Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

LASS ateitį kurkime kartu

Kiekvienos visuomeninės organizacijos sėkmės garantas – nuolatinis naujų narių pritraukimas. Ypač jaunimo. Jų energija, jaunatviškas maksimalizmas, naujų, drąsių idėjų kėlimas ir mėginimas jas įgyvendinti praktikoje užtikrina organizacijos kaitą ir modernėjimą. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai (LASS), tik ką atšventusiai savo 95-metį, atsinaujinimas yra gyvybiškai svarbus. 

Kas jaunesniems žmonėms yra LASS? Kaip vertina organizacijos veiklą? Kas joje ne taip ir ką reikėtų taisyti? Kokia laukia LASS ateitis? Į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų ieškosime atsakymų šiame straipsnyje. 

Grigas Sakalis, istorikas 

Šiemet Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga mini savo 95-ąjį jubiliejų. 95 metai organizacijai – pati branda. Jau turime kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti: organizacija pergyveno vieną iš permainingiausių pasaulio istorijoje XX amžių, peržengė tūkstantmečio slenkstį. Norisi pažvelgti į ateitį ir pasvarstyti, kokie iššūkiai organizacijos gali laukti ateityje. Pamėginsiu iškelti klausimus, į kuriuos atsakymo kviečiu paieškoti kiekvieną skaitytoją savo mintyse. Beje, čia sąmoningai stengiuosi nevartoti pavadinimo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga arba LASS, nes kas žino, kaip mūsų organizacija vadinsis ateityje. 

Akivaizdu, kad per šitiek laiko keitėsi organizacijos tikslai. Jeigu atsiverstumėme pirmuosius organizacijos įstatus, pamatytumėme, kad esminiai tikslai buvo šelpti akluosius, konsultuoti rūpimais klausimais, užsiimti aklųjų švietimu. Šiuolaikiniai įstatai yra kur kas platesni – juose paliečiamas ir kokybiško aklųjų gyvenimo visuomenėje užtikrinimas. Šis kismas yra natūralus, nes keičiasi ir laiko padiktuotos problemos, atsiranda vis naujų rūpesčių, taip bus ir ateityje. Dabar neregiai tampa vis labiau savarankiškesni, tam pasitarnauja naujosios technologijos, kurios vienaip ar kitaip palengvina gyvenimą. Tokia tendencija bus ir ateityje, tačiau iškyla klausimas, ar nepadarys technologijos mums meškos paslaugos. Tikrai nenustebčiau, jei po trisdešimties ar keturiasdešimties metų iš jaunosios kartos atstovų išgirsčiau klausimą: o kam mums išvis reikalinga ta akluosius ir silpnaregius vienijanti organizacija? Juk visais rūpimais klausimais galime informaciją surasti internete, apie visus iškylančius klausimus galime pasikonsultuoti su tokiais pat kaip mes, aklaisiais ir silpnaregiais, virtualioje erdvėje, o programėlės ir virtualūs arba gyvi asistentai mums padeda buityje ir darbe. Iš tiesų – geležiniai argumentai. 

Bandydamas atremti juos mėginčiau aiškinti apie savo teisių gynimo svarbą, aklųjų ir silpnaregių atstovavimą visuomenėje, tačiau jau dabar suprantu, kad šie mano argumentai jiems skambėtų neįtikinamai, jeigu žinutė apie teisių gynimą, aplinkos pritaikymą ir kitus organizacijos darbus bus prastai iškomunikuota. Ko gera, viešumas yra vienas iš pagrindinių ramsčių, ant kurių ir toliau galėtų laikytis aklųjų organizacija. Aiškus žinojimas, ką ir kaip daro aklųjų organizacija, ateityje bus dar svarbesnis. 

Ne mažiau svarbus klausimas – kaip įtikinti ne tik plačiąją visuomenę, o ir mus pačius, akluosius ir silpnaregius, kad brailio raštas mums vis dar svarbus. Jau šiomis dienomis pasigirsta kalbų apie brailio rašto mirtį, tačiau ši situacija man labiau primena stiprią ligą, kuriai numalšinti reikalingi vaistai. Šiuo atveju vaistai būtų platesnis brailio rašto naudojimas ne tik tarp mūsų, neregių, bet ir įvairiose plačiosios visuomenės naudojamose vietose: universitetuose, poliklinikose ir kitur. Norisi tikėti, kad visuomenės supratimas šiuo atveju tik didės, tačiau ar mūsų supratimas yra pakankamas? Dalis mūsų bendruomenės narių, kurie jau dabar „marina“ brailio raštą, greičiausiai nenorės skirti dėmesio platesnei brailio rašto sklaidai, laikydami tai menkaverčiu dalyku. Mūsų kartai vertėtų įsisąmoninti mintį, kad platesnis brailio rašto naudojimas skatins naujai apakusius žmones mokytis šio rašto, o tai ir bus tas vaistas, suteiksiantis naujų jėgų brailio rašto klestėjimui Lietuvoje. Kuo vėliau suprasime šią mintį, tuo sudėtingiau ją bus paaiškinti naujajai būsimų organizacijos narių kartai. 

Būtų galima iškelti dar daug klausimų, tačiau geriausiai į juos atsakys laikas. Visgi, ilgai laukti neverta – juk jau dabar galime pradėti spręsti platesnės brailio rašto sklaidos ir organizacijos viešumo klausimus. Gali būti, kad uždelsus šios problemos atsiskleis aštriausiu kampu ir dabartiniai mūsų ginčai ar nesutarimai atrodys menki. Taigi veikime jau dabar, laiko dar yra. 

Povilas Krapikas, studentas, sportininkas 

Norint, kad LASS gyvuotų toliau, ji turi tapti organizacija, kuri duoda naudos ne tik savo nariams, bet ir plačiajai visuomenei. Manau, kad reikėtų pakoreguoti keletą aspektų. Dabartinė organizacijos veikla yra sveikintina, bet jei artimoje ateityje į LASS veiklą nebus įnešta bent kelių naujovių, taip ir gali baigtis organizacijos egzistavimas belaukiant gražaus ir solidaus jubiliejaus. Bet norėtųsi, kad organizacija sulauktų jo dar ne vieno. 

Visų pirma, svarbiausia galvojant apie organizacijos veiklos tęstinumą yra organizacijos valdytojų pakeitimas. Norėtųsi, kad organizacijos vairą perimtų jauni, ambicingi, naujų idėjų kupini žmonės, kurie su naujomis vizijomis, siekiais į organizaciją įneštų naujovių. LASS valdyme jaunimui būtų leidžiama laisvai priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Norėtųsi, kad patyrę vyresni organizacijos valdytojai nariai neatitrūktų nuo organizacijos, jie stebėtų jaunimo veiklą iš šalies ir su jais kartu dalintųsi savo ilgaamže patirtimi. Antras aspektas, kurį akcentuočiau, yra tai, kad organizacijai reikėtų pakeisti ir patobulinti savo taisykles, norint tapti jos nariu. Taip organizacija galėtų turėti didesnį visuomenės, bendraminčių ratą. Reikėtų plėsti organizacijos viešinimą ir reklamą ne tik savo portaluose, kurie yra kol kas mažai žinomi, bet ir plačiajame internete. Dėl ribotos informacijos sklaidos organizacija sulaukia mažai dėmesio ir nėra žinoma visuomenėje. Mažai ji yra žinoma norintiems tapti LASS nariais bei žmonėms, kurie galėtų prisijungti prie organizacijos ne tik kaip jos nariai, bet tapti LASS rėmėjais, reklaminiu veidu. Kaip ir minėjau pradžioje, organizacija ne tik turėtų ir galėtų iš visuomenės pati gauti, bet ir duoti visuomenei apčiuopiamos naudos. Tarkim, ne tik šios sąjungos nariai galėtų savanoriauti savo sąjungos labui, bet taip pat LASS nariai bei visa organizacija galėtų prisidėti prie visuomenės gerovės savo savanoriška veikla. 

