Ir kūnui, ir sielai

Alvydas Valenta, [email protected]

Kovos menai, arba kai neįmanoma tampa įmanoma

Sunku būtų rasti vyriškos giminės atstovą, niekada nieko negirdėjusį apie karatė. Kad tai yra vienas iš Rytų kovos menų, žino kiekvienas berniukas, kiekvienas paauglys. Paprastai, kuo mažiau yra turėjęs su šiuo kovos menu reikalų, tuo daugiau žino! Patyrę meistrai sako, kad gerai perprasti visas jo paslaptis gali neužtekti net viso gyvenimo, bet mes taip giliai nenerkime. Karatė japoniškai reiškia „tuščia ranka“ – žmogaus ranka, kūnas, atskiros jo dalys tampa ginklu! 

Karatė ir neįgalieji – atrodo ne visai įtikinamai. Dar neįtikinamiau skamba kitas žodžių junginys „karatė ir aklieji“ – kas su kuo čia kovoja, kas smūgiuoja, kas ir kaip tuos smūgius blokuoja? Farsas su juodojo humoro elementais – bet neskubėkime. Kiokušin karatė treneris, klubo „Kamuido“ įkūrėjas ir vadovas Gintaras Kazilionis pasakytų, kad kontaktinės šio meno kovos prasideda tik pasiekus tam tikrą meistriškumo lygį (gavus geltonąjį diržą), o prieš tai abėcėlė, treniruotės, tam tikrų veiksmų, jų sekų mokymasis. Tai erdvė, kurioje savo sugebėjimus, kovotojo savybes gali atskleisti ne tik tie, kuriuos gamta apdovanojo sveikata ir kūno galiomis. 

„Karatė susideda iš trijų dalių, – pasakoja G. Kazilionis. – 1. Kichonas – mokomoji technika, žmogus išmoksta taisyklingai kvėpuoti, judėti, atsipalaiduoti. 2. Kova, tačiau kovoti su varžovu leidžiama tik nuo geltonojo diržo (kvalifikacijos kėlimas karatė nusakomas atitinkamos spalvos diržais. Juodas diržas – aukščiausias įvertinimas). 3. Kata – žmogus mokosi įsivaizduoti kovą. Dar kitaip vadinama kova su savimi arba kova su savo šešėliu. Katą sėkmingai gali praktikuoti tiek judėjimo, tiek regėjimo ar proto negalią turintys žmonės. Pasaulyje egzistuoja neįgalius sportininkus vienijanti „I-Karate-Global“ organizacija. Jos nariais šiais metais tapome ir mes.“ 

Balandį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bendruomenę ir visus neabejingus aklųjų pasiekimams pasiekė netikėta ir maloni žinia: pasaulio neįgaliųjų karatė čempionate, katos rungčių varžybose, lietuvis Aivaras Mickus užėmė antrąją, o judėjimo negalią turinti Kotryna Remeikaitė – septintąją vietas. „Lietuviai tokiame čempionate dalyvavo pirmą kartą, – pasakoja G. Kazilionis. – Viskas vyko nuotoliniu būdu, filmavome ir siuntėme medžiagą į Belgiją. Iš viso dalyvavo daugiau nei 300 sportininkų iš 24 šalių. Suprantama, jie varžėsi skirtingose grupėse pagal savo negalios pobūdį, bet lietuvių pasiekto rezultato tai nė kiek nemenkina.“ 

Kelio pradžia 

Aivaras tarp karatė ir religijos nededa lygybės ženklo, bet panašumo įžvelgia daug: kelias, kuriuo mokinys eina, nuolatinis tobulėjimas, tikėjimas ir pasitikėjimas savimi. Sportiškumas, aktyvus gyvenimo būdas Aivarą lydėjo nuo vaikystės. Besimokydamas aklųjų ir silpnaregių mokykloje, jaunuolis užsiiminėjo lengvąja atletika, kaip pats sakė, sekėsi bėgti trumpus nuotolius. Vėliau – studijos, darbas, aktyviai sportuoti nebuvo laiko. Vedė, dvejus metus kartu su žmona gyveno kaime prie Joniškėlio. Čia kelias suvedė su būsimu treneriu G. Kazilioniu. 

