Mūzų pėdsakais

Živilė Nedzinskaitė, humanitarinių mokslų daktarė, klasikinės literatūros tyrėja

Prakalbinęs Homerą ir save

Progą pokalbiui su 2020 m. pasirodžiusios poezijos knygos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ autoriumi Alvydu Valenta suteikė neblėstantis literatūros profesionalų dėmesys. Šių metų vasario mėnesį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai LASS bendruomenei puikiai pažįstamo autoriaus knygą įtraukė į kūrybiškiausių 2020 m. išleistų knygų dvyliktuką. O jau greitai, nuo birželio 27 d., prasidėsiančiame tarptautiniame poezijos festivalyje „Poezijos pavasaris“ A. Valenta Lietuvos rašytojų sąjungos yra pasiūlytas vienu iš penkių kandidatų festivalio pagrindinei Maironio premijai laimėti. Su knygos autoriumi kalbamės apie pašaukimą, kūrybą, be abejo, Homerą ir gyvenimo skonį. 

– Kada pajutote, kad norite savo gyvenimą sieti su kūryba? Ar anksti supratote, kad norite ir galite kurti? 

– Kad su literatūra gyvenimą siesiu, supratau dar mokykloje. Visada buvau knygos žmogus, skaitydavau nuo vaikystės. Kad studijuosiu lietuvių kalbą ir literatūrą, supratau paskutinėse mokyklos klasėse. Organiškai. Su rašymu yra šiek tiek kitaip. Neatsimenu, kada parašiau, tiksliau – sueiliavau, pirmuosius eilėraščius. Gal ketvirtoje ar penktoje klasėje. Jie buvo apie jūrą, apie Spalio revoliuciją, apie dar kažką... Paskui kokius trejus ar ketverius metus neeiliavau, vėliau – ir vėl prasidėjo. Vis rašiau rašiau. Vėl buvo jūra, audros, kalnai, kažkokios romantizmo nuobiros. Su rašymu susiję du dalykai. Pirmasis: esu šventai įsitikinęs, kad kiekviena knyga, kurią išleidžiu, bus paskutinė, nes viską, ką norėjau, jau pasakiau. Draugai iš tos „paskutinės“ seniai juokiasi, bet aš tai sakau visai nuoširdžiai. Kažkaip netyčia atsiranda dar viena ir dar viena, iki šiol pribyrėjo visai nemažai. Antrasis dalykas (kalbu labai rimtai): jeigu gyvenime būtų leista ko nors atsisakyti, tai tikriausiai atsisakyčiau rašymo. Kodėl? Daugelis mano tekstų, eilėraščiai silpnąja šio žodžio prasme, ilgą laiką buvo simuliakrai – jūra, kalnai, kuriuose nebuvau buvęs, meilė, kurios nebuvau nei uostęs, nei ragavęs. Tokių simuliakrinių dalykų galima prieiliuoti, prirašyti labai daug. Jie, žinoma, turės kažkiek ryšio su gyvenimu, su tavimi pačiu, bet kartu bus ir labai atitrūkę nuo tikrovės. O jeigu dar pats pradedi tikėti tuo, ką taip sklandžiai eiliuoji, tampa visai nebegerai. Jei rašai, kuri rimtai iš savęs, tai kainuoja daug pastangų, egzistencinio nerimo. Vis tiek esi šiek tiek „atšokęs“ nuo realaus gyvenimo, tiktai jau dėl kitų priežasčių. Man iki šiol neaišku (tai vienaip ar kitaip yra paliudijęs ne vienas kuriantis žmogus), ar kūryba žmogui yra Dievo malonė, ar jo bausmė. 

– Kaip vyksta tai, ko neleista atsisakyti – kūrybinis procesas? Ar esate tas poetas, kuris laukia įkvėpimo, ar iš tų, kurie sėdasi prie darbo stalo ir mūzos nelaukia? 

