrėti į akis tam, kuris drįso siųsti mane su tokia misija į žvalgybą! Maniau, kad viską apie save žinau, paaiškėjo, kad dar ne – aš dar moku nustebti, dar kartais sutrinku, kai tenka pasiaiškinti, kaip čia taip nematau... Aš mokausi, nustembu, myliu, gyvenu toliau!“ 

Kaip sakyta, visas tris savaites prie pagrindinės grupės jungėsi pavieniai keliautojai, „Camino lituano“ savanoriai, mažesni būreliai, politikai, sportininkai, muzikantai. Be jau minėtų J. Gaižausko ir P. Saudargo, Kaune prisijungė broliai Kzystofas ir Darjušas Lavrinovičiai, Alytuje – lenktynininkas Vaidotas Žala, buvusi prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja Daiva Ulbinaitė. Vieni eidavo visą dieną, kiti – pusdienį, bet visi kažką išsinešdavo, kažką vieni kitiems duodavo. Priešpaskutinę žygio dieną prie keliautojų prisijungė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, o nepriklausomybės akto signatarė, buvusi Seimo narė, „Aklo pasimatymo“ laidos vedėja Nijolė Oželytė socialiniame „Facebook“ tinkle komentavo: „Laikai pasikeitė! Kaip to laukiau, kaip norėjau savo akimis pamatyti rusų okupacijos nesužalotus naujus lietuviškus žmones svarbiausiose valstybės valdymo vietose. Ministrė eina 25 kilometrus su tais, kurie laukia dar labiau gyvenimą gerinančios integracijos. Juk tai buvo totaliai nesuderinama visose iki šiol buvusiose valdžiose. O dabar normalu, su tuo visus mus ir sveikinu.“ 

Pati Ž. Gedrimaitė šios vasaros žygio patirtį apibendrina taip: „Visi drauge įveikdami 500 km Lietuvos keliais, dar kartą supratome, kad, nepriklausomai nuo to, ar judame ratukais, ar mūsų palydovė yra baltoji lazdelė, ar gyvename su persodintais organais, ar visuomenės užribyje dėl nustatytos psichosocialinės ar proto negalios, ar tie, kurie neturime dokumentų su nustatyta diagnoze – mums visiems pakeliui.“ 

„Aklo pasimatymo“ (GOLD FM) laidos „Mums pakeliui“ įrašas.

Nuotrauka: Susidraugavę vasaros žygio dalyviai drąsiai gali ištarti, kad nepaisant skirtumų, mums pakeliui! / „Draugystė veža“ archyvo nuotr. 

Projekto „Mums pakeliui“ žygio dalyvių nuotrauka. Joje – maždaug dvidešimt įvairaus amžiaus žmonių, pozuojančių gamtoje vasaros laikotarpiu. Didžioji grupės dalis pozuoja stovėdami, kai kurie pritūpę. Kompanijoje yra viena neįgaliojo vežimėlyje sėdinti moteris. Žmonės vilki sportine apranga – šortais, kelnėmis ir marškinėliais trumpomis rankovėmis. Visi iškėlę rankas į viršų, šypsosi ir atrodo labai laimingi. Žygeivius supa nuostabi gamta – žaliuojančios pievos ir medžiai.