„Mano žmona jau seniau užsiiminėjo karatė, – prisimena Aivaras. – Kartą, lankydamiesi Pasvalyje, pamatėme skelbimą, kviečiantį į karatė treniruotes. Žmona nuėjo – tai buvo bendravimo su G. Kazilioniu pradžia. Žmoną jis paruošė juodajam diržui. Gintaras manęs vis klausinėdavęs, kada prisijungsiu prie žmonos ir ateisiu į treniruotes. Dėl tokio kvietimo tik nusišypsodavau ir kažką diplomatiškai atsakydavau – nebuvau nei matęs, nei girdėjęs, kad aklieji ar silpnaregiai kultivuotų tokius kovos menus.“ 

Nepaisant to, tiek su Gintaru, tiek su jo kolege Laura Misiukoniene Aivaras susidraugavo. Abu jie prieš kelerius metus pradėjo rengti jaunimo stovyklas „Pažinkime vieni kitus“, kuriose dalyvauja ir vaikai su negalia. Aivaras lankėsi šiose stovyklose kartu su socialiniu projektu „Dialogas tamsoje“, pristatinėjo brailio raštą, technologijas, neregių sportą. Taigi tiek treneris Gintaras, tiek Laura jau turėjo patirties bendrauti su vaikais, turinčiais negalią. Jie pradėjo domėtis, ar pasaulyje karatė užsiiminėja žmonės su negalia. Taip surado Belgijoje veikiančią organizaciją „I-Karate-Global“, kuri jungia šiuo sportu užsiimančius neįgalius žmones. „Lietuviai, po dviejų mėnesių vyks nuotolinis pasaulio čempionatas, paruoškite žmogų, nufilmuokite ir dalyvaukite!“ G. Kazilionis Aivarui paskambino dar kartą ir pakvietė dar kartą ateiti. 

Aivaras sako: „Vėl nusišypsau ir pagalvoju – dėl karantino „Dialogas tamsoje“ nedirba, turiu laisvo laiko, galiu pabandyti. Per pirmą treniruotę nemokėjau net kumščio taisyklingai suformuoti, o treneris sako: „Turime gerą mėnesį, reikia pasiruošti pasaulio čempionatui.“ Suprantu, kad jis turi gerą humoro jausmą, bet man buvo visai nejuokinga. Gintarui viskas buvo nauja, man – irgi. Nusifilmavau katos rungčių varžybose – taisyklinga technika, taisyklingi judesiai, smūgiai, blokai, posūkiai 90, 180 laipsnių kampu. Išsiuntėme, vėliau sužinojau, kad patekau į aštuntuką, buvau šeštas. Tikėjausi, kad toje pozicijoje ir liksiu. Iki šiol neturiu apsigynęs jokio diržo, todėl nieko daugiau nesitikėjau. Kai vyko balsavimas, teisėjai davė daugiau balų, nei būtų davęs mano treneris. Susumavus rezultatus, pasaulyje tapau antras. Nežinau, ar reikia sunkios taurės, ar medalio, kad pats tuo patikėčiau, bet žinau, kad tai yra tik pradžia, didelė paskata patikėti, kad galiu. Kelias turbūt bus ilgas, bet jis lavina ir protą, ir kūną.“ 

K. Remeikaitė gyvena Panevėžyje, juda vežimėliu, treti metai lanko jaunuolių dienos centrą. Mergina pasakoja, kad baigusi mokyklą bandė mokytis buhalterijos, bet greitai suprato, kad ši specialybė ne jai, tad visa galva pasinėrė į minėto centro veiklą. Keramika, muzika, informacinės technologijos – viskas domina, viskas įdomu! Prieš dvejus metus Biržuose užsimezgė bendravimas su žmonėmis, kultivuojančiais karatė. Vėliau Kotryna lankėsi L. Misiukonienės rengiamoje stovykloje jaunimui, karatė dar labiau sudomino. Intensyvesnės treniruotės prasidėjo pernai, pirmojo karantino metu. „Dienos centras dviem mėnesiams buvo uždarytas, sėdėjau namuose, – pasakoja Kotryna. – Tuomet iš savo trenerės gavau žinutę, kad galima vykdyti treniruotes nuotoliniu būdu. Pamaniau, pabandysiu – bent jau pajudėsiu. Dirbome, mokiausi judesių.“ 

Kotryna neslepia, pasiūlymas dalyvauti pasaulio čempionate pirmiausia kėlė nerimą: „Labai nenoriu apvilti žmonių, kurie manimi pasitiki, šiuo atveju – savo trenerės. Treniruotės vyko per nuotolį, gyvai susitikome, kad nufilmuotume tai, ką išmokau. Esu labai patenkinta ir labai dėkinga treneriams.“ 

Judant vežimėliu karatė judesiai atliekami tik rankomis. Pasak Kotrynos, leidžiama atlikti šiek tiek lėčiau, bet pernelyg lėtai daryti negalima. Reikia išmokti greitai judėti pirmyn ir atgal, atlikti posūkius. Kaip ir Aivarui, šis pasaulio čempionatas Kotrynai yra tik pradžia. Panevėžietė įsitikinusi, kad dalyvaus dar ne vienose varžybose. Ir jau dabar joms ruošiasi. 