Norėtųsi, kad organizuojami sąjungos renginiai būtų labiau žinomi bei girdimi plačiojoje visuomenėje. Šiuose renginiuose turėtų dalyvauti ne tik sąjungos nariai, darbuotojai ar jų artimieji, bet ir eiliniai žmonės. Taip pat pastebėčiau, kad LASS turėtų labiau gerbti, saugoti ir tausoti savo paveldą. Apibendrinant – reikėtų peržiūrėti LASS taisykles, įstatus ir juose atlikti korekcijas, kurios į organizaciją įneštų naujovių ir naujų tikslų, užtikrinančių LASS tęstinumą. 

Ramunė Balčikonienė, LAB komunikacijos vadovė, buvusi LASS pirmininko pavaduotoja 

Turiu tam tikrą privilegiją – mačiau LASS iš vidaus, dabar galiu matyti iš išorės. Man tai organizacija, kuri užaugino tiek asmenine, tiek profesine prasme. Mes, LASS žmonės, labai dažnai pamirštame, kiek daug mums duoda buvimas kartu, kurį užtikrina mus burianti sąjunga. Geriau pagalvoję nustebtumėte, kiek daug LASS yra ar buvo kiekvieno mūsų kelyje. Tarkime, jei ne Sigito Bilevičiaus, tuomečio Vilniaus ir Alytaus apskričių vadovo, spyris į uodegą – nebūčiau atradusi garsinių knygų. Jei ne LASS apmokėtas pirmasis studijų semestras – kažin, ar turėčiau psichologės diplomą. Jei ne LASS organizuota stovykla – nebūčiau sutikusi savo žmogaus. Visa tai buvo seniai, bet augino, keitė ir nėra pamiršta. O kiek draugysčių, patirčių užsimezgė LASS organizuojamose įvairiausiose veiklose, renginiuose, stovyklose ar reabilitacijos kursuose! Kiek drąsos ir šviesos atsirado ten dalyvavusių žmonių gyvenimuose... 

LASS – tai vieningai siekiantis veikti beveik 6000 skirtingų žmonių darinys. Pasižymintis sudėtinga struktūra, lėtu, bet demokratišku sprendimų priėmimo mechanizmu. Taip, kartais norisi sprendimus priimti greičiau (man visada norėdavosi!), bet tada būtinai bus kažkas – asmuo ar grupė asmenų – sakantis: „O manęs tai niekas nepaklausė!“ Įsiklausyti į kiekvieną – sudėtingas uždavinys. Tam ir reikalinga didelė struktūra – 49 filialai, kad kiekvienas turėtų „LASS ausį“ kiek įmanoma arčiau namų. Girdinčią ausį. Palydinčią ranką. Suprantančią širdį. 

Kartais, burnodami ant LASS, pamirštame, kad įmonė ar įstaiga, kurioje dirbame, yra įsteigta LASS. Filialo pirmininkas, pas kurį bėgame rūpesčio ištikti – taip pat LASS struktūros žmogus. Pykstame ant LRT, kad laiku neįkėlė į mediateką filmo su garsiniu vaizdavimu – LASS nuveikė labai daug, kad garsinis vaizdavimas apskritai atsirastų nacionalinėje televizijoje. 

Per pastaruosius 10 metų sumažėjo LASS įstaigų skaičius, tačiau atėjo tvirti, šiuolaikiški ir LASS idėja tikintys vadovai. Po truputį – labai labai po truputį – mažėja reginčiųjų diskriminacija mūsų gretose, nors ji vis dar aštri. Šioje vietoje man norėtųsi spartesnio atsivėrimo, nes dažnai tik „anų reginčiųjų“ dėka įvyksta puikūs projektai, realizuojami sudėtingi sprendimai, kurie reikalingi mums, nematantiems. 

