Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Kultūros prieinamumo slinktys

„Mano močiutė beveik nebegirdi ir nebemato. Dar pernai ji peikė mano drabužius, o šiemet mato tik silpnus kontūrus arba dalykus, suprantamus tik jai vienai. Mane ji atpažįsta iš rankos prisilietimo. Į mudviejų nuotrauką, kurią padovanojau baigusi mokyklą, ji nebežiūri, tačiau nuotrauka vis dar ant naktinio staliuko. Šalia – mano brolio, pusbrolių, tėvų vestuvių nuotraukos. Taip pat žurnalai ir galbūt niekada neskaitytos knygos. (...) Stebėdama ją supratau, kad menas, nors ir skirtingomis formomis, reikalingas mums visiems – net ir apie jį negalvojantiems. Ir kiekvienas, matantis ar nematantis, privalo turėti į jį teisę.“ 

Tai nedidelė ištrauka iš balandžio pabaigoje tinklapyje nara.lt publikuoto šilto, asmeninėmis refleksijomis perpinto žurnalistės Rūtos Geniūnaitės straipsnio „Matyti meną pirštais“. Autorė aptaria būdus, kuriais menas tampa prieinamas regos negalią turintiems žmonėms – garsinį vaizdavimą, liečiamąsias parodas, režisierės Karolinos Žernytės „Pojūčių teatro“ ieškojimus ir atradimus, architektės Rasos Chmieliauskaitės projektą „Nematoma architektūra“. Mintimis apie kino filmų, meno kūrinių prieinamumą ir suvokimą dalijasi jauni neregiai Ugnė, Justas ir Paulius. 

Meno, atskirų kultūros sričių prieinamumu akliesiems ir silpnaregiams vis labiau domisi ne tik žurnalistai, bet ir muziejininkai, jauni menininkai. Tai paskatino redakciją surengti šiai temai skirtą virtualų pokalbį ir naujausias iniciatyvas aptarti plačiau. 

Garsinio vaizdavimo proveržis 

Apie garsinio vaizdavimo (GV) reikalingumą LASS kalbama jau beveik du dešimtmečius, tačiau Lietuvos kultūriniame gyvenime savo vietą jis atranda tik pastaraisiais metais. 2014 m. Vilniaus universiteto Kauno fakultete pradėti rengti audiovizualinio vertimo specialistai – GV, arba žodinis vaizdo komentaras, yra viena iš šio vertimo rūšių. 2018 m. pabaigoje priimtos LRT įstatymo pataisos, kuriomis nacionalinis transliuotojas įpareigojamas dalį savo kuriamo turinio rengti su GV ir nuolat šią dalį didinti. 

Mintimis apie GV kino pasaulyje dalijasi GV pradininkė Lietuvoje doc. Laura Niedzviegienė: „Jau praėjusiais metais pradėjome bendradarbiauti su Lietuvos kino centru. Iki šių metų gegužės GV pritaikėme penkiems kino filmams. Kai kurie jau buvo parodyti, kiti laukia savo eilės, bet visiems parengti GV tekstai. Visi šie filmai žiūrovus turėtų pasiekti iki vasaros, vėliausiai – iki rudens. „Gražuolė“ (rež. A. Žebriūnas), „Maža išpažintis“ (rež. A. Araminas), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. A. Puipa), „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ (rež. R. Banionis) – pavadinimai, kiekvienam Lietuvos kino mylėtojui sakantys labai daug. Veiklos ėmėsi ir nacionalinis transliuotojas – Lietuvos televizija (LRT). Sudarytas metų planas – daugiau nei 20 val. pritaikyto turinio. Jau sukurtas GV vienam populiariausių pastarojo meto filmų „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017, rež. D. Ulvydas). GV kuriamas tiek kino klasikai, tiek šiuolaikiniams filmams. Režisieriai palankiai priima idėją, kad jų filmai bus rodomi su GV, o kartais jo kūrimą inicijuoja net patys. Labai gerai, kad filmai su GV prieinami ne tik virtualioje bibliotekoje „Elvis“, bet ir LRT mediatekoje – čia juos gali susirasti, klausytis ar žiūrėti kiekvienas norintis. Taip apie GV sužino vis daugiau žmonių.“ 

L. Niedzviegienė pasakoja, kad GV specialistų, gabių šios specialybės studentų yra, bet iki šiol ji pati kiekvieną produktą stengiasi perleisti per savo rankas, pataisyti klaidas. GV yra vertimas iš vienos kalbos į kitą, geras vertėjas turi žinoti ne tik abi „kalbas“, bet ir kūrinio kontekstą. Kalbant apie kino klasiką, daugelis jaunų žmonių jau nebesupranta sovietinio gyvenimo realijų, ne visada pasiseka surasti tiksliausią ir trumpiausią situacijos ar daikto įvardijimą. GV svarbą vis geriau įsisąmonina ne tik politikai, bet ir kultūros, mokslo projektų administratoriai, ekspertai. Šiais metais Lietuvos mokslo taryba teigiamai įvertino ir finansavo L. Niedzviegienės ir jos kolegės Jurgitos Kerevičienės parengtą projektą, kuriuo siekiama išsiaiškinti aklųjų ir kurčiųjų pasitenkinimą GV bei ateities lūkesčius. „Apklausiame daugelį kino teatrų, kino ir teatro platformų, festivalių, ką jau yra pritaikę GV, kokiais būdais tai daro, – sakė L. Niedzviegienė. – Pačių aklųjų ir kurčiųjų teiraujamės apie emocijų raišką, spalvų vaizdavimą, keliame kitus GV ir vertimui į gestų kalbą aktualius klausimus. Projekte numatyta parengti išsamias gaires kino ir teatro kūrėjams, kad ateityje GV kurti galėtų jie patys.“ 

Sėjome sėklas 

LASS kultūros projektų vadovė Lina Puodžiūnė pastarųjų dviejų dešimtmečių veiklą siekiant regos neįgaliesiems platesnio ir gilesnio kultūros prieinamumo, vadina sėklų sėjimu. Sėdamas niekada nesi tikras, kas išaugs: kokia yra dirva, kokia sėkla, kur ji nukris, išdygs ar neišdygs. „Sėja užtruko daug metų, – sako L. Puodžiūnė. – Pradėjo dar Danutė Cidzikienė su programa „Pažinti meną pojūčiais“, spektakliais su garsiniu vaizdavimu. Tada perėmiau aš ir vėl sėjau.“ 

L. Puodžiūnės įsitikinimu, didysis lūžis įvyko 2019 m. pabaigoje, tuomet Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengtas seminaras Lietuvos muziejų edukatoriams apie meno prieinamumą akliesiems ir silpnaregiams. Karantinas visus geriems metams sustabdė, bet kartu leido pergalvoti savo veiklą, vertybes. Šių metų pavasarį LASS sulaukė siūlymų bendradarbiauti, prašymų dėl konsultacijų iš įvairių muziejų: kreipėsi Etnokosmologijos muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Kauno muziejininkai, tęsiasi bendravimas su Nacionaliniu Kauno dramos teatru. Vieniems jų LASS specialistai rengia seminarus, kitiems pakanka trumpesnių konsultacijų, tačiau svarbiausia – atsirado dialogas, poreikis atsiverti ir suvokimas, kad be pačių aklųjų to padaryti tinkamai nepavyks. 

L. Puodžiūnė išskiria 4 kriterijus, kertinius stulpus, pagal kuriuos galima spręsti, kiek viena ar kita kultūros ir apskritai visuomeninio gyvenimo sritis yra pritaikyta regėjimo negalią turintiems žmonėms. Šiuos „stulpus“ patartina žinoti ne tik savo kūryba į akluosius besiorientuojantiems menininkams ar muziejininkams, bet ir su jais bendradarbiaujantiems neregiams ar silpnaregiams. 

1. Informacinio lauko prieinamumas (brailio raštas, GV ir pan.). 

2. Fizinės aplinkos prieinamumas (svarbu atsižvelgti tiek į aklųjų, tiek ir į silpnaregių poreikius ir galimybes). 

3. Socialinis prieinamumas: bendravimo etiketas nuo rūbinės iki edukatoriaus (visi įstaigos ar organizacijos darbuotojai turėtų žinoti bendravimo su neregiu etiketą). 

4. Turinio prieinamumas. Čia jau prasideda kūryba. Mažiausiai apibrėžta sritis, nes tai yra menininko ir neregio kūrybinio bendravimo rezultatas. Gali būti GV arba taktilinė paveikslo versija arba taktilinė versija su GV. Čia labai svarbu naujumo, netikėtumo momentas. Ne mažiau svarbu yra dialogas tarp neregio ir menininko ar edukatoriaus. Aklieji, kaip ir regintieji, yra skirtingi, todėl didelė klaida yra pasikliauti tik vieno žmogaus konsultacijomis. 

L. Puodžiūnę ypač džiugina tai, kad kitokių galimybių žmonių pasaulį atranda jaunieji kūrėjai – jie praturtina tradicinį kultūros lauką. Pirmiausia čia minėtini K. Žernytės ir R. Chmieliauskaitės darbai, tačiau ne tik jie. Choreografas šokėjas Mantas Stabašinskas su Irma Jokštyte tyrinėja judesį, galimybę sukurti šiuolaikinį šokį, kuriame dalyvautų regintys ir regėjimo negalią turintys šokėjai. Garso meno dirbtuvės „Regėjimo fonas“ su Vladu Dieniniu ir VšĮ „Audialinės salos“, vienijanti muzikos atlikėjus, edukatorius, gilinasi į klausą, kaip matymą pakeičiančią juslę, šio principo pritaikymo galimybes kūryboje. Projekto dalyviai galės bendradarbiauti su kompozitoriais ir garso menininkais, susipažinti su įvairiais garsų fiksavimo būdais ir jų komponavimo principais, patys kurti garso kompozicijas. „Klasikiniame mene galioja principas: atėjau, pamačiau, išėjau, pasiėmiau tiek, kiek galėjau ir sugebėjau pasiimti, – sako L. Puodžiūnė. – Šiuolaikinio meno projektai į kūrybinį vyksmą įtraukia ir žiūrovą ar klausytoją. Kūrėjas duoda savo žinias ir savo patirtį. Neregys ima ir kartu duoda savo pasaulio suvokimą. Duoda impulsą ieškoti naujų būdų ir priemonių, kaip menininkui įgyvendinti savo sumanymus ir praplėsti paties neregio pasaulio suvokimą.“ 

Nuo meteorito iki mėnulio 

Ar iš tikrųjų įsivaizduojate, kaip atrodo Trakų pilis ir jos teritorija? Ar laikėte rankose trumpą durklą primenantį senovės baltų papuošalą, Vytauto laikų ąsotį, ar bandėte apsivilkti viduramžių kario šarvus? Kai kurie, ko gera, – taip, nes apie akliesiems pritaikytą Trakų pilies ekspoziciją jau rašėme. Tarp mūsų bendruomenės žmonių tikrai yra keliavusių į Trakus, visa tai lietusių ir pajutusių. Tačiau rankose laikiusių tikro meteorito gabaliuką ar „skridusių“ į mėnulį be keleto laimingųjų beveik nėra. 

Jau minėjome, kad šį pavasarį, norėdamas pritaikyti savo ekspoziciją neregiams, konsultacijų į LASS kreipėsi Etnokosmologijos muziejus. Šiuo metu dalis ekspozicijos jau pritaikyta, ieškoma daugiau ir įvairesnių sprendimų. Šių eilučių autoriui ir dar keliems neregiams teko laimė gegužės pradžioje šį muziejų aplankyti. Savo rankose laikėme ne tik tikro meteorito gabaliuką, bet ir 3D spausdintuvu atspausdintą asteroidą, uodėme Mėnulio dulkes, kitus kvapus, kurie galimai vyrauja Saulės sistemos planetose. Galimai, nes kvapai dirbtiniai, bet pagaminti remiantis mokslininkų prielaidomis ir skaičiavimais. Lankytojų jau tada laukė ir daugiau įdomybių, bet viską pranoko edukacijų erdvėje 3D technologija atspausdintas kosminės raketos „Saturn 5“ ir erdvėlaivio „Apollo 11“ modelis – juo 1969 m. vasarą trys amerikiečių astronautai pirmą kartą žmonijos istorijoje skrido į Mėnulį ir du iš jų jame nusileido. Tiksliai pavaizduotos atskiros įrenginio dalys: raketa nešėja, atskiros jos pakopos, pats kosminis laivas, modulis, kuris nuo jo atsiskyrė ir pasiekė Mėnulį. Raketą galima rankomis apimti visą arba „išardyti“ ir tyrinėti atskiras jos dalis. Muziejaus darbuotojai ir edukatoriai turi planų pagaminti daugiau įvairių modelių kosminių laivų, jų dalių, įsigyti daugiau liečiamųjų eksponatų. Tad jeigu norite „nuskristi“ į mėnulį, Etnokosmologijos muziejus – kaip tik jums! 

Apie visuomenės įsitraukimą į naujų kultūros erdvių, muziejų ekspozicijų pritaikymą aklųjų ir silpnaregių poreikiams byloja viena, atrodytų, nereikšminga, bet įdomi detalė. Įvairių aukštųjų mokyklų studentai – magistrantai, doktorantai – yra susibūrę į inovacijų dirbtuves. Tai dviejų mėnesių kūrybinė praktika, jos metu studentų komandos vysto kokią nors iškeltą naujo produkto arba paslaugos idėją. Įmonės siūlo spręsti joms aktualius iššūkius, o akademinis jaunimas, susibūręs į grupę, bando rasti sprendimus. Viena tokia komanda dalyvavo ir Etnokosmologijos muziejaus kvietime padėti jo ekspoziciją pritaikyti akliesiems ir silpnaregiams. Komandą sudarė keturios merginos – trys magistrantės ir viena doktorantė – Gabrielė, Giedrė, Miglė ir Rūta. Taip gimė sumanymas pateikti Mėnulio dulkių ir kitus kosmoso kvapus, reljefiškai atspausdinti Mėnulio fazes. 

Į svečius pas baziliską 

Iniciatyvų akliesiems atverti naujas kultūros erdves, muziejų ekspozicijas daugėja. Kartu daugėja galimybių pažinti, patirti, pajusti. Naują projektą „Archi-tekstūra“ rengia architektė R. Chmieliauskaitė. „Šiuolaikinė kultūra yra labai vizuali ir regėjimas daugumai žmonių yra stipriausiai dominuojantis pojūtis ir pagrindinis įrankis aplinkos suvokimui. Vis dėlto, apleidę kitus pojūčius ne tik praleidžiame didelę dalį aplinkos transliuojamos informacijos, bet ir negalime įvertinti visapusiško jos poveikio. Architektūros estetika pasireiškia ne tik kūrinio vaizdu, bet ir jo garsinėmis, taktilinėmis ir kitomis sensorinėmis savybėmis, kurios mus veikia ir kuria emocinį kūno atsaką“, – sako „Archi-tekstūros“ sumanytoja. 

Bene sensacingiausia naujiena – visiškai įmanoma, kad ateinančiais metais akluosius ir silpnaregius į svečius pakvies pats Vilniaus baziliskas! „2020 m. spalio mėn. Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM) archeologijos ekspozicijoje atidarė akmens amžiaus parodą, skirtą archeologės Rimutės Rimantienės 100-osioms gimimo metinėms „Ar galima šnekėtis man su jais?“ – pasakoja LNM Bendruomenių projektų koordinatorė Agnė Putelytė. – Tai pirmasis muziejaus žingsnis pritaikyti parodą žmonėms, turintiems regos negalią. Joje galima liesti 7 pirmą kartą eksponuojamų žymiausių akmens amžiaus radinių kopijas: stulpinę žmogaus skulptūrą „Dievas“, apeiginę lazdą su briedės galva „Briedžių briedė“, apeiginę lazdą su stirnos galvute ir kitas. Bendradarbiaudami su Lietuvos aklųjų biblioteka, parengėme parodos lankstinukus brailio raštu.“ 

A. Putelytė pasakoja, kad 2021 m. balandžio mėn. Vilniaus gynybinės sienos bastėjos atnaujintoje ekspozicijoje padarytos 10 eksponatų replikos. Šiuos eksponatus – 2 krūtinšarvius, 2 skydus, strėles, kalavijus, kardus, patrankas, patrankų rėmus – galima liesti, matuotis. „Muziejaus planuose – bastėjos bazilisko ekspozicinės erdvės atnaujinimas. Labai tikimės, kad jau netrukus bastėjos erdvėje jaukiai jausis ir regėjimo negalią turintys lankytojai. Ne veltui projekto pavadinimas – „Laukiu visų! Jūsų Baziliskas.“ 

Nuotrauka: Nematantiesiems siūloma daug įvairiausių būdų tyrinėti kultūrą / D. Liubamirskaitės nuotr. 

Akimirka iš kultūros renginio neregiams. Šviesioje erdvioje salėje, primenančioje muziejų, viena eile išsirikiavusi nedidelė grupė žmonių, tarp jų ir vienas sėdintis vaikinas. Žmonės matomi visu ūgiu, kairiuoju profiliu ar net labiau iš nugaros, stovintys vienas nuo kito nedideliu atstumu. Jų akys uždengtos vienodais tamsiais akių raiščiais. Už raiščių užkišti ploni, antenas primenantys laikikliai, prie kurių pritvirtinta po vieną pripūstą balioną, kabantį virš žmonių galvų. Aplink žmonių grupelę kelios jaunos moterys juosia ilgą, paklodę primenančią juostą, kurios plotis apie vienas metras. Ji banguoja aplink žmones tarsi jūra. Nuotraukos antrame plane, priešais šio renginio dalyvius, sėdi keletas jaunų žiūrovų, tolėliau matomi šviesūs mūriniai, į antrą aukštą kylantys laiptai, ant kurių taip pat stovi ir reginį stebi keli žmonės. Muziejaus tolumoje ant šviesių sienų kabo paveikslai.