Susidomėjimas auga 

„Rengdami stovyklas jaunimui negalvojome, kad dalyvausime varžybose, eisime į pasaulį, – pasakoja G. Kazilionis. – Samprotavome labai paprastai: žmones reikia integruoti, su jais bendrauti. Karantino pradžioje prie mūsų prisijungė ir nuotoliniu būdu sportavo Kotryna. Pradėjome galvoti, kaip galėtume tuos žmones motyvuoti labiau, kad jie galėtų kelti kvalifikaciją, apsijuosti karatė diržą ir užsivilkti kimono. Pasiteiravau mūsų Karatė asociacijos sekretoriaus, jis žinojo, kad egzistuoja organizacija „I-Karate-Global“ ir patarė kreiptis į ją. Susisiekėme, iškart buvome paraginti įstoti į organizaciją ir paruošti žmones pasaulio čempionatui. Iš pradžių abejojome, ar spėsime, tačiau Kotrynos ir Aivaro tobulėjimas abejones išsklaidė.“ 

Čempionate Aivaras ir Kotryna demonstravo pirmąją karatė katą: apsisukti 180 laipsnių, atlikti bloką, žengti žingsnį, atlikti smūgį, apsisukti, vėl žingsnis, smūgis. Gali pasirodyti nedaug, nesudėtinga, bet tik nebandžiusiems. Egzistuoja daugiau nei 30 katų, kiekviena kata – skirtingi smūgiai, skirtingi judesiai. Anot A. Mickaus, išmokti 20 katų, panašiai kaip išmokti 20 skirtingų šokių! Karatė yra gili žmogaus anatomija. Mokymosi ir tobulėjimo neužtenka visam gyvenimui. 

Į pokalbį įsijungia L. Misiukonienė: „Socialinė atskirtis, visų pirma, yra mūsų galvose. Jeigu įtraukiame žmones į bendrą veiklą – viskas įmanoma. Pradėjome rengti jaunimo stovyklas „Pažinkime vieni kitus“, jose kartu su sveikaisiais dalyvauja ir negalią turintys vaikai. Šiais metais liepos ir rugpjūčio mėnesiais vėl rengiame dvi stovyklas. Pradėti lankyti karatė treniruotes – didelis psichologinis iššūkis, bet didysis laimėjimas prieš patį save jau pasiektas.“ 

A. Mickus yra pirmasis karatė praktikuojantis silpnaregis Lietuvoje, bet ne vienintelis. Susidomėjimas tarp regėjimo negalią turinčių žmonių šia sporto ir kovos meno rūšimi auga. Jau gegužę prie Aivaro prisijungė dar vienas vaikinas ir dvi merginos. Treniruotės vyksta du kartus per savaitę, jas lanko keturi žmonės. Kaip juokauja Aivaras, visiška lyčių ir kitokia lygybė: du vaikinai ir dvi merginos, du silpnaregiai ir du neregiai. Kalbant apie regėjimą, skirstymas gana sąlygiškas – anot Aivaro, pats jis yra viena koja silpnaregis, antra – neregys. „Treniruotėse viską darome lėčiau, kiekvienam reikia parodyti individualiai, – pasakoja Aivaras. – Kol kas išmokome pirmąją katą. Net regintiesiems išmokti vieną katą dažnai užtrunka ne savaitę ir ne dvi. Esu vienas pirmųjų tarp aklųjų ir silpnaregių, užsiimantis karatė sportu, bet tikrai ne vienintelis, kurį šis kovos menas domina. Žinau, kad esu kelio pradžioje.“ 

Pasakoti apie karatė – kaip suteikiami aukštesnio laipsnio diržai, ką reiškia jų spalvos, kaip vyksta egzaminai, kovos – galima labai daug. Tik žinojimas ir mokėjimas arba galėjimas – tarp savęs susiję, bet netapatūs dalykai. Kad juos suprastum, neužtenka enciklopedinių žinių, reikia pabandyti ir patirti pačiam. 

Nuotrauka: Šiemet A. Mickus pasaulio neįgaliųjų karatė čempionate, katos rungčių varžybose, užėmė antrąją vietą / L. Misiukonienės nuotr. 

Jaunas vyras matomas šviesiame kambaryje nuo liemens iki viršugalvio, atsisukęs ir žvilgsnį nukreipęs tiesiai į skaitytoją. Jam už nugaros kabo šviesi „Karate-Kyokushin“ klubo „Kamuido“ vėliava, kurioje vaizduojamas japoniškas hieroglifas ir klubo herbas ar logotipas, primenantis užrištą mazgą ar dvi viena kitą spaudžiančias rankas. Vyro plaukai tamsūs, trumpi, veide nežymiai želia barzda ir ūsai, vyras atrodo ramus ir susikaupęs. Jo stovėsena tvirta. Vyras vilki baltą karatė kimono su V formos iškirpte ties kaklu ir tamsiu japonišku hieroglifu ties krūtine kairėje vyro pusėje.