Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaLina Puodžiūnė, [email protected]

Kelionė aplink Europą


 

Gegužės mėnesį, po metų pertraukos, vėl praūžė eurovizinė muzikos banga. O dar džiugiau, kad šiais metais turėjome ne vieną „viziją“ – pirmą kartą organizuotas tarptautinis dainų konkursas „Low-Vision“. Jį rengė Vokietijos aklųjų federacija drauge su Belgijos jaunimo organizacija „Views International“. Konkurse dalyvavo 17 Europos šalių, o visos šalims atstovaujančios dainos buvo sukurtos ir atliekamos dainininkų su regėjimo negalia. Pirmojo „Low-Vision“ trofėjus iškeliavo į Ispaniją. Lietuva, surinkusi 425 balsus, pasiekė net ketvirtąją vietą! Siūlome apžvelgti įdomiausius konkurso epizodus. 

 

Didelė šventė neišeinant iš namų 

Nenuostabu, kad žmonėms su regėjimo negalia muzika yra labai svarbi gyvenimo dalis. Galima priskaičiuoti daug pasiekusių dainininkų, palikusių pėdsaką žmonijos atmintyje. Tiesa, šiais laikais, kai didelės pastangos skiriamos vizualiam įspūdžiui sukurti, dainininkai su kitokiomis matymo galimybėmis dažnai lieka nuošaly. Kaip sakė „Low-Vision“ konkurso sumanytojas Reineris Delgado iš Vokietijos aklųjų federacijos, „vienas iš tūkstančio gerų dainininkų tampa žinomas. Ir vienas iš tūkstančio regėjimo negalią turinčių dainininkų susilaukia tokios pat sėkmės. Žmonių, turinčių kitokias regos galimybes, pasaulyje yra mažiau, tad proporcingai mažiau išgirstame ir šių žmonių sukurtos muzikos. Užkilti į didžiausias pasaulio scenas jiems taip pat reikia įveikti daugiau kliūčių.“ 

Kai konkurso sumanytojai paskelbė apie šį konkursą, atsirado daug klausiančių, ar tai nebus atskirtį kuriantis reiškinys? „Ne, nebus, – atsakė R. Delgado. – Mes negalvojame apie socialinius reiškinius. Mes tiesiog norime išgirsti muziką, sukurtą žmonių su regėjimo negalia. Šiuos žmones vienijančios organizacijos veikia visame pasaulyje. Mes taip pat žinome, kad niekas nedraudžia mūsų bendruomenių nariams dalyvauti globaliuose konkursuose. Bet šioje dainų šventėje mes norime pakviesti daugiau žmonių, kurie kuria tyliai ir jų muzika lieka siaurame rate. Mums nėra svarbus vizualus šou. Tiesiog norime susirinkti drauge ir atrasti muzikos įvairovę.“ 

Į organizatorių kvietimą atsiliepė 17 šalių ir muzikos banga nusirito per Europą. Pirmajame tokiame konkurse dalyvavo Belgija, Bulgarija, Čekija, Kipras, Danija, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija, Graikija, Italija, Lietuva, Lenkija, Rumunija, Rusija, Ispanija, Šveicarija ir Turkija. Konkursas vyko internetu, buvo transliuojami dalyvaujančių dainų įrašai, o tiesioginiame eteryje girdėjome trumpus interviu su dainos atlikėjų komandos nariais. 

