Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaDovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Scenos užkulisiai


 

Parašas po straipsniuJau daugiau kaip kelis dešimtmečius neregiai ir silpnaregiai turi kur kas įvairesnes profesijos pasirinkimo galimybes. Tai susiję su technologijos proveržiu, palankesniu visuomenės požiūriu, pačių žmonių dideliu ryžtu rinktis mėgstamą veiklą. Tačiau ilgus šimtmečius neregių ir silpnaregių amatą nulemdavo vos kelios įmanomos sritys. Viena jų – tai muzikanto kelias, kurį pasirinkusieji grojo vargonais, fortepijonu, smuiku, dainavo ar kūrė muziką. Sunku tiksliai pasakyti, kokį amžių skaičiuoja šis amatas, tačiau seniausias faktas apie neregį muzikantą yra užfiksuotas 3000 metų senumo dailės kūrinyje, tiksliau Nachto kapo Egipte freskos fragmente, kuriame pavaizduotas aklas arfininkas, grojantis puotaujantiems svečiams. 

Lietuvoje muzikuojančių sutrikusios regos žmonių ėmė sparčiai daugėti XX a. Tai yra susiję su praėjusiame šimtmetyje atsiradusiu vieningu neregių ir silpnaregių judėjimu, įsteigta Lietuvos aklųjų draugija, kurios siekis buvo kuo daugiau žmonių įtraukti į aktyvią veiklą, taip pat ir muzikinę. Greitai pradėjo kurtis mėgėjų kolektyvai – chorai, pučiamųjų instrumentų orkestrai, o XX a. antroje pusėje įvyko ir ypatingas lūžis – atsirado galimybė rinktis profesionalaus choro dainininko kelią. Su tuo yra susijęs 1970 m. Lietuvos aklųjų draugijos kamerinio choro, dabar žinomo kaip valstybinis choras „Vilnius“, įkūrimas. Jame kartu su regos sunkumus patiriančiaisiais dainuoti buvo kviečiami regintys profesionalai muzikantai. Choras greitai įsitvirtino Lietuvos kultūriniame gyvenime, o choro dainininko profesija tapo viena populiariausių sutrikusios regos žmonėms, turintiems muzikinį pasiruošimą. Šie žmonės, pasirinkę darbą Lietuvos aklųjų draugijos kameriniame chore, turėjo visas tam palankias galimybes – reikalingu formatu paruoštas natas, pritaikytą aplinką, lydinčius asmenis. Tuo tarpu kituose profesionaliuose šalies choruose tokių sąlygų nebuvo, todėl juose dainuoti niekas ir nesiryžo. 

Tačiau 1997 m. pirmasis, ir kol kas vienintelis šalyje, šiuos ledus nutarė pralaužti nedidelį regėjimo likutį turintis dainininkas Audrius Dvylaitis. Baigęs tuometės Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto vokalo specialybę 1997 m., jau rudenį nutarė dalyvauti Kauno valstybinio choro perklausoje, kuri Audriui buvo ir sėkminga, ir nulėmusi profesinę ateitį. Bet iki didžiosios scenos A. Dvylaičio kelias buvo gana ilgas ir intensyvus. 

Muzika Audrių traukė jau nuo mažumės, tad mokykloje pradėjo dainuoti chore, ten gavo muzikinius pagrindus. Baigęs 12 klasių, vaikinas įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos saksofono specialybę, o nuo antro kurso – ir į vokalo. Abi specialybes Audrius sėkmingai baigė, todėl toliau norėjo tęsti muzikos mokslus aukštojoje mokykloje. Reikėjo nuspręsti, kurią specialybę iš dviejų rinktis. A. Dvylaitis pabūgo, kad saksofono studijos gali būti per sunkios dėl regėjimo, tad 1993 m. įstojo į dainavimo specialybę, kuri ir atvėrė galimybes dirbti aukšto lygio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pripažintame Kauno valstybiniame chore. 

