Kasdienybės iššūkiai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Priešmokykliniai tėvų rūpesčiai

Prasidėję naujieji mokslo metai neišvengiamai įneša jaudulio ne tik mokiniams, bet ir jų tėveliams. Nemenkų klausimų daugiausia kyla ruošiant vaiką į parengiamąsias ir pradines klases, nes tokiems mokinukams reikia skirti daugiau dėmesio kiekvienoje situacijoje. Tenka išrinkti ne tik reikalingas mokyklines priemones, menkiausias smulkmenas iš gausaus jų asortimento, pasirūpinti drabužiais, uniforma, bet ir įvertinti psichologinius niuansus, vaiko būseną, numatyti ir kiek įmanoma pasiruošti mokymosi procesui. 

Natūralu, kad šie galvosūkiai paliečia ir sutrikusios regos tėvus, kurie savo atžalas ruošia tiek į bendro lavinimo, tiek į specialiąsias mokyklas. Rūpesčio ir nerimo tikrai netrūksta. Tad kaip palengvinti pasirengimą mokyklai ir pačią mokslo metų pradžią? Galbūt jums atsakymus rasti padės šis straipsnis ir kelios istorijos. 

Audrė, 35 metai 

Šį rudenį dukra pradėjo lankyti antrą klasę. Rodos, nebe pirmus metus turėtų būti lengviau, tačiau kai žinai, kokie sunkumai tavęs laukia, jau nebežvelgi į ugdymo procesą taip lengvai ir optimistiškai kaip prieš metus. 

Mažiausiai problemų kyla suruošiant mokyklines prekes. Sudarau sąrašą ir su juo keliauju į parduotuvę, joje prašau pardavėjų pagalbos. Be to, ir pati dukra jau pasako, ko reikėtų. Viską superku, ir ramu. Sunkesnis yra psichologinis momentas, klausimai, ar man pavyks būti tokiai mamai, kaip reginčios, ar tai neturės įtakos vaikui. Problemos dėl regėjimo yra gilios ir prideda nemažai streso. 

Tačiau mokykloje įtampas padeda mažinti palankus bendruomenės požiūris. Mūsų mokytoja itin geranoriška, o ir pati dukra neturi problemų su regėjimu. Tiesa, yra nemenkas rūpestis dėl kelionės į mokyklą. Iki jos eiti reikia apie 1 km neapšviestu keliu be šaligatvio. Todėl vienos dukros nepaleidžiu. Bet ir einant kartu mums yra pavojingų situacijų, ypač per darganą, rūką ar lietų. O dar auginu trejų metų sūnelį, kai nėra kur jo palikti, tenka vestis kartu. 

Natūralu, kad sutrikusios regos tėvams tenka įdėti daugiau pastangų bet kurioje srityje, vaikų ugdyme taip pat. Kartais reikia išmokti susitaikyti, kai jauti spaudimą iš mokytojų, nes nesužiūrėjai visų namų darbų ar nepamatei vaiko subraižyto sąsiuvinio. Žinoma, dukros visuomet klausiu, kas užduota, ko nespėjo padaryti klasėje, o ką reikia pakartoti. Yra dalykų, kuriuos jai tenka priminti, bet kuo toliau, tuo daugiau ja galiu pasitikėti. O kai ne viskas klostosi sklandžiai, guodžiu save, kad tik mes su dukra geriausiai žinome situaciją ir kad mūsų didžiausias siekis yra ne dešimtukai, o drąsa klysti, nes mokyklos sistema paremta tuo, kad viską reikia daryti teisingai, tobulai. Žinoma, geri rezultatai svarbu, bet pažymys ne viską pasako apie žmogaus sugebėjimus. Dešimtukininkai gyvenime randa puikius darbus, bet daug sėkmingų verslininkų mokykloje buvo vidutiniokai, mokėjo išsisukti iš sudėtingų situacijų. Tad ir man šis požiūris padeda jaustis laisviau kaip silpnaregei auginant vaikus, kurių neverčiu būti tobulais skaičiukuose, rezultatuose. Svarbiausia yra motyvacija ir bendravimas, o visa kita gyvenimas pats sudėlioja į savas vietas. 