Iš čia ir kyla pati didžiausia, mano manymu, LASS silpnybė. Mes apakinti (kaip paradoksaliai tai beskambėtų) savo įsivaizdavimo, kad esame sena, didelė, įtakinga ir turtinga organizacija. Bet reikėtų suprasti, kad LASS įtaka lobistiniame Lietuvos NVO lauke sparčiai mažėja. Mes linkę nurašyti potencialius partnerius („ai, tie durniai“; „šitie negirdi, ką su jais kalbėtis“; „mes tai ne autistai“; „gėjams patalpų nenuomosim“). Mes linkę nuvertinti valstybės institucijų kvietimą bendradarbiauti. Tačiau naujai įsikuriančios NVO, kurios investuoja energiją į lobistinę veiklą, žino, kad valdžios, žmonės, įstatymai keičiasi, bet ir naujos galimybės veriasi kasdien. 

Neseniai įsikūrę „Lietaus vaikai“ viešojoje erdvėje jau skamba garsiau nei mes – patyrę, įtakingi ir orūs. Kodėl? Todėl, kad kantriai, nuosekliai ir reikliai mina valdžios koridorius. Todėl, kad didelę dalį veiklų vykdo drauge su kitais. Tik patirtis Lietuvos aklųjų bibliotekoje man iki galo atskleidė, kaip stipru yra turėti partnerių. Taip, reikia taikytis ir prisitaikyti. Taip, kartais būna nelabai patogu ir idėjų įgyvendinimas laiko suryja daugiau, nei darant viską vienam. Ir taip, kartais nutinka, kad padarai viską pats, o kalbėti turi visų vardu. Bet grąža yra šimteriopa, ir ji ateina labai greitai. 

Svarbiausias dalykas, ko noriu palinkėti savo sąjungos žmonėms – atsivėrimas. Kitokioms patirtims, kitokiems žmonėms, naujiems ir patikrintiems partneriams NVO lauke. Juk mes visi – ar autizmo spektro sutrikimą turintys, ar negirdintys, ar nematantys – gyvename toje pačioje socialinėje, informacinėje ir kultūrinėje atskirtyje. Trokštame tų pačių dalykų – įtraukties, įsiklausymo, supratimo. Tad ir judėkime link jų kartu! 

Grigo Sakalio nuotrauka. Jaunas vaikinas matomas nuo liemens iki viršugalvio, šiek tiek galvą pasukęs dešiniuoju profiliu. Jis pozuoja šiltuoju metų laiku Vilniaus universiteto vidiniame kiemelyje. Vaikino plaukai tamsūs, trumpi, kirpčiai krenta ant kaktos, akys užmerktos, smakras kiek nuleistas žemyn, veidą puošia plati šypsena. Vaikinas atrodo labai laimingas. Jis vilki baltus marškinius trumpomis rankovėmis, dešinėje rankoje laiko gėlių puokštę, o kairėje – tamsų, ką tik gautą universiteto diplomą. 

Povilo Krapiko nuotrauka. Jaunas vaikinas, bėgantis Vilniaus maratone, matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, kiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Jo plaukai šviesūs, trumpi, akys plačiai atmerktos, tačiau žvilgsnis nuleistas žemyn, burna praverta, panašu, kad vaikinas kiek pavargęs ir gaudo kvapą. Jo krūtinė ir rankos įsitempusios, kūnas suprakaitavęs. Povilas vilki tamsius sportinius marškinėlius be rankovių, ant kurių priklijuotas dalyvio numeris – penki. 

Ramunės Balčikonienės nuotrauka. Matoma jauna moteris, pozuojanti prie baltos sienos. Ramunė nuotraukoje matoma iki vos žemiau pečių juostos. Ji liekna, šviesios odos, tamsiais, trumpai kirptais plaukais, krentančiais garbanomis nuo viršugalvio iki ausų. Žvilgsnis ramus, gilus, žiūri tiesiai. Moteris švelniai šypsosi. Ji dėvi prigludusią tamsią bliuzelę apskritimo formos apykakle.