Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotrauka  Parengė Alvydas Valenta, [email protected] 

„Barjerus ir stabdžius galvose susikuriame patys“


 

Parašas po straipsniu„Pristatinėti Aistę Krušinskaitę reikėtų labai ilgai, – sako „Aklo pasimatymo“ („Gold FM“) laidos vedėja Nijolė Oželytė. – VšĮ „Tobulas eskizas“ įkūrėja, „Stand-up“ žanro pasirodymų performerė (atlikėja), motyvacinių seminarų vedėja, modelių agentūros „Hero talents“ steigėja... O svarbiausia – jaunas, šviesus žmogus!“ Taigi A. Krušinskaitę kalbina N. Oželytė. 

 

– Aiste, mūsų pokalbį pradėsiu nuo daugelį kartų girdėto, bet kiekvienam žmogui svarbiausio klausimo: kas yra gyvenimas? Turėjote įvykį, pakeitusį jūsų gyvenimą iš esmės. Ar jūsų supratimas apie gyvenimo prasmę, tikslą po to įvykio pasikeitė? 

– Dabar, kai paklausėte, susimąsčiau, ar tada aš iš viso apie gyvenimą galvojau. Ko gera, mažai, tiesiog gyvenau, nežiūrėjau labai toli į ateitį, mokiausi, žaidžiau krepšinį, linksmai leidau laiką. Norėjau būti laiminga, patirti, pažinti, bet kad pernelyg būčiau gilinusis, kas yra gyvenimas, ko iš jo norėčiau, ką jis gali duoti man, o ką galiu duoti aš – turbūt ne. Apie tuos dalykus pradėjau mąstyti tik po traumos. Nežinau, gal tai buvo sutapimas, gal pati trauma paskatino į daugelį dalykų pasižiūrėti kitaip. 

 

– Jums tada buvo 25-eri? 

– Taip, buvo likę nedaug iki dvidešimt šeštojo gimtadienio. Buvau neseniai baigusi Vytauto Didžiojo universitetą, jau dirbau. Tą vasarą su draugais nuvykome į Birštoną, linksmai leidome laiką, pramogavome. Visada buvau nenuorama, neturėjau ypatingo baimės jausmo, mėgau karstytis po medžius. Tąkart sumaniau ant turėklo padaryti atsilenkimų, sporto salėje juos buvau dariusi ne kartą. Persistengiau, kritau iš neaukštai, gal dviejų metrų, bet ant kito turėklo. Jaučiau, kaip lūžta stuburas. Atsibudau po operacijos ir supratau, kad nejaučiu kojų. Yra žmonių, kurie jau iki 25-erių būna apsisprendę, motyvuoti, žino, ko nori, bet aš, kaip sakiau, nebuvau iš tokių – branda atėjo tik po traumos. 

 

– Atrodytų, jeigu žmogus taip džiugiai nusiteikęs ir staiga jam atima kojas, turėtų trinktelėti ne tik per kojas, bet ir per galvą. Kodėl šitaip nenutiko ir iš kur to džiaugsmingo gyvenimo šaknys? 

– Aš pati mėginau atrasti tas šaknis. Kodėl tu taip galvoji, kad viskas bus gerai, iš kur žinai? Ko gera, mano vaikystė buvo labai šviesi. Tėvai man leisdavo viską, tiksliau, nebausdavo už klaidas. Leisdavo pasaulį atrasti ir pažinti pačiai. Negaudavau nuobaudų už neteisingai atliktus darbus. Nutiko kažkas negera, kažkur padariau klaidą, bet nuo to pasaulis neturi apsiversti žemyn galva. 

 

– Klaida yra patirtis, turtas, nes jau žinai, kad taip daryti nereikia. 

– Visai taip pat manau ir aš. Kai kurių dalykų jau nebepakartosi, bet vis tiek tai yra patirtis. Jeigu sykį kažkas atsitiko, negalima graužtis ir kaltinti savęs visą gyvenimą. 