Jurgita, 39 metai 

Auginame du sūnus: vienam dar tik treji metukai, o vyresnysis pradėjo penktą klasę. Kadangi jis turi regėjimo bėdų, kaip ir mes su vyru, jį leidžiame į specialiąją mokyklą. Tai palengvina situaciją ne tik sūnui, bet ir mums, kai reikia vaiką suruošti mokslo metams ar padėti ugdymo proceso eigoje, žymiai sumažina stresą, kurį tenka patirti silpnaregėms ar nematančioms mamoms, vedančioms vaikus į bendrojo lavinimo mokyklas. Aišku, to nerimo visiškai neišvengiame, ypač šiemet, nes penktoje klasėje prasidėjo dalykinė sistema, daug mokytojų, krūvis tik didėja, neramu, kaip seksis. 

Taip sutapo, kad abu su vyru baigėme tą pačią mokyklą, tik dabar jau dauguma mokytojų pasikeitę. Priešingai nei bendrojo lavinimo įstaigose, čia mokytojams jau nebereikia aiškinti apie vaiko situaciją, palankesnius darbo metodus, priemones. Kitas teigiamas dalykas, kad klasėje būna mažiau vaikų, tuomet lengviau jiems padėti. Mažiau rūpesčių kyla ir su namų darbais. Sūnus mokykloje būna iki 16 val., tad iki to laiko kartais jau būna padarytos visos užduotys, bet jei lieka kas nors padaryti namuose, mano regėjimas dar leidžia jam pagelbėti. Prie vaiko ugdymo prisėda ir vyras, kuris visiškai nemato, tuomet sūnus pats paskaito, ką yra paruošęs. Sunkiausia būna su anglų klaba, nes pati nemoku. Nerimą kelia ir didėjančios skaitymo apimtys, tad tikrai žadame pasitelkti Lietuvos aklųjų biblioteką ir jos siūlomus leidinius, mokymuisi skirtas knygas. 

Daugiau pastangų prireikia suruošiant priemones. Kai kurios iš jų silpnaregiui sūnui yra specifinės, sunkiai randamos didžiuosiuose prekybos centruose. Jas perkame rugsėjį, kai jau susitinkame su mokytoja ir ji konkrečiai pasako, ko reikės. Sudėtingiausia buvo prieš pirmą klasę, nes kai patys mokėmės, tokių priemonių pasirinkimo neturėjome. Tarkime, sūnui reikalingi sąsiuviniai iš storesnio popieriaus ir paryškintomis linijomis, liniuotės su ryškiais brūkšneliais ir skaičiais, storesni pieštukai, tik juodi rašikliai. Reikėjo surasti knygai patogų ir tinkamą stovelį, guminį kilimėlį, nuo kurio neslystų nei sąsiuviniai, nei stovas su knyga. Kuo specifiškesnės priemonės, tuo ilgiau užtrunka paieška. Tad einu į kanceliarinių prekių parduotuves, nes visada žinau, kad rasiu, ko reikia, be to, jose mažiau būna žmonių, bet kada gali prieiti ir paprašyti pardavėjos pagalbos. Internetu niekada nesirenku, nes parduotuvėje gyvai galima paliesti, išbandyti, kurios rašymo priemonės rašo storiau, minkščiau, kur koks popierius. Tai labai svarbūs dalykai, ruošiant mokyklai silpnaregį vaiką. 

Laura, 34 metai 

Dukra šiemet pradėjo trečią klasę. Ji neturi problemų su regėjimu ir eina į bendrojo lavinimo mokyklą. O man pačiai sudėtingiausias pasiruošimas buvo prieš pirmus metus. Norėjosi, kad vaikas kuo mažiau jaustų mano situacijos išskirtinumą. Ruošiausi tam ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, reikėjo pačiai išmokti nukeliauti iki mokyklos, susiorientuoti pastato viduje. Nemažas iššūkis buvo ir su priemonėmis. Kadangi pati baigiau specialiąją mokyklą, kanceliariniai dalykai, kaip žinia, nematantiems būna kitokie, o kai kuriais buvo pasirūpinusi ir ugdymo įstaiga. Tad prieš viską superkant dukrai, teko nemažai naujų dalykų išsiaiškinti. Tai padėjo padaryti mano seserys, daug tariausi su būsima mokytoja, kuri mus priėmė tikrai rūpestingai, galiu bet kada su ja pasitarti, jaučiu iš jos moralinį palaikymą. 

