Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė, [email protected]

Mūsų skirtumai nėra mūsų grėsmė

Praėjęs pusmetis buvo karštas ne tik medikams, politikams, bet ir visiems, kas bent kiek domisi visuomenės gyvenimu, joje vykstančiais procesais. Kilo ir slūgo susipriešinimo, įtarumo bangos dėl Stambulo konvencijos, LGBT bendruomenės vietos ir teisių Lietuvoje. Gegužę Seime balsuota dėl Partnerystės įstatymo – nesėkmingai, įstatymo priėmimas atidėtas rudeniui. Dar prieš balsavimą „Aklo pasimatymo“ laidoje („Gold FM“) viešėjo ir mintimis dalijosi Seimo narys, aktyvistas, žmogaus teisių gynėjas Tomas Vytautas Raskevičius. Su svečiu bendravo laidos vedėja Nijolė Oželytė. 

– Mielas Tomai, norėčiau su jumis bendrauti visų pirma kaip su žmogumi, kurį galėčiau laikyti savo vaiku. Norėčiau jus apkabinti, paslėpti ir apginti nuo kitų mano vaikų, kurie jaučiasi dar labai silpni ir nesupranta, kad kito pjudymas ir pravardžiavimas yra silpnumo įrodymas. Turėjau mažą šuniuką, kuris visada aplodavo didesnius šunis. Tokiomis akimirkomis dar kartą įsitikindavau, kad bet koks piktas jausmas reiškia tiesiog bejėgiškumą. Tačiau esate ne tik „mano vaikas“, bet ir Seimo narys, Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, žmogus, nebijantis viešai kalbėti apie tai, kas mūsų visuomenėje vis dar apipinta mitais ir draudimais. Pradėkime nuo to, kaip Jūs, Tomai, jaučiatės nuo to laiko, kai sužinojote, kad esate truputį kitoks? Koks jausmas gyventi pasaulyje, kai jauti nuolatinį priešiškumą? 

– Savo jausmus, kad esu kitoks, supratau gana anksti. Galbūt jau vaikystėje dėl savo pomėgių, skirtingų interesų, bet tas momentas, kai suvoki savo kitoniškumo priežastį, nutiko gana anksti, paauglystėje, kai man buvo dvylika. Jaučiau didelį vienišumą ir izoliaciją. Atrodė, kad toks esi vienintelis ir kad su tavimi kažkas labai negerai. Melancholiška paauglystės refleksija truko ilgai, kokius ketverius metus, iki tol, kol mano tėvai sužinojo, kad esu homoseksualus. Tuomet man buvo šešiolika. 

– O kaip jie sužinojo? 

– Paauglystėje rašiau dienoraštį, jame išliedavau visas mintis, išgyvenimus, vienišumo jausmą. Buvau šešiolikos metų, kai tėvai jį rado ir paskaitė. Tada man atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga, nebuvau pasirengęs savo homoseksualumo pripažinti nei sau, nei artimiausiems žmonėms. Dabar, kai nuo to laiko praėjo dar šešiolika metų, galvoju, kad ačiū Dievui, jog viskas įvyko taip, kaip įvyko: nusimečiau didžiulę naštą – nereikėjo laužyti galvos, kaip prisipažinti, bijoti, priims ar atstums. Artimiausi žmonės žino – nebėra ko prarasti. Tas faktas turbūt ir įgalino mane būti tuo, kuo esu dabar – laisvu žmogumi. 

– Turėjau baisią patirtį, kai tiesiogine prasme iš kilpos teko traukti jauną vaikiną, kurį tėvai, sužinoję apie jo homoseksualumą, paguldė į psichiatrinę ligoninę. Susitarė su pažįstamu daktaru ir paguldė, kad pagydytų. Psichiatras buvo šviesus žmogus, sutarė su tuo vaikinu: „Tu žinai ir aš žinau, kad tai nepagydoma, bet pasakysiu tėvams, kad pagijai, kad viskas tvarkoje.“ Tačiau trauma buvo tokia gili, kad žmogus bandė nusižudyti. Manau, kad šitos laidos klauso ar klausys ir tie žmonės, apie kurių homoseksualumą dar niekas nežino. Ar buvo savižudiškų minčių? 

– Kai tėvai sužinojo, stengėsi pagal savo galimybes mane priimti tokį, koks esu. Šia prasme buvau gal kiek privilegijuotas, suicidinių minčių nebuvo. Su kuo susidūriau, tai su visaapimančiu liūdnumo ir vienišumo jausmu. Tą jausmą labai ilgai nešiojau savyje. Galbūt jis leido man subręsti kaip asmenybei, reflektuoti tai, kas su manimi vyko paauglystėje ir tai, kas vyko visai neseniai, kai buvau atsidūręs visuomenės riksmo epicentre. Ramybės suradimas ir išnešiojimas paauglystėje leido pereiti ir per šitą gyvenimo patirtį, reaguoti ramiai žinant, kad visa tai praeis. Todėl norėčiau, kad ir kiti jauni žmonės, atradę tuos jausmus, kuriuos atradau aš, gautų objektyvią ir mokslu grįstą informaciją, kad suprastų, jog su jais viskas gerai. Pirmiausia jie turi suprasti ir patys save priimti tokius, kokie yra, tik tada galės prašyti pasaulio, kad priimtų ir jis. 

– Klausinėju asmeniškų dalykų, bet manau, kad žmonės, klausydami jūsų, atras kelius ir sau. Kalbėjote apie tai, kad rašėte dienoraštį, kurį tėvai rado ir paskaitė – kokia buvo pirmoji jų reakcija? 

– Tėvai verkė. Ir mama, ir tėtis, o tai jam labai neįprasta – reagavo labai emocingai. Tačiau tarp emocijų jie sugebėjo man pasakyti vieną labai svarbų dalyką: „Mes priimsime tave tokį, koks bebūtum.“ Nebuvo taip, kad tėvai susitaikė per naktį, per mėnesį ar pusmetį. Tas priėmimo procesas užtruko kokį dešimtmetį – vyko nuolatinis dialogas tiek su manimi, tiek su jų pačių aplinka. Tėvai kokių nors homofobiškų nuostatų neturėjo, bet buvo labai įsibaiminę, kad aplinkiniai ims manyti, jog jie yra blogi tėvai. Šitos minties atsikratyti jiems užtruko nemažai laiko. Esu visuomeninės kovos lauke už tokių žmonių kaip aš lygiateisiškumą, bet mano tėvai simboliškai kovoja savo kovą, jie irgi turi atsakinėti į įvairius klausimus, kurie dažnai pažeidžia jų privatumą. Šiandien noriu jiems padėkoti, kad kovoja kartu su manimi. Mano kvietimas būti savo tėvams atlaidesniems, nes tai ne tik mums, bet ir jiems labai asmeniška. 

– Jaunų žmonių santykis su tėvais dažnai būna neapibrėžtas, ką daryti tiems, kurių tėvai jų gėdijasi? 

– Kalbėdamas šitom jautriom ir sudėtingom temom nemanau, kad jaunų žmonių pareiga yra artimuosius įtikinėti. Ta pareiga iš dalies priklauso visuomenei, mums visiems, LGBT priklausančių žmonių gali atsirasti kiekvieno mūsų aplinkoje, norėčiau, kad žmonės žinotų, kas tai yra, nebūtų susikūrę visokių baubų. Norėtųsi, kad visuomenė pagaliau nustotų šiuos klausimus stumti į šešėlį ir pripažintų, kad tokie žmonės irgi yra jos dalis ir natūrali jos įvairovė. 

– Išskyrus skandalus, kai koks nors neįgalios moralės žmogus rėkia: „Už Lietuvą, vyrai“, reaguodamas į LGBT eitynes, išskyrus tokius atvejus, apie šiuos dalykus viešojoje erdvėje beveik nėra kalbama. Kokiomis formomis reikėtų kalbėti su jaunimu, su augančiais, bręstančiais žmonėmis? Ką reikėtų daryti, kad jauni žmonės žinotų, jog visi esame vienodai mylimi? 

– Daugiau kalbėti turėtų patys LGBT žmonės, LGBT neturėtų būti nei trūkumas, nei privalumas, bet mūsų visuomenės įvairovės dalis. 

– Ar apie tai kalbama mokykloje, nes kai žmonės užauga, dažnai būna per vėlu. 

– Daug kas priklauso nuo konkrečių mokyklų ir konkrečių žmonių. Bendra situacija yra sudėtinga, kalbant ne tik apie LGBT, bet ir apie žmogaus teises, socialines kompetencijas. Nėra pedagogų, pasirengusių profesionaliai, atsiliepiant į XXI amžiaus iššūkius, apie tai kalbėti. Jauni žmonės yra labai progresyvūs, nes naudoja daug viešosios informacijos, prieinamos internetinėje erdvėje, jiems reikėtų galbūt ne dėstymo ar mokymo, o gairių, kaip atskirti grūdus nuo pelų, patikrintą informaciją nuo melagienų. Švietimo sistema vis dar yra labai uždara, bet neabejoju, kad ilgainiui ji atsivers ir situacija gerės. 

– Ką jūs darote Seime ir ką būtų galima pakeisti, kad, tarkime, po penkerių metų neliktų nei šitų konfliktų, nei pačios temos skandalingumo? Ar turite atstovų Švietimo ir mokslo komitete? 

– Švietimo ir mokslo komitete yra du mūsų frakcijos atstovai. Jie tikrai supranta problemos svarbą ir reikšmę. Aktyviai bendraujame su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Tai yra prioritetų klausimas, kol nesuvoksime, kad įvairovė turi prasidėti nuo mažų dienų, kad ji yra mūsų visuomenės turtas, o ne trūkumas, tol proveržio nebus. Aš pats esu Žmogaus teisių komiteto pirmininkas. Pristatydamas savo prioritetus, žmogaus teisių ugdymą išskyriau kaip vieną iš svarbiausių. Mokymas apie žmogaus teises turėtų būti integruotas į ugdymo programas. 

– Kai kalbame apie žmogaus teises, tarptautinių organizacijų rekomendacijas Lietuvai, mėgstame kartoti mantrą, kad visos problemos yra švietimo sistemoje ir kad reformavus šią sistemą jas galima išspręsti. Bet sėdėti ir laukti, kol švietimas išspręs visas problemas – nieko iš to nebus! Reikia patiems imtis aktyvių priemonių ir daryti žingsnius. Nuolat kalbame, kad nėra pedagogų, galinčių tinkamai išdėstyti lytinį švietimą ir ugdymą – gal tuomet valstybė gali pasitelkti ekspertus iš išorės, galinčius tai daryti profesionaliai? 

– Vilniaus miesto savivaldybė jau rengiasi vykdyti bandomąjį projektą, kurio metu į mokyklas būtų kviečiami ekspertai iš išorės. Toks modelis galėtų būti visiškai tinkamas. Vaikams būtų gal net įdomiau, nei klausyti mokytojų. Kai kalbame apie švietimo ir ugdymo procesą, labai dažnai susiduriame su pasipriešinimu, kad bandome pažeisti konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Šią teisę labai gerbiu ir vertinu, bet noriu užduoti klausimą: jeigu tėvai manytų, kad pagal jų įsitikinimus vaiką reikėtų auklėti kaip teroristą islamistą arba kad vaiką reikėtų auklėti antisemitine dvasia, ar valstybė turėtų įsikišti? Aš manau, kad turėtų. Lygiai taip pat, kai kalbame apie įvairovę ir pakantumą kitokiam visuomenės nariui. Valstybės interesas, kad galėtume sunerti ir sumegzti labai skirtingą audinį. Labai tikiuosi, kad nuleidus garą, mums visiems pavyks susitarti. Galbūt galima ideologiškai nepriimti, manyti, kad kitokių žmonių yra kitoks gyvenimo būdas, bet turime rasti būdą, kaip šitoje visuomenėje, šitoje valstybėje sugyventi visiems drauge. 

– Kaip vyresnė norėčiau šiek tiek pataisyti: aš visai nemanau, kad homofobija yra kažkoks įsitikinimas. Tėvai įsitikinimais dažniausiai vadina priklausymą religinei tradicijai. Sutinku, kad jei esi musulmonas ar katalikas, neprivalai mokytis kitos religijos tiesų ir niekas neturi teisės per prievartą jų brukti, bet tai, kad mes visi esame žmonės, kad vaikas turi būti mokomas pažinti save ir pasaulį – kokie čia gali būti įsitikinimai? Man net nepriimtini žodžiai pakantumas, tolerancija, ką reiškia pakęsti kitą – tas kitas toks pat žmogus kaip ir tu. 

– Iš dalies jūs teisi. Norėtųsi sukurti tokią atmosferą, kai vieni kitų skirtumus priimsime nuoširdžiai, suprasime, kad žmonės yra skirtingi, bet nematysime tame skirtingume grėsmės. 

– Kaip vertinate popiežiaus pareiškimą, kad bažnyčia niekada neteiks vedybinio sakramento homoseksualioms poroms? Ar iš viso šis pareiškimas susijęs su aptariama tema? 

– Ir susiję, ir nesusiję. Moralinė bažnyčios pozicija Lietuvos visuomenėje yra svarbi, susiklosčiusi istoriškai. Norėčiau labiau vertinti ne atskirus pasisakymus ar pareiškimus, bet akcentuoti krikščionybės vertybinę moralinę poziciją priimti kitokį kaip savo artimą, galiausiai – kaip save patį. Meilės, vienas kito priėmimo pavyzdžių krikščionybėje galime surasti labai daug. Man yra keista dirbtinai kuriama priešprieša ir nuostata, kai sakoma, kad krikščioniškas mokymas prieštarauja LGBT žmonių lygiateisiškumui. Buvau pastatytas į opoziciją su kunigu Algirdu Toliatu, tos opozicijos nei siekiau, nei ją inicijavau. Bet visuomenė tokį konfliktą įžvelgia ir todėl jį reikia dekonstruoti. Kalbant apie popiežiaus pareiškimą, kad bažnyčia nelaimins tos pačios lyties santuokų, tai aš visą laiką sakau, kad Lietuva yra sekuliari valstybė. Joje egzistuoja įvairios religijos ir pasaulėžiūros. Valstybė neprivalo religines bendruomenes versti registruoti ar pripažinti kokias nors sąjungas ar santuokas. Religinės bendruomenės gyvena pagal savo taisykles ir savo supratimą, bet labai norėtųsi, kad šioje visuomenėje visi žmonės, visos šeimos galėtų gyventi teisiškai apsaugotos nepaisant religinių įsitikinimų. 

– Jūsų partija žadėjo, kad Partnerystės įstatymas bus priimtas jau pavasario sesijoje. 

– Eidami į rinkimus žadėjome, kad partnerystės institutas atsiras per 100 naujosios vyriausybės darbo dienų. Galiu drąsiai sakyti, kad buvome jauni ir naivūs, dabar esame tik jauni, naivumo likę mažiau. Partnerystės įstatymas buvo įtrauktas į Seimo pavasario sesijos dienotvarkę. Rengiame įstatymą, kuris būtų priimtinas didžiajai daliai valdančiosios daugumos. Manau, kad atėjo laikas politiškai diskutuoti šiuo klausimu, o ne mėginti jo išvengti. Nepriėmę sprendimų, mes ir toliau gyvensime susipriešinę ir konfliktuodami. Kalbėdami apie Partnerystės įstatymą, dažnai galvoje turime tik LGBT, bet šis įstatymas aktualus ir skirtingų lyčių poroms. Įstatymas niekam nieko nekainuoja, o tik kuria bendrąjį gėrį. 

Nuotrauka: T. V. Raskevičiaus darbai Seime kalba apie pagarbą ir pakantumą žmonių įvairovei/ asmeninio archyvo nuotr. 

Tomo Vytauto Raskevičiaus nuotrauka. Jaunas vyras matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu, žvelgiantis tiesiai į skaitytoją. Jo plaukai tamsūs, trumpi, priekyje kiek banguoti. Vyras užsiauginęs vos matomą barzdą ir ūsus. Jo kairiojo antakio vidurinioji dalis nuskusta, tai vyro veidą padaro išraiškingesnį. Dešinėje ausyje vyras įsivėręs juodą apvalų auskarą. Tomo žvilgsnis gilus, vyras švelniai šypsosi. Jis vilki baltus marškinius. Dešinėje nuotraukos pusėje visu nuotraukos dydžiu matoma dryžuota medžiaginė užsklanda, galbūt vėliava, uždengianti vyro dešinį petį.