 

– Ruošėtės tapti krepšininke, o dabar esate viešosios įstaigos vadovė, aktorė, motyvacinių seminarų vedėja, modelių agentūros įkūrėja – tai kas iš tiesų esate? 

– Vienas sunkiausių klausimų. Atsakyti, kas aš esu, turint galvoje profesiją, užsiėmimą, vienu sakiniu turbūt neįmanoma. Užsiimu daugybe veiklų, ne visas suspėju įgyvendinti. Po traumos profesinės reabilitacijos metu pradėjau mokytis odos apdirbimo, atidariau įmonę. Po pasirodymo „stand-up“ scenoje atsivėrė naujų galimybių, pasiūlymų, projektų. Ta aktorystė, motyvaciniai pranešimai taip užgriuvo, kad, ko gera, šiek tiek išmušė iš pagrindinės veiklos. 

 

– Stabtelėkime prie „stand-up“ žanro ir jūsų aktorystės. Kas iš viso yra „stand-up“? 

– „Stand-up“ yra komedijos žanro performansas (lietuviškai būtų – atlikimas). Žmogus išeina į sceną ir improvizuoja kokia nors tema. Improvizuoti reikia taip, kad publikai būtų įdomu, juokinga, nes kitaip ji į tokius atlikėjo šou tiesiog neis. Iki šiol juokauti negalios tema buvo neįprasta, nejauku, nepadoru. Norėjau sulaužyti šią nuostatą. Savo pasirodymo metu juokavau negalios tema, šaipiausi iš savęs. Po „stand-up“ pasirodymo (surinkus mano vardą ir pavardę jį galima rasti youtube.com kanale) su režisiere Karolina Žernyte pastatėme spektaklį „Supergalios“. Mano supergalia – greitai judėti vežimėliu, neregės Irmos – suprasti labai greitai šnekančią kalbos sintezės programą, cerebriniu paralyžiumi sergančios Ernestos – sugebėti klausytis kitų žmonių. 

 

– Kaip publika priėmė jūsų juokus negalios tema? 

– Iš pradžių tvyrojo nejauki tyla. Žmonės nelabai suprato, reikia juoktis ar geriau patylėti, bet greitai nepasitikėjimo sienos griuvo, publika ošė. 

 

– Jūs visada linksma, pozityvi, o kaip sureagavo į tai, kas atsitiko, jūsų tėvai? 

– Jiems buvo sunkiau. Labai ilgai netikėjo, kad su savo nauju kūnu galiu būti laiminga. Net kai sakydavau, kad man viskas gerai, nuolat stebėdavosi: „Na kaip čia gali būti gerai?“ Pergyveno, kai pergyventi jau nereikėjo. Dabar jau viskas neblogai, bet reikėjo laiko, kad priprastų. Gyvenu ir dirbu Palangoje, į ją persikėliau iš dalies dėl tėvų ir kartu dėl savęs, kad būčiau toliau nuo jų, o jie – toliau nuo manęs. Patinka vairuoti, todėl pasiekti Kauną – jokių problemų. 

 

– Kaip jūsų gyvenime atsirado projektas „Hero talents“? 

– Tai ne tiek projektas, kiek socialinis verslas. Juo siekiama ne tik užsidirbti, bet ir išspręsti kokią nors problemą, o kartu vykdai savo veiklą. Idėja kilo mano partnerei, Emai Navickienei. Ji sugalvojo įkurti unikalią modelių agentūrą „Hero talents“. Unikali čia reiškia tai, kad modeliai yra negalią turintys žmonės. 

 

– Kiek dirbu su Irma, su Egle, tas žodis „negalia“ mane tiesiog užmuša. Mes kalbame apie žmones. Čia būtų panašiai, kaip suplyšus palto rankovei imtume teigti, kad žmogus turi „broką“. Fizinis kūnas yra tik biorobotas, žmogaus instrumentas, kurį jis pritaiko pagal poreikius ir pagal situaciją, tačiau viduje žmogus yra pilnas, visai nesvarbu, kokios fizinės jo išraiškos galimybės. 