Po to, kai nuskambėjo visos dainos, žiūrovai buvo kviečiami balsuoti internete. Balsuoti galėjo visos šalys, net už savo atlikėjų dainas. R. Delgado komentavo: „Laimės, žinoma, ta daina, kurios palaikymo grupė didžiausia. Bet argi tai svarbu? Mes turėsime galimybę susipažinti su nuostabiais dainininkais ir šiuo metu, kai visiems trūksta kultūros, tai bus didelė šventė.“ 

 

Lietuvos žurnalistų žygis 

Konkursą organizavo savanorių grupelės visose šalyse, kadangi joks biudžetas šiam renginiui nebuvo numatytas. Galima pasidžiaugti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos parama ir žmogiškaisiais, ir materialiais resursais. Parodėme Europai, kad esame stipri bendruomenė, sukaupusi didelę patirtį. Radijo laidos „Aklas pasimatymas“ komanda surengė tiesioginius susitikimus su visų šalių dalyviais, kvietė klausytojus susipažinti su šių šalių dainininkais ir juos išlydinčių organizacijų atstovais. Šių susitikimų metu ne tik išgirdome nacionalinę atranką laimėjusias dainas, bet ir buvo užmegztas ryšys su organizacijomis, kurios, tikimės, drauge padės sukurti dar daugiau gražių projektų. 

„Esame dar jauna organizacija, turime daug ko išmokti, tačiau džiaugiamės galėdami prisidėti prie šios iniciatyvos, galėdami paskatinti regėjimo negalią turinčius dainininkus kurti. Mums didelė garbė, kad galime mokytis iš tokių stiprių partnerių kaip Lietuvos organizacijos atstovai. Jūs mums didelis įkvėpimas“, – po susitikimo kalbėjo „Myracle ELLOW Foundation“ (jaunimo paramos fondas Bulgarijoje) atstovas Elvis Vasilevas. 

„Mūsų organizacijai jau daugiau nei šimtas metų. Esame viena žinomiausių ir seniausių regėjimo negalią turinčius žmones vienijančių įstaigų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Atstovaujame savo narių teisėms ir ieškome būdų pašalinti kliūtis, kurios sukuria atskirtį visuomenėje. Bet taip pat manome, kad konkursai, tokie kaip šis, dar viena galimybė griauti sienas visuomenėje. Žmonių su regėjimo negalia, palyginti, nėra daug. Ir jie išsibarstę po visą pasaulį. Todėl svarbu rasti būdų juos vienyti, susitikti ir bendradarbiauti. Ačiū Lietuvos komandai“, – kalbėjo Clara Barbero Penas iš Ispanijos aklųjų sąjungos. 

„Ačiū Irmai ir Andžėjui. Nė viena bendruomenė nerado galimybių ir idėjų suorganizuoti kažką panašaus. Jūs esate įkvėpimas mums ir lauksime dienos, kai galėsime saugiai keliauti ir susitikti fizinėje aplinkoje. Esate labai laukiami Kipre“, – mus sveikino kompozitorė iš Kipro Angeliki Preza ir Kipro aklųjų sąjungos prezidentas Christakis Nicolaides. 

 

Žvilgsnis iš kitapus ekrano 

Koks gi buvo „Aklas pasimatymas“ iš kitos ekrano pusės? Kaip sekėsi Irmai Jokštytei, Andžėjui Ravanui, man ir kitiems LASS darbuotojams, visuomet buvusiems šalia ir pasiruošusiems ateiti į pagalbą? 

Irma. Kalbėdama už mus visus, noriu pasakyti, kad šiame etape labai daug išmokome. Įgijome patirties dirbant tiesioginiame eteryje, kai nepažįsti žmonių, kurie prisijungs, nesi girdėjęs jų balso, kalbos ir žinai, kad į lietuvių kalbą versti reikės čia ir dabar. Taip pat patirties, kad visuomet reikia būti pasiruošusiems galimiems techniniams trikdžiams arba tam, kad kažkas neprisijungs ir transliacijos metu scenarijus visiškai pasikeis. Būdavo taip, kad ketinome kalbėtis su vienais pašnekovais, o prisijungia visai kiti. Arba kažkas iš grupės narių išsigąsta ir nebeprisijungia. Taip pat taikėmės prie nuolat kintančio tvarkaraščio: beveik vienu metu bendravome su šešiolikos organizacijų nariais ir turėjome išdėlioti transliacijas taip, kad visi dalyviai spėtų pasisakyti iki gegužės 21-osios – konkurso finalo dienos. Kai kurie dalyviai paaiškėjo tik gegužės 11 d., dar kiti užbaigė savo vaizdo klipus likus savaitei iki pasirodymo. 

