Socialinis pulsas

Danutė Marcelė Balčiūnienė, tiflopedagogė metodininkė

Kaip neregiui saugiai judėti ir orientuotis aplinkoje

Bet kuris, teikiantis pagalbą neregiui, privalo turėti specialių žinių, kaip tai padaryti. Tai ypač svarbu palydovams, padedantiems akliesiems saugiai judėti ir orientuotis aplinkoje. Tam yra specialios orientacijos mobilumo programos ir suaugusiems, ir mokiniams, ir net vaikučiams nuo 2 iki 6 metų. 

Pagrindinis orientacijos ir mobilumo mokymo tikslas – atkurti žmogaus savarankiškumą. To pasiekiama mokant savarankiškai vaikščioti, apeiti kliūtis, naudotis orientyrais, saugaus vaikščiojimo būdų, pasinaudojant reginčio palydovo pagalba, mokant vaikščioti su baltąja lazdele, taip pat konkrečių ėjimo maršrutų. Labai svarbu, kad tiek tiflopedagogas, tiek socialinis darbuotojas, asistentas, šeimos narys ar kitas pagalbininkas „muštų į vienus vartus“ – tęstų kolegų pradėtą darbą ir taip padėtų neregiams pasiekti kiek įmanoma didesnio savarankiškumo. Tik bendras, tikslingas visų specialistų darbas padės neregiams tapti kiek įmanoma daugiau nepriklausomiems nuo aplinkos ir aplinkinių. 

Erdvės suvokimas. Kiekvienas žmogus (taip pat ir neregys) turi mokėti gerai orientuotis ne tik supančioje mažojoje ir didžiojoje erdvėje su visais joje esančiais daiktais, bet ir tarp aplinkinių žmonių, kitaip sakant, ir materialinėje, ir socialinėje erdvėje. Daiktų ir vietovės vaizdinius neregiai kuria lytėjimu ir klausa. Kokius vaizdinius jis susidarys, priklauso nuo aplinkinių, todėl bet kuris, lydintis neregį, turėtų tiksliai apibūdinti aplinką, nurodyti svarbiausius objektus, orientyrus, jų dydį, spalvą, formą ir panašiai. Silpnaregiams erdvę suvokti padeda regėjimo likučio panaudojimas, kontrastai ir geras apšvietimas. 

Kūno apsaugos būdai: viršutinis (ranka pakeliama į pečių aukštį ir, sulenkus ją 45 laipsnių kampu, laikoma 30–35 cm prieš veidą delnu į išorę), apatinis (ranka nuleidžiama statmenai grindims ir, sulenkus ją 45 laipsnių kampu, laikoma 15–20 cm nuo kūno delnu į vidų), mišrusis, rankos „pailginimas“ liniuote, laikraščiu ar kitu daiktu. 

Vaikščiojimas su reginčiuoju palydovu. Būti palydovu nėra paprasta ir lengva. Svarbu turėti žinių ir pasitikėti savimi. Lydėdami neregį nepamirškite pirmiausia pasiūlyti savo parankės. Leiskite jam pačiam įsikibti į ją. Sulenkite ranką ties alkūne, neregys plaštaka įsikibs šiek tiek aukščiau alkūnės sąnario. Taip jis jaučia, kur eina matantis žmogus. Eikite šalia, truputėlį priešakyje. Neregys pats pasirenka vietą šalia palydovo – iš kairės ar dešinės. Negriebkite patys neregio už rankos ar parankės ir nestumkite jo prieš save. Nepalikite jo naujoje vietoje apie tai jo neperspėję ir netylėkite lydėdami. 

Einant pro duris ar siaurą vietą, palydovas visada turi būti pirmas. Jis neregį stumteli ranka, kurios šis ir laikosi eidamas ne šalia, o atsilikęs per pusę žingsnio. Pagrindinė taisyklė – palydovas duris atidaro, neregys uždaro. Laisva ranka atidaręs duris, palydovas perima durų rankeną ta ranka, kuria lydi neregį. Neregys, slysdamas savo laisvąja ranka per palydovo lydinčiąją ranką, lengvai randa durų rankeną. Palydovas atitraukia ranką, neregys atidaro duris iki galo, susiranda rankeną anapus durų ir, abiem praėjus, duris uždaro. Patogiausia, kai neregys eina toje pusėje, kurioje yra durų lankstai (vyriai). Prireikus pakeisti palydovo ranką, neregys apeina jį iš nugaros, lengvai liesdamas ranka, kad per toli neatsitrauktų. Einant pro duris ar siaurą vietą neturi nutrūkti kontaktas su palydovu. 

Padėdami atsisėsti, palydėkite neregį iki kėdės sakydami: „Prieš jus stovi kėdė.“ Tada paimkite neregio ranką, priglauskite prie atkaltės, po to atgalia jo plaštakos puse perbraukite per kėdės paviršių. Neregiui leiskite rinktis pačiam – sėstis ar ne. Arba jo ranką uždėkite ant fotelio ar sofos atkaltės tardami: „Prieš jus sofa.“ Sodinant prie stalo, pakanka neregio ranka paliesti kėdės atkaltę ir po to delno išorine puse stalo briauną. Neregys pats atsitrauks kėdę ir atsisės. Primygtinai sodinti nereikia. 

Užlipimas ir nulipimas laiptais. Kylant ar leidžiantis laiptais, neregiui galite pasakyti: „Atsargiau, dabar lipame (ar leidžiamės) laiptais.“ Ir, pasiūlę parankę, ramiai lipkite. Nepamirškite – palydovas eina vienu laipteliu priekyje. Jei neregys eina vienas, laiptų pradžią ir pabaigą jis pajus baltąja lazdele. Jei jį lydite, pasakykite jam, kad jau artėjate prie paskutinės pakopos, perspėkite neregį, kai vieni laiptai baigiasi ir prasideda kiti, nusakykite, kokie laiptai ir kokioje pusėje turėklai. Prireikus aiškiai nurodykite judėjimo kryptis, pvz.: „Eikite iki turėklų pabaigos ir tada pasukite į dešinę.“ Jei galima rinktis laiptus ar eskalatorių, sprendžiamąjį balsą visada turi neregys. 

Orientavimasis uždaroje patalpoje. Palydėjus neregį į nežinomą vietą, reikėtų supažindinti su ja ir, esant galimybei, leisti savarankiškai patyrinėti. Susipažindamas su nežinoma patalpa, neregys, pagrindiniu orientyru laikydamas įėjimo duris, turėtų apeiti ją pagal perimetrą iš kairės į dešinę ir atgal. Susipažindamas su daiktais, esančiais kambario viduryje – išvaikščioti kambarį nuo įėjimo durų įvairiomis kryptimis, kiekvieną kelyje aptiktą daiktą gerai apžiūrėti ir grįžti prie pagrindinio orientyro. 

Vaikščiojant gatvėje, palydovas turi stebėti, kad prie šaligatvio krašto ar laiptelio prieitų stačiu kampu. Pagal palydovo judesius neregys ir be perspėjimų jaučia pakilimus ir nusileidimus. Bet kuris, lydintis neregį, turėtų aiškinti, kokia gatve ar keliu eina, kokias kliūtis ir orientyrus sutinka, kokiu autobusu važiuoja ir panašiai, visada supažindinti juos su nauja aplinka, paaiškinti ir parodyti, jei kas nors pasikeitė. Paklausti, ar neregys naudojasi baltąja lazdele, pasiūlyti bent mažą atkarpą praeiti savarankiškai. Šiek tiek primatantiems aiškinti, kad sulankstomą baltąją lazdelę jie turėtų nešiotis nuolat, o panaudoti, kai tai yra būtina – pereinant gatvę, netikėtai pasikeitus apšvietimui ar esant sudėtingam kelio ruožui. 

Naudojimasis transporto priemonėmis. Išlipant ar įlipant į autobusą, traukinį, troleibusą palydovas visada eina priekyje neregio. Jis aklam ar silpnaregiui bendrakeleiviui parodo rankeną, pasako, kokie laipteliai – aukšti ar žemi, ir leidžia veikti savarankiškai. Išlipant reikėtų paduoti ranką ir įspėti, kokio dydžio tarpas tarp paskutinio laiptelio ir bordiūro. 

Įsėdimas į automobilį. Palydėję neregį prie lengvojo automobilio, atidarykite dureles ir neregio ranką uždėkite ant durų viršutinės briaunos. Kita ranka jis pajus, koks automobilio aukštis ir kur jam sėstis. 

Pojūčių lavinimas. Klausa, lytėjimas, uoslė, motoriniai įgūdžiai, net ir skonis suteikia žinių apie aplinką, todėl mokėti efektyviai naudotis visais išlikusiais pojūčiais žmogui su sutrikusia rega yra labai svarbu. Palydovas turėtų prisidėti prie jų lavinimo, suteikdamas informacijos, susietos su konkrečiomis situacijomis, sąlygomis ir vietomis. 

Vaikščiojimas su baltąja lazdele. Baltoji lazdelė – raktas į asmens savarankiškumą! Profesionaliai akluosius mokyti, kaip reikia naudotis baltosiomis lazdelėmis, mūsų šalyje pradėta 1989–1990 metais. Baltoji lazdelė – ne šiaip kokia lazda, o speciali, skirta neregiams. Lazdelių rūšys: ilgoji, trumpoji, sulankstoma, sustumiama, taip pat atraminė, skirta senyvo amžiaus ar sunkiai judantiems neregiams. Dažniausiai naudojama ilgoji sulankstoma lazdelė, kuri parenkama pagal žmogaus ūgį – 10–15 cm iki smakro. Sudedamosios dalys: kilpa, rankena, vamzdeliai, antgalis (ratukinis arba pieštukinis). Pagrindinė lazdelės padėtis – laikoma ties kūno centru, einant ja mojuojama iš dešinės į kairę, iš kairės į dešinę per savo pečių plotį vienu iš ėjimo su baltąja lazdele būdų: braukimo, švytavimo, įžambiosios technikos, mišriu ar trijų taškų. 

Taisyklingai laikoma ir naudojama, baltoji lazdelė apsaugo neregį nuo daugelio kelyje pasitaikančių kliūčių, padeda pažinti aplinką, joje orientuotis, padidina jo savarankiškumą, praplečia judėjimo laisvę, gerina pasitikėjimą savimi. Keliavimas naudojantis baltąja lazdele – ne tik didelio nematančio žmogaus savarankiškumo įrodymas, bet ir savo paties negalios pripažinimas. Silpnaregiui baltoji lazdelė padeda susiorientuoti tamsoje, einant skaisčiai šviečiant saulei, esant ypatingoms oro sąlygoms, pereinant per gatvę, einant blogiau žinomu arba visai nežinomu maršrutu. Nesinaudojantys baltąja lazdele silpnaregiai neretai pakliūva į sudėtingas situacijas gatvėje, net avarijas, moka baudas, kad ne vietoje ar degant raudonam šviesoforo signalui perėjo gatvę. 

Keliavimas susidarytu maršrutu. Įgytų orientacijos ir mobilumo įgūdžių įtvirtinimas – maršrutų iki reikalingiausių objektų, kurie parenkami pagal neregio norus, fizines galimybes bei būtinumą, įsisavinimas. Pirmiausia kartu su neregiu sudaromas būsimo maršruto planas, aptariami ir išbandomi visi galimi variantai, orientyrai ir kliūtys, o tada neregys pasirenka jam tinkamiausią kelią ir nedidelėmis atkarpomis mokosi juo keliauti. Pradžioje tiflopedagogui aiškinant, vėliau tik stebint, o tada ir visai vienas. Būtų šaunu, jei socialinis darbuotojas ar kitas palydovas, išsiaiškinęs, ką neregys jau išmoko ar mokosi, tęstų kitų specialistų pradėtą darbą. O svarbiausia – pasitikėtų neregiu ir, prireikus pačiam pamokyti, nedejuotų: „Oi, oi, vaikeli, čia taip sudėtinga, nesaugu, net man baisu, ir kaip tu čia vaikščiosi vienas.“ 

Prireikus savarankiškai pereiti gatvę, geriausia pagalba neregiams – garsiniai šviesoforai, kitais atvejais, jei yra netoliese, patogiau pasinaudoti nereguliuojama sankryža, nes ties begarsiais šviesoforais vairuotojai naudojasi šviesoforo signalais ir neretai visai pamiršta kelių eismo taisyklę: „Visur (net ir ne pėsčiųjų perėjoje) vairuotojas privalo praleisti neregį pėsčiąjį, signalizuojantį baltąja lazdele.“ 

Autorės nuotrauka: Danutė Marcelė Balčiūnienė. Vyresnio amžiaus, stambaus sudėjimo moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio. Ji atsisukusi tiesiai į skaitytoją, šypsosi. Moters plaukai šviesūs, trumpi, garbanoti, ausyse ji segi nedidelius auskarus, vilki tamsios spalvos gėlėtą palaidinę ar suknelę. 

Nuotrauka: Pagrindinis orientacijos ir mobilumo mokymo tikslas – atkurti žmogaus savarankiškumą / www.pexels.com nuotr. 

Dviejų gatve einančių žmonių nuotrauka. Asfaltuota gatve plačiu žingsniu žengia vyresnio amžiaus vyras ir vidutinio amžiaus moteris, abu matomi visu ūgiu, kiek pasisukę dešiniuoju profiliu. Vyras kairiąja ranka įsikibęs į jam iš kairės einančią moterį, žengia pirmyn pasitempęs ir pasitikintis savimi. Vyras gana žemo ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, kiek pilvotas, dešinėje rankoje laiko baltąją lazdelę. Jo plaukai trumpi, žili, veidą puošia šypsena, jis užsidėjęs akinius tamsiais stiklais. Vyras vilki tamsų kostiumą, baltus marškinius, riši margą tamsų kaklaraištį, avi tamsius odinius klasikinius batus. Šalia jo einanti moteris vidutinio ūgio ir kūno sudėjimo, tamsių garbanotų vidutinio ilgio plaukų, žvilgsnį nukreipusi pirmyn, plačiai šypsosi ir atrodo labai laiminga. Dešinę ranką, į kurią įsikibęs vyriškis, sulenkusi per alkūnę ir ištiesusi pirmyn, o kairę atmetusi atgal. Per dešinįjį petį ji pasikabinusi mažą rankinuką, vilki tamsią laisvai krentančią palaidinę, kardiganą, tamsias dryžuotas kelnes, avi tamsius įkišamus batelius. Aplinkui gatve einančią porą matomi žaliuojantys krūmai, nuosavo namo fasadas ir gyvatvorė.