Nors nuo darbo pradžios profesionaliame chore prabėgo 24 metai, A. Dvylaitis puikiai prisimena, kaip patį pirmą kartą atvyko į Kauno valstybinį chorą perklausai, apie kurią jis kalbėjo: „Buvo nedrąsu, ypač dėl regėjimo, kuris man neleidžia skaityti teksto iš įprastų natų. O profesionaliuose muzikiniuose kolektyvuose kūrinių apimtys bei mokymosi tempas tikrai yra dideli, tad šie dalykai turėjo vykti itin sklandžiai. Tačiau vis tik nepabūgau. Perklausoje mane pasitiko šviesios atminties dirigentas Petras Bingelis. Padainavau. Maestro patiko mano balsas ir jis jokių abejonių nebeturėjo, tik paklausė, ar mano regėjimas leis matyti dirigentą. Atsakiau, kad taip ir jam daugiau niekada jokių klausimų dėl mano regėjimo nebekilo.“ 

Tačiau vos tik pradėjus darbą laukė nemažai iššūkių, kaip skaitymas iš natų, prisitaikymas beveik kiekvieną kartą naujoje sceninėje aplinkoje, galų gale buvo nedrąsu ir dėl kolektyvo reakcijos. „Pradžioje kolegos žiūrėjo atsargiai, nes jie nebuvo susidūrę su mano likimo žmonėmis, nežinojo, kada ir kaip man reikia padėti. Tačiau bėgant laikui viskas susidėliojo į savo vietas ir greitai atsidūriau tarp labai supratingų ir palaikančių žmonių. Tiek anksčiau, tiek dabar, jei kelionėse, sceninėje aplinkoje kolegos pamato, kad man kažkuo gali pagelbėti, visuomet bet kuris prieis be jokių prašymų. O kai einame į sceną, kur kartais būna net ir matantiems nepatogių kliūčių, siaurų praėjimų pro įgarsinimo įrangą, klastingų pakilimų, laidų, aš visuomet stebiu priešais mane einantį kolegą, o ir jis man pasako, kurioje vietoje turiu žengti atsargiai ar lipti laiptais“, – pasakojo Audrius. 

Įsiliejęs į bosų grupės gretas, dainininkas pats turėjo pasirinkti sau palankų kūrinių mokymosi būdą. Ir tai buvo jau studijų metu išbandyta bei pasiteisinusi praktika, kai kūriniai išmokstami mintinai. Audrius pasakojo: „Pirmiausia su tekstu susipažįstu iš įprasto visiems formato. Natas skaitau naudodamasis 17 kartų didinančiu stiklu ir tuomet mokausi mintinai. Jei tai stambios formos kūrinys, su kuriuo visuomet dirbame ilgiau, net nereikia mokytis mintinai, medžiaga per ilgesnį laiką sugula savaime. O kai yra sudėtingesnis tekstas, greitas kūrinio tempas ar nesu tikras dėl medžiagos įsisavinimo, užsirašau brailio raštu.“ 

Mokantis tekstą mintinai A. Dvylaičio nebaugina kūrinių stilių, apimties, atlikėjų sudėties įvairovė. Kiek kietesnis riešutėlis tampa tam tikromis užsienio kalbomis parašyti kūriniai. Audrius teigia, kad sunku būtų pasakyti, kokia kalba neteko dainuoti, net kinų ir tai mokytasi, kai buvo ruošiamasi gastrolėms į Vokietiją: „Jokių sunkumų nebūna su lotynų, vokiečių, rusų kalbomis. Italų kalba taip pat man nesudėtinga, nes mokiausi dar akademijoje, be to, ji yra kažkuo artima mūsų gimtajai. Apie ją profesorius Vytautas Miškinis yra net pasamprotavęs, kad italų kalba – tai dievų kalba, lietuvių – tai žmonių kalba. Sunkiau būna su anglų, prancūzų tekstais. Tuomet skiriu daugiau laiko šiems kūriniams mokantis namuose. Tačiau nemažai kūrinių programose kartojasi, tad kai jau išmokstu, kad ir labai sudėtingą, ilgą tekstą, jį tereikia tik prisiminti ir vėl galima eiti į sceną“, – dalijosi patirtimi muzikantas. 

Dainuodamas Kauno valstybiniame chore Audrius džiaugiasi turėdamas ne tik mėgstamą darbą, bet ir galėdamas dirbti pagal savo įgytą specialybę. „Mūsų profesija yra palyginti reta. Tai labai dinamiškas, nemonotoniškas darbas – gausus repertuaras, koncertai Lietuvoje, užsienyje, įvairiose salėse, bažnyčiose. Aišku, čia tenka prisitaikyti ir prie to, kad nemažai koncertuoti tenka savaitgaliais, per didžiąsias metų, valstybines šventes. Tačiau pati mūsų darbo diena, jei tai ne koncertas, būna kitokia. Nors ji trunka, kaip ir visiems, 8 valandas, bet keturias iš jų dirbame chore, o likusios yra skirtos partijų mokymuisi namuose. Daug kam gali atrodyti, kad toks darbo laikas yra kiekvieno svajonė, tačiau per keturias bendro dainavimo repeticijose valandas mes turime tokį fizinį ir emocinį krūvį, kurio ilgesnį laiką neatlaikytume. Be to, likusį laiką skiriame ruošimuisi namuose, nes bendrose repeticijose visko išmokti neįmanoma. Tokia yra visų profesionalių muzikantų darbo specifika, ne tik dainininkų, bet ir orkestrantų“, – atviravo vokalistas. 