– Ko gera, su jumis sutikčiau. Yra šnekamoji kalba ir akademinė kalba. Žodžius „negalia“, „neįgalieji“ pati vartoju labiau šnekamojoje kalboje. 

 

– Mano anūkė man uždraudė prie jos vartoti tam tikrus pasakymus apie spalvotus ir homoseksualius žmones – sako, kad maždaug tas pat, lyg kažkas trenktų šlapiu skuduru per veidą. Prie tų nevartotinų žodžių aš dar pridėčiau ir visokias „negalias“, „neįgalumus“. Tikroji pagalba yra ne tada, kai žmogų pervedi per gatvę ar padarai kokį kitą smulkų darbą. Tikroji pagalba – kai leidžiama jam pasijusti taip, kaip jaučiasi visi žmonės. Štai ir šis jūsų verslas, kaip suprantu, yra tam, kad būtų vystoma darbinė veikla, o ne todėl, kad kaip nors išskirtų – čia neįgalieji, o čia sveikieji. 

– Taip, kad žmonės, turintys kitokį kūną, galėtų realizuoti save ne tik pramogose, bet ir darbo rinkoje: kaip modeliai ar renginių pranešėjai. Mūsų visuomenėje vis dar manoma, kad žmogus, turintis kitokį kūną, turėtų dirbti sandėlyje, šiltnamyje ar kokioje nors kitoje panašioje vietoje. Vis dar būna keista, jeigu jis dirba viešai matomą darbą, bet ši nuostata po truputį keičiasi. Labai dėl to džiaugiuosi, bet su bendraminčiais norime, kad situacija dar labiau keistųsi. Pavyzdžiui, modelis vežimėlyje reklamuoja kremą ar kitokius produktus. 

 

– Pakalbėkime apie meilės reikalus – ar yra koks nors slenkstis, per kurį žmogus negali peržengti? 

– Dažniausiai barjerus ir stabdžius savo galvose susikuriame patys: aš esu kitoks, kitaip judu, kitaip atrodau. Jeigu tokios mintys kyla, tai kyla ir mintys, kad gal manęs tokio nemylės... Žmogus save pamilsta tiek, kad gali meilę priimti iš kito, ją pastebėti. Grįžtant prie „Hero talents“, kai žmogus pamilsta save, tampa gražus, gali tapti ir modeliu. Modelio grožio standartas: dvi rankos, dvi kojos, sveikas kūnas, bet Vakarų šalyse tokia samprata po truputį nyksta. Spinduliuoti energiją, mylėti save, aplinkinius, o kūnas tave nešioja ar vežioja ten, kur reikia tuo metu atsidurti. 

 

– Jeigu žmonės, skaitantys šį straipsnį, panorėtų tapti modeliais, kur jie turėtų kreiptis? 

– Galima mums rašyti, pildyti anketas. Mūsų puslapis internete: https://www.herotalents.agency 

 

Nuotrauka: Spektaklyje „Supergalios“ A. Krušinskaitė su kitomis aktorėmis suteikia galimybę pamatyti ne negalios stereotipą, o žmogų / Kauno miesto kamerinio teatro archyvo nuotr. 

Akimirka iš spektaklio „Supergalios“. Joje užfiksuota aktorė A. Krušinskaitė. Jauna moteris matoma nuo krūtinės iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Jos žvilgsnis nukreiptas pirmyn, burna praverta, kakta suraukta, moteris atrodo sutrikusi ar net išsigandusi. Jos plaukai šviesūs ir trumpi, kiek sukelti į viršų, aktorė užsidėjusi akinius. Jos pečiai pakelti, įsitempę, moteris vilki šviesų džemperį. Šalia jos veido matomas stove įstatytas ir į ją nukreiptas mikrofonas, už moters – akmeninę sieną primenanti dekoracija. Aplinkui moterį matomas juodą debesį primenantis fonas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką