Kasdienybės iššūkiai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Laikas su tėčiu

Gegužę minėjome Motinos dieną, o štai birželį šeimos švenčių kalendoriuje taip pat turime gražų įvykį – Tėvo dieną. Tiesa, ilgą laiką ji populiarumu neprilygo motinoms skirtam sekmadieniui, bet prieš keletą dešimtmečių ji tapo svarbia tėvystės ir šeimos švente. 

Tėvo dienos istorijos pradžia siekia net 1910 m., kai Jungtinėse Amerikos Valstijose atsirado judėjimas, skirtas pagerbti tėvams. Jo sumanytoja buvo Louis Dodd, kuri šios iniciatyvos ėmėsi paskatinta asmeninės patirties ir dėkingumo savo tėčiui. L. Dodd mama mirė gimdydama šeštąjį vaiką ir visa šeimos našta atiteko velionės vyrui, jis ir užaugino visas atžalas. Tačiau iki nacionalinio šios šventės pripažinimo prabėgo ne vienas dešimtmetis, tai įvyko 1972 m. Tėvo diena minima daugelyje pasaulio šalių, kuriose ji švenčiama dažniausiai trečiąjį birželio sekmadienį, o kai kur jos data siejama su Evangelija, tarkim Italijoje ji minima šv. Juozapo dieną (kovo 19-ąją), nes šv. Juozapas Jėzui buvo tarsi tėvas. 

Lietuvoje tėčius sveikiname pirmąjį birželio sekmadienį. Tai prasminga diena ne tik sveikinantiems savo brangų žmogų, bet ir puiki proga patiems tėčiams stabtelti ir apmąstyti tėvystės vaidmenį, gražiausius momentus. Kaip tik šiomis patirtimis ir paprašėme pasidalyti kelių vyrų, kurie šalia įvairių su tėvyste susijusių situacijų patiria ir išbandymų dėl regėjimo. 

Karolis, 44 metai 

Regėjimo netekau būdamas 19 metų, tačiau sunkus išbandymas nė kiek nesumažino siekio sukurti šeimą ir tapti tėčiu. Vedžiau, su žmona abu norėjome dviejų vaikučių, dabar auginame 10-ies dukrą ir beveik 7-erių sūnų. Tėvystės patirtis įvairiapusė, kiekviena diena nenuspėjama. Tai apima pilnatvės jausmas, tai, žiūrėk, suserga kuri nors atžala ir rūpesčiai užgožia džiaugsmus. 

Gal daugumai atrodo kitaip, bet man lengviausia vaiką prižiūrėti, kol jis dar nevaikšto, kur padėjai, ten ir randi (šypsosi). Nematant tai tarsi privalumas. O pats sudėtingiausias metas, kai vaikas jau vaikšto, bet dar nekalba. Nepaisant to, keliaudavau vis tiek kartu į lauką – gatvėje visada laikydavau už rankos, žaidimų aikštelėje sėdėdavau greta ant suoliuko ir girdėdavau, kaip jis kapstosi smėlio dėžėje, o jei vaikas norėdavo palaipioti, pasisupti, visada prilaikydavau. Į žaidimų aikštelę stengdavausi eiti tuomet, kai joje būdavo suaugusiųjų, ne dėl to, kad kaskart prašyčiau pagalbos, bet man ramiau dėl nenumatytų atvejų, jei kas nors nutiktų. Mano situacijos atžvilgiu buvo supratingi ir vyresni vaikai, visuomet būdavau su baltąja lazdele, o ir taip vieni kitus pakankamai pažįstame, tad kai mano vaikas išbėgdavo iš aikštelės, vyresnieji iškart reaguodavo: „Vilius pabėgo, laikykit!“ 

Kuo vaikai didesni, tuo lengviau, tačiau kiekvienas etapas turi savų iššūkių. Prieš kelerius metus buvo svarbiausias saugumo klausimas, kad į gatvę neišbėgtų, nenukristų, neprisispaustų. O dabar sąmoningumo ugdymo etapas, tėvų psichologinio budrumo tikrinimas, nes vaikai protingėja, kartu gudrėja ir jų išdaigos. Tačiau labai laukiu, kada jie dar paūgės ir galėsim kartu įsitraukti į sportinę veiklą, į taip mano mėgstamus vandens kalnelius, nors prie kai kurių fizinės veiklos dalykų pratiname vaikus jau nuo mažumės. 

Auginant vaikus didesnis krūvis tenka mamoms. Nieko išskirtinio ir mūsų atveju. Su žmona natūraliai esame pasiskirstę šeimos darbais pagal stipriąsias puses, ką iš dalies nulėmė ir mano nematymas. Aš daugiau rūpinuosi finansais, pamokau vaikus, ką pats sugebu, dažniau einu su jais į lauką, žaidžiu fizinius žaidimus. O žmona rūpinasi apranga, maistu. Gal ir aš galėčiau kepti kotletus, bet jei ji tai daro greičiau ir skaniau, tai klausimų nebelieka jokių. Nors kai prireikia kažką pagaminti man, vaikai tikrai nelieka alkani. Kiek keblesnė situacija, kai vaikai kažką iškrečia, o aš negaliu pamatyti – taip nutiko su sukarpytomis užuolaidomis ar parašytu vardu ant stalo, kai tik sūnus išmoko rašyti pirmuosius žodžius. Negaliu pamatyti ir jų nutapytų piešinių ant sienų, bet gal dėl šito atvejo tik ramiau (šypsosi). 

Aurimas, 39 metai 

Kartu su dukros gimimu į gyvenimą atėjo daugiau rūpinimosi, supratimo, kad tampi atsakingas ne tik už save. Dabar dukrai jau 7-eri. Tai amžius, kai stengiuosi skirti kuo daugiau dėmesio lavinant, užsiimant naudingomis veiklomis. Dėl to laikas tapo dar brangesnis, jį tenka planuoti taip, kad būtų įgyvendintas gana intensyvus darbų planas ir kad jo liktų užtektinai šeimai. 

Veiklos spektras su dukra yra labai platus. Tai ir žaidimų, naujų atradimų, pamąstymų, diskusijų metas. O jau platesnį gebėjimų lavinimą patikime būreliams, kurie užpildo tai, ko mes, tėvai, negalime perduoti ir ko neaprėpia ugdymo įsitaigos. Tame matau didelę prasmę. Jau vien muzikinis lavinimas, yra net moksliniais tyrimais nustatyta, kad ugdo matematinius, tiksliuosius gebėjimus ir mąstymą, kuris padės visose srityse. Papildomos veiklos ugdo vaiką, net jei jis nesies su tomis sritimis savo ateities, tiesiog jis greičiau atras stipriąsias puses. 

Augindamas dukrą kol kas nejaučiu, kad jai negalėčiau perduoti kokios nors patirties. Tam didelės įtakos turi ir tai, kad žmona yra reginti, tad pakeičia mane ten, kur aš negaliu matyti, ir tos patirtys susijungia. Tarkim, knygas dukrai skaito žmona, bet ir aš tai galiu brailio raštu, tik esu pastebėjęs, kad dukrai paveikesnės, įdomesnės būna profesionalų įgarsintos knygos. O ir pati dabar ji uoliai mokosi skaityti, nes labai nori man ką nors perskaityti. Jos nereikėjo mokyti, kaip pagelbėti tėčiui gatvėje, namuose, nes ji matydavo, kaip mama tai daro ir pati greitai panašiai pradėjo kartoti. Tokioje šeimoje augę vaikai tampa jautresni, empatiškesni kitiems. Todėl esu laimingas tėtis ir pirmąjį birželio sekmadienį pasitinku pakiliai, nors šiai dienai paminėti ir neturime ypatingų tradicijų. Šventinės datos yra puiku, tačiau geram laikui nebūtina speciali proga, stengiamės susikurti šventę čia ir dabar, spontaniškai sugalvojant kokį gražų, netikėtą vakarą ar išvyką į mėgstamą vietą. 

Vilmantas, 35 metai 

Tėvystė – tai visų pirma didelė atsakomybė, kartu ir begalinis džiaugsmas, gyvenimas, užprogramuotas daugybei netikėčiausių patirčių. Ypač įdomus ankstyvosios vaikystės etapas, kai dar vos kelerių metų sulaukęs mažas žmogutis tampa „didesnis“ už tave ir teikia daug džiaugsmo, stebina, veda iki kantrybės ribų, moko, jei tik šias pamokas sugebi priimti. 

Vienam mano sūnui 9-eri, antrajam – 6-eri. Jau praėjo tas laikas, kai negalėjome palikti be dėmesio nei akimirkai, kai šokinėjo, bėgiojo, griuvinėjo. Dabar nauji etapai. Būdamas tėčiu, neišvengiamai prisilieti prie savo vaikystės, lygini, kaip tave augino, auklėjo. Tie dalykai, kurie tave galbūt erzino, bandai juos spręsti kiek kitaip, o kai artėja kokios nors šeimos šventės, prisimeni jas iš savo vaikystės, stengiesi palaikyti tradicijas. Praeities įspaudas neišvengiamas, ir tai žavu. 