Manau, kad mūsų misija „Aklame pasimatyme“ ypač atsiskleidė šio savotiško maratono metu. Visuomet sakome, kad kviečiame klausytojus į pasimatymą su savo nežinojimu apie tam tikrus dalykus. Šis pasimatymas ypač aklas buvo man, Linai ir Andžėjui, nes visuomet turėjome būti pasiruošę netikėtiems dalykams. Žinoma, žurnalistikoje taip jau yra. Naujienų reporteriai išsiruošia į tokius susitikimus kasdien. Bet dažniausiai tam, kad per tokį trumpą laiką būtų paruošiamas didžiulis kiekis informacijos, dirba didelė komanda. Mūsų komanda nebuvo labai didelė, bet ji buvo labai stipri. Mes kalbėjome įvairiausiomis kalbomis, nors eteryje svarbiausia buvo skleisti žinią lietuvių ir anglų kalbomis. Rinkome informaciją apie labai skirtingus žmones, ieškojome kelių į tokių įvairių žmonių širdis ir, manau, daugiausia iš to, ką buvome suplanavę, mums pavyko. Be to, laikydamiesi savo misijos ir rodydami, kad rega nėra esminis faktorius, lemiantis mūsų galimybes, į tiesioginį eterį dažniausiai transliavome patys, nematydami savo ekranų. Jautėmės taip, tarsi vaikščiotumėme labai plonu ledu. Kartais gaudavome pranešimų, jog transliuojamas muzikos vaizdo klipas matosi nevisas arba kad jį dengia koks nors informacinis pranešimas. Bet vis dėlto, transliacijos niekada nenutrūko ir tai galima vadinti pradedančiųjų sėkme! 

Vieni keisčiausių nuotolinių susitikimų buvo su Bulgarija ir Rusija, nes prie ekranų susirinko gausus atlikėjų ir organizacijos narių būrys, beje, sunkiai bendraujantis anglų kalba. Drauge su Andžėjumi greitai turėjome išmokti daug naujų, egzotiškai skambančių vardų. Kai turi galimybę užmesti akį į savo užrašus, yra viena. Bet jei klausaisi sintezatoriaus sufleruojančių pranešimų, kurie tariami labai specifiškai, dėmesys turi būti itin sukoncentruotas. Be to, atidžiai klausaisi pašnekovų, nes reikės išversti, todėl atmintis turėjo būti pasiruošusi didelei informacijos apimčiai. Pasitaikė akimirkų, kai transliacijos metu pasigirsdavo papildomi garsai, į kuriuos taip pat turėjome reaguoti operatyviai ir išjunginėti mikrofonus ar kameras, jei buvo transliuojamas vaizdo klipas. Bet mes su Andžėjumi įrodėme, kad ir nematant gali būti greitas, pasiruošęs šiems sunkumams ir pajėgus juos suvaldyti. Technologinės galimybės šiam procesui taip pat pakankamai palankios. Todėl sakome visiems, kas dar dvejojate – tai įmanoma. 