Priemonių pirkimą palengvina internetinės parduotuvės, jose randu dažniausiai viską: čia galiu perskaityti informaciją apie kiekvieną prekę pati. Kuo daugiau stengiuosi naudotis technologijomis, jos man padeda atrasti patogiausius variantus. O jei reikia skubiai kokios nors mokyklinės priemonės, nuperka seserys. 

Už ugdymo procesą yra atsakingi ne tik mokytojai, bet ir tėvai, kurie turi padėti vaikui namuose įtvirtinti tai, ko buvo mokoma mokykloje. Todėl visuomet stengiuosi prie to prisidėti, kiek tai yra mano jėgoms. Visiškai rami esu dėl piešimo užduočių, nes dukra tai be galo mėgsta daryti jau nuo 2 metukų. O dėl kitų dalykų būna visaip, bet pažįstu savo vaiką ir jaučiu iš jos nuotaikos, nusiteikimo, kada ji pritingi, kada kažko nesupranta ar nepadarė iki galo. Kol kas pavyksta susitvarkyti. 

Daug pastangų ir laiko pareikalavo nuotolinė ugdymo sistema. Naudotis teko net keliomis platformomis, kuriose vaikai gauna užduotis iš mokytojos ir jas atlieka elektroniniu būdu. Mano antrokei dukrai vien prisijungimas prie sistemos buvo sudėtingas. Pradžioje ir aš sunkiai galėjau pagelbėti, nes neregiams šios svetainės nėra iki galo pritaikytos. Tad teko savarankiškai aiškintis, nepalikau savieigai. Tai užėmė begalę laiko, bet pavyko viską išspręsti. Daug bendrauju su dukros bendraklasių tėvais, nes tai dar vienas kanalas, kur galima pasiteirauti apie vaikų mokslus. Tėveliai greitai suprato mūsų situaciją, patys kaskart pasisiūlo pagelbėti. Tuomet ir kliūtys lengviau apeinamos. Daug kas priklauso nuo to, kiek pats žmogus leis apie save žinoti kitiems, nes galima visada pasakyti „aš nežinau, nemoku“ ir tada aplinkiniams pasidaro sudėtinga padėti. 

Prie draugiškos aplinkos labai prisideda ir patys mokiniai. Pirmais metais, kai kartą laukiau dukros mokykloje, prie manęs priėjo vaikai ir tiesiog pasisveikino. Pradžioje sutrikau, galvojau gal užsiaviau skirtingus batus ar megztinis išvirkščias. Bet jiems tiesiog buvo įdomu, klausė, kam ta balta lazdelė, paaiškinau, leidau pabandyti, parodžiau, kaip susiskleidžia. O kartą priėjo mergaitė ir pasiūlė palydėti iki mokyklos. Taip kilo mintis dukros klasėje surengti edukacinę pamokėlę apie neregiams skirtas priemones, kurias visi gyvai galėjo išmėginti. Kai aš augau, mokykloje patirdavau daugiau patyčių, o dabar pastebiu tai, kad vaikai drąsūs, pagavūs, jaunimas tikrai auga kitoks, kai jų aplinkoje atpažįstami jautresni pavyzdžiai. 

Nuotrauka. Mokslo metų pradžia atneša nemažai jaudulio tiek vaikams, tiek jų tėvams / redakcijos archyvo nuotr. 

Jaunos mergaitės, skaitančios vaikišką knygelę brailiu, nuotrauka. Joje mergaitė nufotografuota iš aukščiau taip, kad matomas jos pilvas, rankos ir dešinė koja nuo kelio iki pėdos vidurio, ant kelių mergaitė pasidėjusi vaikišką knygelę, kurioje pavaizduotas taktilinis piešinys – besišypsanti mergaitė, stovinti pievoje tarp gėlių ir zuikučių. Mergaitė nuotraukoje savo mažomis rankomis liečia knygelėje esantį piešinį. Ji vilki šviesią palaidinę su gėlėtu piešiniu ant pilvo.