Visi mes savo atžaloms norime perduoti tai, kas geriausio. Į tokių patirčių kraitelę kartais tenka „įdėti“ šiek tiek adaptuotus dalykus, susijusius su regėjimo kompensavimo prisitaikymais. Kai kuriuos iš jų vaikai pastebi pirmi. Tarkim, pamatę, kad kitus vaikus vežioja jų tėvai su automobiliais, maniškiai klausia: „O kodėl mes neturime mašinos?“ Paaiškinam, kad kol kas negalime vairuoti, kol nėra autonominių mašinų, kurios, tikimės, kada nors atsiras. Kita vertus, vieni vaikai nėra įpratę keliauti viešuoju transportu, jiems tai atrakcija, o mūsiškiai juo naudojasi be problemų, tad jiems atrakcija labiau būna keliaujant su mašina. 

Silpnaregystė pateikia įvairiausių „pokštų“. Gyvenome prie stadiono, vaikai jame važinėdavo dviratukais aplink. Kai apsukdavo ratą ir grįždavo prie manęs, aš juos matydavau, bet būdavo, kad pasilikdavo kitame stadiono gale ir važinėjosi kur nors su draugais. Tuomet pasiimdavau telefoną, per ekraną prisiartinęs vaizdą žiūrėdavau, kur jie yra. Jei nuvažiuodavo toliau ar nusivilkdavo striukę ir pasikeisdavo rūbų spalva, kurią buvau įsidėmėjęs, tuomet jau nebematydavau. Po visko sėsdavom ir kalbėdavomės, kad nevažiuotų toli ar pasakytų, kur bus. Arba kai būdavom pajūry, kažkur nubėgdavo toliau. Tai įprastos situacijos, bet vaikai auga ir darosi vis supratingesni. 

Man, ko gera, skausmingiausia knygų skaitymo situacija, nes savo akimis tai daryti sudėtinga, o norisi, kad vaikas pamėgtų knygas. Kol jie buvo maži, aš pasiimdavau eiliuotus kūrinius, jau kelis kartus perskaitęs, didelę dalį mokėdavau mintinai. Vėliau pradėjome kartu klausytis garsinių knygų iš Lietuvos aklųjų bibliotekos ELVIS platformos. Dabar vyresnėlis pats prisiskaito knygų apie nindzes, indėnus, kurie nepastebėti sėlina tyliai, ir sūnus tai bando namuose pakartoti, ypač kai nori prisėlinti prie draudžiamo daikto. Be to, vaikai galvoja, kad jų dėl savo regėjimo ypatybių nepamatysiu, tačiau vis tiek išgirstu kad ir menkiausią trakštelėjimą. Tuomet iš jų sulaukiu didelės nuostabos: „Tėti, iš kur tu matai?“ 

Sprendžiant situacijas, susijusias su regėjimu, ieškai, kaip efektyviausiai tai padaryti ir tikrai visuomet randi išeitį. O patiems vaikams 99 proc. nesvarbu, kaip atrodome mes, tėvai, kiek ir ko galime, kaip matome. Jiems pirmiausia reikia mylinčio žmogaus, kuriuo gali pasitikėti, kuris rūpinasi, padeda, globoja. Esminis dalykas yra santykis, kad su vaiku rastum bendrą kalbą, kad kartu galėtum pasidžiaugti širdyje ir atvirai. 

Nuotrauka: Vaikams svarbiausia ne tėvų negalia, o gaunama meilė, rūpestis ir globa / www.pixabay.com nuotr. 

Jauno vyro ir mažametės mergaitės nuotrauka. Tėtis su dukra pozuoja žaliuojančioje pievoje vasaros laikotarpiu. Vyras matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Jo plaukai tamsūs, vidutinio ilgio, vyras užsiauginęs vešlią barzdą ir ūsus, ant galvos snapu į nugaros pusę užsidėjęs tamsią kepurę. Žvilgsnis nuleistas žemyn, vyras nuoširdžiai šypsosi. Jis vilki tamsius marškinėlius, iš po kurių, palei krūtinę, išlenda dalis tatuiruotės. Vyras rankose laiko jauną, maždaug penkerių metų, mergaitę, kuri meiliai prisiglaudusi jam prie dešiniojo peties. Mergaitė matoma dešiniuoju profiliu, nuo krūtinės iki viršugalvio. Jos plaukai tamsūs, vidutinio ilgio, garbanoti, ji prisimerkusi ir nuoširdžiai juokiasi. Jos dešinioji rankytė padėta prie tėčio krūtinės. Mergaitė vilki tamsią suknelę ar palaidinę. Tėtis su dukra atrodo labai laimingi, nuotrauka spinduliuoja meile.