 

Nugalėtojai ir didžioji šventė 

Laura Deapstraten Garcia, kurios daina „Otra Visión“ (liet. „Kitoks matymas“) laimėjo konkursą, yra keturiolikos metų labai talentinga ir jautri kompozitorė, dainininkė iš Ispanijos. Laura groja pianinu nuo šešerių. Ši daina laimėtoja – trečioji jaunosios kompozitorės kūrybos sąraše. „Visose savo dainose kalbu apie savo patirtis, apie tai, kas mane paliečia. Ši daina man ypač brangi. Joje pasakoju apie vaizduotėje užgimusius vaizdus, kurie akimis nematomi. Labai džiaugiuosi, kad apie juos galiu papasakoti pasauliui“, – pasakoja L. Deapstraten Garcia. Paklausta apie jos pasaulyje dominuojančias spalvas, Laura sakė: „Mano pasaulyje nėra spalvų. Bet nepaisant to, jis labai gražus ir jame jaučiuosi saugi ir laiminga.“ 

Lauros dainos reikšmė labai priminė Lietuvai atstovavusią „Vėjų Rožės“ dainą „Invisible Colors“ (liet. „Neregėtos spalvos“). Girdėjome ir daugiau dainų, kurios yra apie kitokį matymą, apie buvimą „nestandartiniu“ ir būtent tokią kūrybą. Italų dainininkė Sara Blanca, savo šalyje jau pakankamai žinoma atlikėja, save ir kitus neregius vadina baltomis musėmis minioje (tai atitiktų mūsų idiomą „balta varna“). Konkursui ji atsiuntė dainą „Mouches blanches“ (liet. „Baltos musės“). 

Dar vienas muzikantas, muzika išreiškęs neregių kūrybą, buvo Fabrice Marandeau. Jo daina „Blind Musicians“ (liet. „Neregiai muzikantai“) atstovavo Prancūzijai. Dainoje, tarsi kokiame neregių himne, buvo vardijami visi neregių muzikantų gebėjimai ir kviečiama visuose žemynuose ir šalyse gyvenančius neregius prisijungti dainuoti kartu. Šveicarijai atstovavęs Daniele Corciulo savo dainoje „Take my Hand“ (liet. „Paimk mano ranką“) kvietė atsigręžti vieniems į kitus ir matyti įvairias fizines negalias, kaip visuomenę praturtinančią įvairovę. 

Konkurso dainose paliestos ir kitos svarbios socialinės temos – Didžiajai Britanijai atstovavęs duetas Izuchi Okorie ir Rupert Mountjoy pristatė dainą „Angry black Girl“ (liet. „Pikta juodaodė“), kurioje išsakyti visi stereotipai, lydintys juodaodžius žmones. Tai ironiškas ir kartu labai skaudus atsivėrimas apie dar vieną problemą – juodaodžių žmonių teises. 

Konkursas pritraukė ir garsių muzikos žvaigždžių. Žinomi pasaulio dainininkai Andrea Bocelli ir Andrea Begley taip pat pasveikino šią iniciatyvą ir linkėjo konkurso atlikėjams nenustoti tikėti savimi ir kurti muziką. 

Galiausiai, konkursas „Low-Vision“ buvo puikus ir, kaip parodė visų dalyvių įspūdžiai, labai reikalingas renginys, suteikęs galimybę regėjimo negalią turintiems atlikėjams būti labiau matomiems ir sukūręs dar vieną platformą skleisti savo muziką. Renginys vyko anglų kalba, o verčiamas buvo į vokiečių ir lietuvių kalbas. Tai dar vienas laimėjimas mūsų bendruomenei. Europa dabar tikrai žino, kokia nepaprasta ta lietuvių kalba ir kaip tarti „Aklas pasimatymas“! Be to, prieš kiekvieną dainą buvo įterptas 30 sekundžių garsinis vertimas, apibūdinęs dainos vaizdo klipą ar nuotraukas. Tai dar vienas puikus pavyzdys, kaip galime ir turėtume kurti turinį, prieinamą didesnei auditorijai. Mums didelė garbė ir laimėjimas, kad Lietuva prisidėjo prie šios iniciatyvos ir turinio kūrimo. Kviečiame visus būti šalia, ieškoti ir atrasti galimybes, o svarbiausia – tikėti savo kūryba. 

Paspaudę nuorodą galite išgirsti nugalėtojos L. Deapstraten Garcia dainą „Otra Visión“. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką