Ir kūnui, ir sielai

Henrikas Stukas, [email protected]

Iš paralimpinių žaidynių istorijos

Sportininkai – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai – paralimpinėse žaidynėse dalyvauja jau daugiau nei tris dešimtmečius. 1988 m. Sovietų Sąjungos rinktinės sudėtyje Seulo paralimpinėse žaidynėse startavęs Vytautas Girnius iškovojo aukso medalį. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę į šias žaidynes įsijungė ir mūsų šalies lengvaatlečiai, o vėliau – ir golbolo rinktinė, kuri Lietuvai iškovojo kol kas vienintelį auksinį apdovanojimą. Aklieji ir silpnaregiai paralimpiečiai sirgalius džiugino medalių gausa. Iš kiekvienų žaidynių ne vienas sportininkas sugrįždavo krūtinę pasipuošęs olimpiniu apdovanojimu. Tai Kęstutis Bartkėnas, Vytautas Girnius, Sigita Markevičienė. Vėliau – Linas Balsys, Saulius Leonavičius ir Žydrūnas Urbonas. Metams bėgant paralimpinėse žaidynėse užlipti ant garbės pakylos tampa vis sunkiau ir sunkiau. Mūsų rinktinės iškovotų medalių skaičius mažėja. Apie paralimpinių žaidynių Lietuvoje ištakas, iškovotus apdovanojimus, sportininkų paruošimą ir neįgaliųjų sporto ateitį kalbamės su buvusiu ilgamečiu Lietuvos aklųjų sporto federacijos vadovu, dabar „Šaltinio“ sporto klubo pirmininku Raimondu Šimkumi. 

R. Šimkus – tikras sporto populiarintojas tarp neregių ir silpnaregių. Raimondo darbinės veiklos pradžia – 1983-iaisiais tuomečiame Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus gamybiniame mokymo kombinate, kuriame silpnaregis įsidarbino gamybinės mankštos metodininku, vėliau – sporto organizatoriumi. Dešimtmetį Raimondas telkė sportinę organizacinę veiklą kombinate, o 1992 metais buvo išrinktas Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentu. LASF R. Šimkus vadovavo iki 2008 metų pabaigos. Pokalbį su ilgamečiu aklųjų sporto federacijos vadovu pradedame prisimindami Lietuvos paralimpiečių kelią į pasaulinį pripažinimą. 

– Koks buvo Lietuvos kelias įsijungiant į paralimpinių žaidinių valstybių gretas? 

– Man pradėjus vadovauti LASF, jau buvome Tarptautinės aklųjų sporto federacijos (International Blind Sports Federation, IBSA) nare. Dalyvavome keliose IBSA organizuotose varžybose. 1992 m. vasario mėnesį Lietuvoje lankėsi Tarptautinės brailio šachmatų asociacijos prezidentas Delfinas Burgio. Svečias pakvietė Lietuvos šachmatininkų rinktinę dalyvauti Maljorkoje vyksiančioje šachmatų olimpiadoje. Tai buvo pirmasis mūsų žingsnis dalyvauti didelėse tarptautinėse varžybose. Komandoje žaidė Gintaras Grybas, Gediminas Rutkauskas, Anatolijus Kuvšinovas ir Romas Pakalniškis. Organizatoriai Lietuvos komandai apmokėjo ne tik pragyvenimo išlaidas, bet ir nupirko kelto bilietus iš Barselonos į Maljorką. Iki Ispanijos reikėjo nusigauti patiems. Lėktuvų bilietai mums buvo ne pagal kišenę. Nusprendėme važiuoti autobusiuku. Ši pirmoji kelionė itin giliai įstrigo į atmintį. Žvelgdamas atgal suprantu, kad keliauti su kišenėse švilpiančiais vėjais buvo tikra avantiūra. Į kelionę leidomės neturėdami nė menkiausios patirties. Prisiklausėme įvairiausių nuomonių. Visko bijojome, netgi užsukti į degalines. Ten užsukę, pildavomės ne tik degalus, bet ir geriamąjį vandenį. Pritrūkus, vandenį semdavomės iš ežerų. Kelionė tikrai neprailgo, patyrėme įvairiausių nuotykių. Miegojome palapinėse, mašinoje, miškuose, pagrioviuose. Tuo metu mes nė nežinojome, kad Europoje keliai mokami. Koks buvo nustebimas, kai važiuodami išvydome kelio užtvarus. Pinigų mokamiems keliams nebuvo. Teko per Prancūziją važiuoti šunkeliais. Nepaisant nuotykių, kelionės nepatogumų ir nepritekliaus, mes tikslą pasiekėme ir dalyvavome šachmatų paralimpiadoje. 

Tais pačiais 1992 metais įvyko paralimpinės žaidynės Barselonoje. Mūsų delegacijoje buvo keturi sportininkai: Vytautas Girnius, Sigita Kriaučiūnienė (Markevičienė), Danutė Šmidek ir penkiakovininkė Malda Baumgartė. Barselonoje Sigita iškovojo ir sidabro, ir bronzos medalius. Ji bėgo kartu su primatančiaisiais bėgikais. Tik vėlesnėse paralimpiadose neregius sportininkus padarė atskira grupe. Vytautas taip pat iškovojo sidabro medalį. Ispanijoje, Barselonoje, mūsų sportininkai itin sėkmingai pasirodė. 

– Pirmieji žingsniai iš tiesų buvo itin sunkūs, pilni ne tik patirties stokos, bet ir lydimi nepritekliaus. Kaip sekėsi ieškoti pinigų ir suktis iš netikėčiausių situacijų? 

– Į Barselonos paralimpines žaidynes vykstantiems sportininkams buvo skirta dalis reikiamų lėšų. Šį kartą sportininkai autobusu važiavo tik iki Varšuvos, o iš ten į Barseloną skrido lėktuvu. Grįžo tuo pačiu maršrutu. Mūsų paralimpiečiai turėjo visą būtiną ekipuotę. Tiesa, sportininkų pasiruošimui žaidynėms niekas tuo metu lėšų neskyrė. Mums pasiruošti nebuvo sunku. Turėjome visą būtiną sportininkų ruošimo struktūrą. Lietuvos aklųjų draugijoje, o vėliau ir LASS kombinatuose dirbo sporto metodininkai. Tarprajoniniuose kultūros namuose darbavosi sporto instruktoriai. Jie organizuodavo sporto būrelius. Sporto srityje įdirbis buvo tikrai milžiniškas. Mūsų sportininkams tarptautinės varžybos nebuvo naujiena. Kai kurie dalyvavo ir Seulo paralimpinėse žaidynėse. Motyvuoti nereikėjo, nes visi puikiai suprato, kad tai vienintelė galimybė pamatyti Vakarus. 

– Kuo įsimintinos pirmosios paralimpinės žaidynės Ispanijoje, Barselonoje? 

– Pirmoji išvyka į Ispaniją – kaip naujo pasaulio atradimas. Atvykę mes apsilankėme Ispanijos aklųjų organizacijos (ONSE) būstinėje. Mus iš karto pakvietė į valgyklą pasistiprinti po kelionės. Padavėjų klausimas „Kokį vyną gersite? Baltą ar raudoną?“ – mus labiausiai nustebino. Mes susigėdome, pagalvojome, kad „sovietikams“ iš karto siūlo gerti. Todėl kategoriškai atsisakėme alkoholio. Tik vėliau paaiškėjo, kad Ispanijoje per pietus ir vakarienę yra įprasta vyno taurė. Ypač stebino pusryčių „švediškas stalas“. Mums tai buvo tikra naujiena. Prie tokio gausaus maisto ir vaisių pasirinkimo mes nebuvome pratę. Jautėmės pakliuvę į kažkokį mistinį-fantastinį pasaulį. Barselonoje supratau, kokiame skurde gyvenome. Prisiminiau IBSA šachmatų prezidento viešnagę Lietuvoje. Tuomet norėdami palepinti garbų svečią nuvedėme jį į tuo metu vieną pirmųjų Vilniuje privačių kavinių. Iki šiol atsimenu svečiui atneštą patiekalą ir stalo įrankius. Jie buvo aliuminiai. Negana to, vienas šakutės dantis buvo nulaužtas. Svečiui paprašius stalo vandens, padavėjai nežinojo, kas tai yra. Jie virindavo vandenį ir drungną patiekdavo svečiui. Barselonoje supratau, koks milžiniškas atotrūkis buvo tarp Vakarų pasaulio ir postsovietinės erdvės. 

– Ar teko žaidynių metu suktis iš netikėtų situacijų? 

– Iššūkių netrūko. Pirmoji ir svarbiausia priežastis – skurdas. Iš pradžių mes negalėjome užtikrinti sportininkams komfortabilių sąlygų treniruotis ir gyventi. Kitas dalykas – neišmanymas. Tik įgiję patirties sužinojome, kas gali paremti neįgalius sportininkus, kokios galioja lengvatos. Ypač daug keblumų kildavo vykstant į pasaulio ar Europos čempionatus. Kalbant apie paralimpines žaidynes, reikia pažymėti, kad jos organizuojamos puikiai. Komandos turi po vieną ar du vietinius pagalbininkus, kurie iškilus problemai bematant ją stengiasi išspręsti. Todėl nesusipratimų pasitaikė itin retai. Šalys, organizuojančios paralimpines žaidynes, ne tik turi sukaupusios milžinišką patirtį, bet ir skiria tam dideles pinigų sumas. 

– To meto sportininkai skinte skynė apdovanojimus. Papasakokite apie komandos narius ir jų motyvaciją. 

– Jeigu pasiruošti pirmosioms paralimpinėms žaidynėms valstybė neskyrė nė cento, tai Atlantos žaidynėms neįgaliųjų sportininkų pasiruošimui buvo skirtas tikslinis finansavimas. Atlantoje mūsų ekipuotė buvo tokia pati kaip sveikųjų olimpiečių. Į Ameriką skrido lengvaatlečiai V. Girnius, Ž. Urbonas, S. Markevičienė, S. Leonavičius, K. Bartkėnas, J. Stoškus. Visi jie pelnė medalius: V. Girnius laimėjo apdovanojimą ieties metimo, Ž. Urbonas – rutulio stūmimo, S. Markevičienė, S. Leonavičius ir K. Bartkėnas – bėgimo rungtyse. Jonas Stoškus bronzą iškovojo ant dziudo kilimo. Visi sportininkai demonstravo aukštus rezultatus. Motyvuoti jų specialiai nereikėjo. Visi degte degė ryžtu. Juos skatino ne tik už apdovanojimą skiriama piniginė premija, bet ir noras iš arti pamatyti Vakarų pasaulį. Tik prieš Atlantos paralimpines žaidynes sporto įstatyme atsirado eilutė, kad ir neįgalieji sportininkai, iškovoję medalius Europos bei Pasaulio paralimpinių žaidynių metu, taip pat apdovanojami piniginėmis premijomis. Tiesa, nuo sveikųjų sportininkų jos skyrėsi dydžiu. Neįgalieji gaudavo dešimt kartų mažesnę sumą. Premija už Atlantoje iškovotą sidabro medalį buvo 20 tūkst. litų. 1996 metais tai buvo solidi pinigų suma. Bronzą iškovoję gaudavo 16 tūkst. litų. Tai irgi tikra paskata siekti aukšto sportinio rezultato. 

– Kokios emocijos kildavo mūsų sportininkams iškovojus medalius ir jų įteikimo metu, kai skambėdavo Tautiška giesmė ir į padangę kildavo Trispalvė? 

– Iš tiesų, jausmas žodžiais nenusakomas. Viena yra medalį iškovoti čempionate, o kita – paralimpinėse žaidynėse. Per varžybas tikrai niekas nešvęsdavo. Visi ruošdavosi būsimam startui. Pasibaigus žaidynėms turėjome tradiciją: iškovotus medalius sudėdavome ant stalo ir juos laistydavome šampanu. Žinoma, šį gėrimą atsiveždavome iš Lietuvos, nes vietoje pirkti buvo per brangu. O kaip patys sportininkai šventė – telieka paslaptimi. 

– Sportininkai – jauni žmonės, mėgstantys pajuokauti, iškrėsti nepiktą šunybę. Kokių pasitaikė linksmybių ir nesusipratimų? 

– Lietuvos paralimpinės rinktinės vadovai yra gerokai vyresni už sportininkus. Gal todėl mes mažai ką žinome apie sportininkų linksmybes ir atsipalaidavimo formas. Kol varžybos nesibaigdavo – jokių linksmybių. Štai golbolininkai dažniausiai žaisdavo nuo pirmos iki paskutinės dienos. Sugrįžę į gyvenamąsias patalpas po varžybų golbolininkai ne tik juokaudavo, bet ir žaisdavo kortomis. Atsiskaitymo valiuta – prezervatyvai. Pastarieji sportininkams buvo nemokami ir jų galėjai imti kiek nori. 

– Deja, dabartiniai sportininkai medaliais mus pradžiugina itin retai. Kokios yra priežastys, kodėl taip nutiko? 

– Apdovanojimus iškovoti mums padėdavo dar iš senų laikų likusi sportininkų paruošimo sistema ir patyrę treneriai. Jie su savo auklėtiniais sportinio meistriškumo aukštumų siekdavo ne vienus metus. Tada nebuvo mados keisti trenerių. Kitas dalykas – Vakarų pasaulyje neįgalieji sportininkai ruošdavosi individualiai. Dabar mūsų sportininkai ruošiami taip, kaip Vakaruose. Surasti sportui gabių jaunuolių kiekvienais metais vis sunkiau ir sunkiau. Jeigu anksčiau daugelis neregių buvo sporto instruktorių akiplotyje, tai dabar neregiai ir silpnaregiai vaikai mokosi integruotai, o suaugę darbuojasi ne tik mūsų sistemai priklausančiose įstaigose. Mane persekioja negera nuojauta, kad po Tokijo paralimpinių žaidynių kitoje olimpiadoje mes neturėsime aukščiausio lygio sportininkų. Golbolo rinktinės nariai jau nebe jaunuoliai. Jeigu per šias žaidynes iškovos medalius, tai išsivaikščios. Paskata – sportininko renta. Gaunant ją, sportuoti tiesiog neapsimoka. Nenoriu pokalbio baigti pesimistinėmis nuotaikomis. Tikiu, kad nėra taip viskas blogai. Viliuosi, atsiras gabių jaunų sportininkų, deramai apginsiančių Lietuvos paralimpinės rinktinės vardą. 

Nuotrauka: 1996 m. iš Atlantos sugrįžusius paralimpiečius džiaugsmingai pasitiko gausus būrys sporto ir valdžios atstovų, žurnalistų, draugų, gerbėjų / redakcijos archyvo nuotr. 

Akimirka iš paralimpiečių sutikimo oro uoste. Nuotraukoje visu ūgiu matoma bent 12 žmonių – vyrų ir moterų – grupė, stovinti oro uoste. Kairėje nuotraukos pusėje, virš sportininkų galvų matyti lėktuvo užpakalinė dalis, o centre už grupės nugarų – oro uosto pastatas su stebėjimo bokšteliu. Žmonių veidai džiaugsmingi, daugelis plačiai šypsosi. Visų jų krūtines nuo kaklo iki pusiaujo puošia masyvūs vainikai, nupinti iš ąžuolo ar klevo lapų.