A. Dvylaitis pasakoja, kad dėl darbo išskirtinumo yra buvę net ir kuriozinių situacijų. Kai kas nors paklausdavo apie pareigas, darbovietę ir jis atsakydavo, kad dainuoja chore, iš karto sekdavo kitas klausimas: „Puiku, kad dainuoji, bet kur tuomet dirbi?“ „Daugumai žmonių nėra įprasta mūsų profesija, nes dažniausiai dainavimas tapatinamas su malonumu, laisvalaikiu, bet sunkiau – su darbu biudžetinėje įstaigoje. Mes tuo ir skiriamės nuo mėgėjų muzikantų ar dainuojančių įvairiuose susibūrimuose, kelionėse, duše (šypsosi), kad esame profesionalai, paskyrę nemažai metų muzikos mokslams, o kai kas net nuo vaikystės jau pasuka šiuo keliu ir turi itin didelį krūvį, kartu su įprasta mokyklos programa dar mokosi muzikos mokykloje, kurios dalykams prireikia daug valandų popamokinio laiko“, – aiškino muzikantas. 

Kalbėdamas apie choro dainininko profesijos užkulisius, Audrius prakalbo ir apie tai, kad šis darbas reikalauja kantrumo, prisitaikymo prie įvairių aplinkybių, kai būna nemažai laukimo tarp repeticijų ir koncerto, kelionėse, kai tą pačią dieną tenka nuvykti, tarkim, į Klaipėdą, parepetuoti, pakoncertuoti ir vėl sugrįžti namo. „Šiuos dalykus aš sprendžiu labai paprastai – skaitau knygas, su kuriomis niekada nesiskiriu. Kadangi tai garso formato leidiniai, jų klausausi važiuodamas į darbą ir namo, kelionėse, visur, kur tik turiu laisvą minutę ir galiu pasinaudoti labai įvairia Lietuvos aklųjų bibliotekos siūloma literatūra, pritaikyta reikalingais formatais. 

Kaip ir kiekvienas scenos žmogus, taip ir A. Dvylaitis turi savo mėgstamus, labiausiai laukiamus kūrinius. Tai stambios formos, vieni žymiausių chorinės chrestomatijos opusų – Džiuzepės Verdžio (Giuseppe Verdi) „Dies Irae“ ir Karlo Orfo (Carl Orff) „Carmina Burana“. „Nuo jų man kaskart suvirpa širdis, tai itin dinamiška, pulsuojanti muzika. Be galo smagu prisiliesti ne tik prie šių kūrinių, bet ir apskritai prie puikios, aukšto meistriškumo reikalaujančios muzikos, kurią atliekame kartu su scenos profesionalais. Tai didelė gyvenimo dovana, kai turi galimybę dirbti su pasaulinio garso asmenybėmis, dirigentais, dainininkais, kompozitoriais, tokiais kaip šviesios atminties dirigentu Yehudi Menuhinu, kompozitoriumi Kšyštofu Pendereckiu (Krzysztof Penderecki) ir kitais. Tai praturtina tave ir kaip atlikėją, ir kaip asmenybę, todėl esu laimingas būdamas scenos žmogus“, – atviravo A. Dvylaitis. 

 

Nuotrauka: A. Dvylaitis labai vertina galimybę dirbti mėgstamą darbą scenoje / asmeninio archyvo nuotr. 

Audriaus Dvylaičio nuotrauka. Vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo vyras pozuoja lauke vasaros laikotarpiu. Jam už nugaros – už jį aukštesnis tankus žaliuojantis krūmas, žydintis šviesiais nedideliais žiedais. Už krūmo stūkso medinio namo kampas. Vyras matomas nuo liemens iki viršugalvio, pasisukęs tiesiai į skaitytoją. Jo stovėsena rami, akys atmerktos, lūpos sučiauptos. Vyro plaukai tamsūs, trumpi, jis vilki šviesius dryžuotus marškinius trumpomis rankovėmis ir šviesias kelnes. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]