– Lengviau atsakyti, kaip nevyksta. Dažniausiai rašau džiazo principu – suskamba kažkoks žodis, eilutė, tą eilutę visaip vartalioji, varijuoji, kol kažkas pavyksta ar nepavyksta, bet pirminė eilutė turi būti. Kalbant apie įkvėpimą, tai daugiau romantinė kategorija. Viename iš Poetinio Druskininkų rudens renginių buvo tokia tema – poezija amatas ar įkvėpimas? Nuomonių ir minčių buvo visokių. Poetas Sigitas Geda tuomet sakė taip: kad žmogus rašytų reikia egzistencinio pasiutimo arba egzistencinės aistros. Taigi, pirmiausia turi būti tos egzistencinės aistros, pasiutimo, o jeigu jų nėra, tai bent stipresnis impulsas. Vien sėdėdamas prie kompiuterio, naršydamas internete ar bibliotekoje apsikrovęs kalnais knygų, rašyti nepradėsi. Na, gal kažkam pavyksta, bet apskritai kūrybai reikia gyvo nervo, gyvo santykio. 

– Esate, kaip sakėte, knygos žmogus, tačiau ir tokius žmones, o gal kaip tik tokius ištinka skaitymo ir rašymo krizės. Ar tokių patyrėte? 

– Lyg ir nebuvo taip, kad ilgą laiką neskaityčiau. Tačiau juokaudamas sakau: žmogus mokykloje ir iki kokių 30 metų turėtų ir galėtų skaityti viską. Paskui – atsirinkti, ką jam reikia skaityti, o dar po kokių 10–20 metų turbūt turėtų skaityti labai mažai arba iš viso nebeskaityti. Žinoma, smarkiai perdedu, nes skaičiau ir skaitysiu, tačiau esu parašęs eilėraštį apie skaitymo malonumą. Jo turinys toks: jis skaitė, skaitė ir skaitė, iš pradžių – tikruosius klasikus, paskui – gimtuosius klasikus, toliau rikiavosi kritikų, filosofų darbai, vėliau perėjo prie dekadentų, modernistų, postmodernistų, sąmokslo teorijų, inkų ir majų pranašysčių. O jis vis skaitė, skaitė, knygos dauginosi geometrine progresija. Kadangi nespėdavo visų perskaityti, darėsi vis liūdnesnis ir liūdnesnis, jo kūno kalba tapo neišraiškinga, o socialiniai įgūdžiai – menki. Mirė susigraužęs iš sielvarto, kad visko neperskaitė, taip ir nepatyręs buvimo džiaugsmo. Panašiai yra ir su visokiomis skaitymo ir neskaitymo krizėmis. Galima pragyventi gyvenimą beskaitant, bet ar tikrai gyvenimas lygu skaitymas? Net rašydamas publicistinį tekstą aš dieną ar dvi stengiuosi kuo mažiau skaityti. Kad žmogus parašytų netgi paprastą tekstą, jis turi būti viduje daugiau ar mažiau laisvas nuo svetimų žodžių ir minčių, nekalbu jau apie Kūrybą iš didžiosios raidės. 

Frydricho Nyčės knygoje „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ yra epizodas, kurio aš anksčiau visiškai nesupratau. Zaratustra aiškina, kad pirmiausia reikia pasiversti kupranugariu, paskui – liūtu, pagaliau – vaiku. Mano atsakymas apie skaitymą ir būtų toks, kaip jį aiškina pats Nyčės herojus. Kupranugaris yra nepaklusnus gyvūnas, jį reikia prisijaukinti, išmokyti paklusnumo, tačiau prijaukintas jis tampa nešuliniu gyvuliu. Kantriai neša visą kultūros konvencijų, perskaitytų knygų svorį. Neša nesipriešindamas, nemurmėdamas. Vėliau kupranugaris virsta liūtu. Liūtui reikalinga laisvė, todėl jis pasirengęs suėsti ir kupranugarį, ir savo šeimininką. Tad jis jau nebepaklūsta literatūrinėms ar kultūrinėms konvencijoms, bet pats dar nieko nekuria. Ir tik liūtas, virtęs vaiku, matydamas pasaulį jo akimis, gali kažką sukurti. Matyti pasaulį vaiko akimis, atsiriboti nuo to, ką esi per gyvenimą perskaitęs, nuo visų kultūrinių įtakų ir konvencijų, yra beveik „misija neįmanoma“. Aš ilgą laiką buvau pats tikriausias kupranugaris, tempiantis visą kultūrinę naštą, kiek ant manęs buvo sukrauta, dabar gal esu pusė kupranugario, pusė liūto. Vaiko stadija man šitam gyvenime turbūt neįmanoma. Gal retsykiais pavyksta pažvelgti į pasaulį jo akimis, bet retai. 

– Kaip ir kada gyvenime atsirado Homeras? Nesumeluosiu sakydama, kad yra mažai žmonių, kurie savo malonumui, ne priversti, ne dėl to, kad reikia, ima ir skaito Homero epus. Ar buvo svarbu, kad jis – ne tik pirmasis, bet ir aklas dainius? 

– Dėl tų tariamų sąsajų, dėl aklumo – tikrai ne. Nesiekiau to mito nei palaikyti, nei kaip nors iš jo pasipelnyti. Homeras atsirado jau vaikystėje. „Iliada“ ir „Odisėja“ buvo išspausdintos brailio raštu. Brailio knygos didelės, storos – vieną reginčiųjų knygą gali sudaryti kelios ar keliolika brailio knygų. „Iliada“ brailio raštu turėjo bene dvylika knygų. Pirmą tomą pasiėmiau kokioje penktoje ar šeštoje klasėje. Jame buvo tik pirmoji giesmė ir „Iliados“ vardų žodynėlis: vietovardžiai, dievai, miestai, tvirtovės, salos – tos realijos ir buvo pirmasis sąlytis su Homeru. Na, o pirmoji giesmė „Maras stovykloje, Achilo pyktis“ nebuvo visai aiški: nesupranti, iš kur tas maras, stovykla ir visa kita, bet kaip vaikui tai buvo įdomu, žadino vaizduotę. Ne Tomas Sojeris, bet vis tiek tarsi nuotykių romanas. Toliau viskas buvo gerokai nuobodžiau, bet „Iliadą“ šiaip ne taip perskaičiau, o „Odisėjos“ neįveikiau ir visiškai nesupratau, atrodė lyg kokie kliedesiai: pasakoja apie vieną, paskui peršoka prie kito, tada vėl prie pirmojo. O ir tie nuotykiai, išbandymai arba kažkokie makabriški, arba žmogui, nesusipažinusiam su graikų religija, jų gyvenimo būdu, visiškai nieko nesakantys. Būtų fantastika, bet ne fantastika, pasaka, bet ne pasaka. Studijuodamas tuos epus vėl skaičiau, bet vien todėl, kad reikėjo egzaminui. Turėjau įprotį – tai, ko nesupratau ir neperskaičiau studijų metais, vėliau vis pasiimdavau, skaitydavau, bandžiau suprasti. Iš pradžių kelerius metus, nedidelėmis porcijomis, atskiromis giesmėmis skaičiau „Iliadą“, paskui atėjo eilė ir „Odisėjai“. O štai maždaug nuo 2006 m. ėmiau rašyti eilėraščius-komentarus, nes vis suskambėdavo kokia tų kūrinių eilutė. Buvo nelengva: trims-keturioms giesmėms parašai, o penktai – nėra, nerandi temos, niekas galvoje nesuskamba. Tada vėl imi, skaitai ir skaitai, kol pačiame kažkas suvirpa, atsiliepia. Homero neskaitau nei kasdien, nei kas savaitę, bet kokius 20 metų tiesiog jaučiu poreikį prie jo sugrįžti. Racionaliai negaliu paaiškinti, kodėl aš prie jo sugrįžtu ir negaliu išsiskirti. Galbūt už mane nusprendė pirmasis, vaikiškas sąlytis su „Iliados“ knyga. 

– Jūsų kūryboje antikos ženklų – nemažai. Naujausias poezijos rinkinys su antika ir Homeru ypač susijęs. Jis jau sulaukė recenzijų, įvertinimų, apie jį tikrai dar bus kalbama, o atradimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą reikia palikti skaitytojams. Bet vis tiek norisi klausti apie pavadinime atsiradusias neegzistuojančias iliustracijas. Kodėl neegzistuojančias, jei meno pasaulyje jų tikrai gausu? 

– Gal intuityviai, o gal ir visai sąmoningai supratau, kad nemokant originalo kalbos, komentuoti Homerą ar improvizuoti jo temomis – būtų neatsakinga ir bet kokiu atveju taptų „pigia saviveikla“, todėl reikėjo objekto, kurį galėčiau reflektuoti. Tuo objektu tapo meno pasauliui kol kas nežinomos, bet kažkur tariamai esančios „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijos. Apskritai, kalbant apie šitą knygą, man turbūt tinka kažkada prieš daugelį metų perskaityta mintis apie kinų menininkus. Daugelis senųjų kinų tapybos meistrų visą gyvenimą tapydavo kokį nors vieną siužetą ar peizažą, kai kuriems gyvenimo pabaigoje jį nutapyti pavykdavo. Taip ir man – tiesiog pavyko, nežinau kodėl. 

– Kaip įsivaizduojate savo skaitytoją? Ar jis gali skaityti jūsų eiles neskaitęs Homero ir kitų tekstuose vis nuskambančių autorių? 

– Tai turėtų būti žmogus, turintis tam tikrą literatūros ar bent humanitarinį pagrindą. Mokslininkai sako, kad modernistinis, postmodernistinis menas apskritai iš žmogaus reikalauja išankstinio pasirengimo, tam tikrų žinių, kultūros ar atskirų jos sričių supratimo. Apskritai šiuolaikinę poeziją dažniausiai skaito vienaip ar kitaip kultūros lauke gyvenantys ir jame veikiantys žmonės. Matyt, toks būtų ir mano skaitytojas, bet šitaip samprotaudamas galvoje neturiu kokių nors ypatingų poezijos gurmanų. Turbūt sutiksite, kad daugelis dalykų toje knygoje nėra kaip nors sudėtingai užšifruoti ar užkoduoti – reikia imti ir skaityti. 

– Ko linkėsit tam, kuris dar tik ims knygą į rankas? 

– Tiesiog perskaityti nesukant galvos. Skaityti ir išsirinkti tai, kas patinka ir atmesti tai, kas nepatinka. 

– Kas Jums, kaip žmogui, gyvenime svarbiausia? 

– Etinės pamatinės vertybės labai svarbios, bet turbūt neužtenka pasakyti, kad svarbu 10 Dievo įsakymų. Kažkada parašiau tokį tekstą, kuris vadinasi berods „Aukojimas“. Jo esmė maždaug tokia: aukuro dūmai nekilo į viršų, draikėsi pažemiu, paukščiai skrido vangiai, aukojamų gyvulių kepenys irgi nieko gera nežadėjo, apskritai, aukojimas nenusisekė, viskas buvo labai labai blogai – reikėjo pradėti gyventi. Labai supaprastinant moralas būtų maždaug toks: kuo blogiau, tuo intensyviau reikia pradėti gyventi. Leidžiu sau išglebti, išsitaškyti dažniausiai tada, kai viskas gerai ir stengiuosi maksimaliai koncentruotis tada, kai blogai. Žinoma, tai tik maksimos, gyvenime yra buvę visko. Buvo laikotarpių, kai atrodė viskas vis tiek. Visiška valios atrofija, gyvenimas iš inercijos. Lygiai kaip atsileidžia gitaros stygos ar lanko templė, lygiai taip pat gali atsileisti ir styga, kuri pagal Artūrą Šopenhauerį vadinasi „valia gyventi.“ Apie valią gyventi, tik kitaip, pozityviai, mąsto ir F. Nyčė. Nelaikau savęs Nyčės sekėju, bet man patinka būsena, kai ta styga skamba it gerai įtemptas lankas. Beje, „Zaratustra“ irgi yra viena iš tų knygų, prie kurių grįžtu nuolat. Skirtumas nuo „Iliados“ ir „Odisėjos“ toks, kad mokykloje jos skaityti dar negalėjau. „Zaratustrą“, kaip ir Homero poemas, pirmą kartą skaitydamas mintyse stipriai keiksnojau ir nieko nesupratau. Pusės nesuprantu ir dabar, bet kaip ir prie „Iliados“ su „Odisėja“, grįžtu nuolat, skaitau atskirais epizodais. 

Taigi man labai svarbu dinamika ir gyvenimo skonis tikrąja ir perkeltine prasme. Amžinojo sugrįžimo mitas ne man. Aš turiu turėti ir matyti perspektyvą. Tai nereiškia, kad visą laiką tik į priekį ir jokios refleksijos, kas buvo vakar, bet stovintis vanduo virsta pelke, o pelkė – ne man, nors tyrinėtojai sako, kad pelkėje irgi visko galima daug rasti. Mano įvaizdis greičiau būtų upė, gal ne kalnų, bet ir ne lygumų. Kažkada S. Geda viename interviu kalbėjo apie tai, kad prancūzai turi gerą sąvoką – gyvenimo skonis, šarmas. Nesvarbu, ar jis rūgštus, ar kartus, bet kai gyvenimas netenka skonio, tai jau blogai. Man gyvenimas turi turėti skonį. Ir kuo ilgiau gyvenu, tuo tai svarbiau. Manau, kad kai reikia, galiu dirbti daug ir intensyviai, bet jeigu belieka vien darbas, vien veikla, nukreipta tikslui siekti, jeigu visame tame nebelieka žaismės, laisvės improvizuoti, tai jau nebegerai. 

– Ir koks gi tas Jūsų gyvenimo skonis? 

– Kalbant gastronominėmis kategorijomis, nemėgstu, kai būna pernelyg daug saldumo. Patinka itališkos ir prancūziškos technologijos. Kaneles valgau, nors pernelyg jomis nesižaviu, labiausiai patinka tiramisu (it. k. „kelk mane aukštyn“). Šio deserto pavadinimas galėtų būti mano kredo: truputį nuo žemės, truputį virš žemės! Nemėgstu lietuviškos saldžiosios virtuvės. Cepelinai ir kugelis – visai neblogai, nors kiek jie lietuviški, atskiras klausimas, bet visokios uogienės, „tinginiai“, cukraus prisotinti pyragai, riebūs tortai – ne mano skoniui. 

Man reikia truputėlį tiramisu. Dar labai mėgstu pipirus ir tikrąja, ir perkeltine prasme. Druskos nemėgstu. Kuo daugiau ugnies, kuo daugiau pipirų, tuo geriau. Mėgstu stiprią kavą (be cukraus) ir 70–80 proc. juodąjį šokoladą. Žinoma, šie gastronominiai apibūdinimai apie tikrąjį gyvenimo skonį sako nedaug. Vis dėlto, tikiuosi, šį tą sako. 

– Dėkoju už pokalbį linkėdama, kad nei gyvenime, nei kūryboje netrūktų pipirų ir ugnies. 

Autorės nuotrauka: Živilė Nedzinskaitė. Jauna moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio, galvą pasukusi dešiniuoju profiliu. Jos svajingas žvilgsnis nukreiptas aukštyn, ji švelniai šypsosi. Moters plaukai šviesūs, surišti, ausyse ji segi nedidelius auskarus. Ant kaklo moteris riši margą šalikėlį, vilki tamsų paltą ar striukę. 

Nuotrauka: A. Valenta – vienas iš penkių šiųmečių „Poezijos pavasario“ Maironio premijos nominantų / L. Puodžiūnės nuotr. 

Alvydo Valentos nuotrauka. Vidutinio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo vyras pozuoja lauke, vasaros laikotarpiu. Jis stovi prie maždaug metro aukščio ir trisdešimties centimetrų pločio plataus šulinio akmeninės dalies, nuotraukoje matomas nuo klubų iki viršugalvio. Vyras pasisukęs tiesiai į skaitytoją, užmerkęs akis ir pravėręs lūpas, greičiausiai kažką pasakoja. Jis atrodo ramus ir susikaupęs. Alvydo plaukai tamsūs, trumpi, jis vilki šviesius margus marškinėlius trumpomis rankovėmis, tamsias kelnes, ant pečių užsidėjęs tamsią kuprinę. Dešinę ranką vyras padėjęs ant šulinio krašto, pirštų galais liečia jo paviršių. Nuotraukos centre matoma kelių metrų aukščio ant šulinio pritvirtinta tamsi metalinė dekoracija, primenanti puošnų klasikinį gatvės šviestuvą. Už Alvydo matomas didingas senas žaliuojantis medis, metantis nemažą šešėlį, pievelė ir šviesaus dviejų aukštų pastato fasadai.