Ir kūnui, ir sielai

Alvydas Valenta, [email protected]

Jūra, pelkės ir Baltijos dangus

Artėja vasara. Akivaizdu, kad daugeliu požymių ar ribojimų ji bus panaši į pernykštę. Daugiau nei metus pasaulis gyvena griežto ar kiek laisvesnio karantino sąlygomis, rekomendacijomis laikytis atstumų. Tokiu metu kalbėti apie tolimas keliones, egzotiškus kraštus būtų mažų mažiausiai nekorektiška. Vis dėlto, kol esame gyvi, kol džiaugiamės ateinančia vasara, saule, tol judame, ieškome, norime pažinti, patirti, pajusti... Kelionės, apie kurias mums papasakojo jų dalyviai, visiškai įmanomos net pasauliui tebekovojant su pandemija ir įperkamos žmonėms, gaunantiems ne pačias didžiausias pajamas. Neakivaizdinę kelionę pradėkime padedami vertėjos iš vokiečių kalbos Ugnės Žilytės. 

Pasaulio keliautojų patirtys 

Vokietijos aklųjų sąjungos žurnalas „Sichtweisen“ apklausė kelis neregius, keliavusius po svečias šalis. Vieni žavėjosi svetur esančia šviesoforų ir įspėjamųjų ženklų gausa, kiti stebėjosi kai kuriais keistais dalykais, tačiau tobulėti visiems dar yra kur. 

„Savaitę keliavau po Latviją ir Lietuvą. Atkreipiau dėmesį, kad šiose šalyse prie perėjų yra taktilinė danga, taip pat yra labai daug sankryžų su garsiniais šviesoforais. Mano gimtajame mieste Hagene tai vis dar ateities vizija. Aš manau, kad Baltijos šalių įstojimas į Europos Sąjungą prisidėjo prie tokio aplinkos pritaikymo.“ (Dariušas Vagneris (Dariusz Wagner) iš Hageno) 

„Italijoje netoli Gardės ežero apžiūrinėjome tūkstančio metų senumo pilį. Turėjome kopti labai aukštai laiptais, jie buvo pažymėti geltona spalva. Tai labai pagelbėjo man kaip silpnaregei. Autobusuose taip pat buvo aiškiai sakomos stotelės. Beje, autobusuose yra juodas ekranas, ant kurio geltonomis raidėmis rašomi stotelių pavadinimai.“ (Marija Knokė (Maria Knoke) iš Diuseldorfo) 

„Taktilinės plytelės Graikijoje atrodo taip, lyg jau būtų egzistavusios antikos laikais. Grioveliai ir pakilimai yra labai platūs, palyginti su esančiais Vokietijoje. Jos atlieka savo paskirtį, bet tik ne tada, kai gatvės pardavėjai pakeliui į Akropolį susistato savo prekystalius. Tačiau jeigu jie pamato žmogų, einantį su baltąja lazdele, iškart patraukia stalus, žinodami, kad taktilinės plytelės skirtos mums. Atėnai silpnaregiams pritaikyti gana prastai. Metro stotyse retai rasi informaciją, pateiktą didesniu šriftu arba tinkamu kontrastu.“ (Simona (Simone) B. Dietl iš Kiolno) 

„Ispanijoje net mažesnėse vietovėse radome taktilinių linijų, ir visi žinojo, ką reiškia mėlynas aklųjų ženklelis, kuris Vokietijoje nėra labai žinomas. Mums pasirodė, kad žmonės Ispanijoje yra draugiškesni ir malonesni, taip pat susidariau įspūdį, kad neįgalieji šioje šalyje vertinami pozityviai.“ (Brigita (Brigitte) ir Volfgangas (Wolfgang) Vaildai (Wild) iš Diuseldorfo) 

Savarankiškai į Liepoją 

Pati U. Žilytė kelionių aistra susirgo jau vaikystėje, tačiau ir užaugusi bei baigusi universitetą taip pat keliauja dažnai. „Vienokios kelionės, kai nori patikrinti šalies prieinamumą, – sako Ugnė, – kitokios, kai sumanai išbandyti savo galimybes, savo ribas. Dar kitokios, kai keliaujama norint pailsėti, pabėgti nuo kasdienybės rutinos. Keliaujant man svarbiausia pasiekti norimą tikslą ir neapkrauti kitų žmonių. Maršrutą dėliojuosi iš anksto. Viskuo, kuo įmanoma, pasirūpindama ir kartu taip, kad neturėdama regos viską galėčiau susitvarkyti pati be streso.“ 

Praėjusią vasarą dvi nematančios merginos – Ugnė ir Eglė – iš Vilniaus savarankiškai vyko į Liepoją, ten kelias dienas pailsėjo, pasivaikščiojo po miestą ir vėl sėkmingai grįžo namo. „Su drauge Egle nusprendėme vykti į Liepoją, – prisimena Ugnė. – Buvome daug girdėjusios, kad šis miestas ir paplūdimys yra gerai pritaikyti neregiams. Pačios panorome tuo įsitikinti. Be to, Lietuva, Latvija ir Estija pernai buvo sudariusios „kelionių burbulą“, galėjai laisvai keliauti be rizikos, kad grįžus dar reikės izoliuotis.“ 

Nereikia didelio įžvalgumo norint suprasti, kad viena yra keliauti matant ar dar šiek tiek primatant, kita – nematant visiškai. Nematančiam žmogui patys paprasčiausi dalykai gali tapti sudėtingi, todėl pasekime Ugnės ir Eglės kelionę nuo pradžių. Ugnė pasakoja, kad Vilniuje iki autobusų stoties nuvyko su pavėžėju. Autobusų stovėjimo aikšteles su Egle jau mokėjo atmintinai, todėl reikalingą autobusą surado lengvai. Kelionė į Klaipėdą irgi pavyko be nuotykių. Čia vėl su pavėžėju merginos nuvyko į „Memel hotel“ viešbutį, jame pernakvojo. „Viešbutis nusipelno aukščiausių balų, darbuotojai palydėjo iki kambario, vėliau – iki terasos, nors buvo rugpjūčio pradžia, naktys jau darėsi vėsios, todėl paprašėme, kad įjungtų šildymą. Visose viešbučio erdvėse buvome priimtos labai svetingai. Kitą dieną su pavėžėju atvykome iki Klaipėdos autobusų stoties ir autobusu važiavome į Liepoją.“ Autobuse merginoms iškilo nenumatytas keblumas – dėl pandemijos situacijos reikėjo užpildyti specialų lapą. Elektroninio varianto vairuotojas neturėjo, bet viena moteris pasisiūlė padėti. 

Liepoja iš tikrųjų gali būti žmonėms su regėjimo negalia pritaikyto miesto pavyzdys. Tuo įsitikino ir ne vienas mūsų šalies neregys. Vis dėlto nėra taip, kad nuvykus į nepažįstamą miestą nematant viskas iškart taptų aišku ir suprantama. Merginos Liepojoje naudojosi visiems gerai žinoma navigacijos programa „Google Maps“, tačiau kol surado stotelę, teko šiek tiek „pagrybauti“. Viešbutį, kuriame ketino apsistoti, keliauninkės rado nesunkiai, nes Eglė čia jau buvo lankiusis. Nuo autobuso stotelės iki viešbučio, vėliau iki kavinės merginos ėjo su minėta navigacija ir jau nepaklydo. Liepojoje daug taktilinių takų, bet tai nereiškia, kad jie būtinai nuves iki norimo objekto. Antai taktilinis takas palei gatvę, kurioje stovi merginų pasirinktas viešbutis, yra, bet pasukus į patį viešbutį, jau nebėra. Atvažiuojančių autobusų numerius programa dažniausiai pasako. Mieste yra tramvajaus linija, bet tik viena, todėl juo važiuojant pasiklysti nėra kur, tačiau tramvajus neregiams nėra patogus, nes bėgiai eina gatvės viduriu. „Kai grįždavome vėlai naktį į viešbutį, buvo visko, – neslepia Ugnė. – Per bėgius eidavome drąsiai, girdime, kad tramvajus neatvažiuoja ir bėgame.“ Liepojoje mūsų keliauninkės nuolat sulaukdavo žmonių dėmesio, siūlymo padėti – pamatę, kad jos eina viena kryptimi, o neradusios, ko ieško, apsisuka ir grįžta, kas nors būtinai pasiūlydavo pagalbą. 

Kad patektum prie jūros, į paplūdimį, reikia pereiti didelį parką. Yra liečiamasis parko maketas, visur nutiesti taktiliniai takai, bet pirmą kartą eidamos, merginos vis tiek padarė gerą lankstą. Ir tai atsitiko dėl geranoriškos pagalbos – pasisiūlė palydėti parke vaikščiojusi vietinė moteris ir išvedė prie jūros, tik ne toje vietoje, kurioje reikėjo. Tik nuotaikos ir bendro įspūdžio tai nesugadino. Paplūdimyje prie gelbėjimo stoties neregiai gali sulaukti pagalbos – pamatę, kad eina dvi merginos su baltosiomis lazdelėmis, iškart pasiūlė ją ir viešnioms iš Lietuvos. „Pradėjome bendrauti su vienu stoties darbuotoju, pavaišino arbata, aprodė teritoriją. Viskas labai apgalvota, pritaikyta įvairias negalias turintiems žmonėms. Neregiui, einančiam į jūrą, duodama speciali apyrankė. Ji atlieka dvejopą funkciją: jeigu žmogus nuplaukia per toli, stoties darbuotojas įjungia ryšį ir apyrankė pradeda vibruoti. Žmogus gali pasitikrinti ir pats, kiek yra nutolęs nuo kranto ir kuria kryptimi plaukti. Apyrankėje yra mygtukas, kurį įjungus krante pradeda kaukti sirena. Mums Baltija buvo per šalta, bet sprendimas tikrai labai patogus.“ 

Prie gelbėjimo stoties yra taktilinis paplūdimio maketas. Jis irgi padeda susiorientuoti, susidaryti bendrą aplinkos vaizdą. Ugnės nuomone, Liepojoje garsiniai šviesoforai patogesni: degant raudonai spalvai, skleidžia retą tiksėjimą, degant žaliai – tiksi greitai. Panašiai veikiančius girdėjo tik Vokietijoje. 

Pasivaikščiojimas po pelkę 

Marina Dynda – silpnaregė, ji, kaip ir Ugnė, mėgsta keliones, naujas patirtis. Praėjusią vasarą su turistų grupe keliavo po Estiją. Kelionė įdomi, turininga, daug pilių, keli įspūdingi kriokliai, net nepagalvotum, kad Estijoje tokių esama. Didžiausią įspūdį paliko kelionė po Lahemos nacionalinį parką ir jau visiškai nelauktas buvo pasivaikščiojimas po Viru pelkę. „Prieš tai buvau lankiusis vienoje pelkėje Lietuvoje, – pasakoja Marina. – Tvirtas takas, jokių nepatogumų. Galvojau, kad panašiai atrodys ir čia. Iš pradžių viskas taip ir buvo – takas per pelkę pakankamai platus, pritaikytas judėti net vežimėliu. Eini, grožiesi, nuo gailių ir kitokių augalų šiek tiek svaigsta galva. Prieiname gražią apžvalgos aikštelę – dviejų aukštų bokštelis – aplinkui daug ežerėlių, medelių – viskas labai gražu. Žvalgydamasi pamatau tolyn per pelkę vedantį siaurą takelį, mintyse pagalvoju, kad čia tik bepročiams... Pasirodo, kad toliau nuo apžvalgos aikštelės įprasto tako nėra, tik tas bepročiams skirtas dviejų lentų pločio takelis. Viena koja ant vienos lentos, antra ant kitos – taip ir eini! Sunkiausia – pirmoji kelionės dalis, kai visiškai nežinai, ko tikėtis, tik pamatai, kad jau eini virš vandens. Nuo vandens susidaro atspindžiai, kai kuriuos jie akina kaip vieną iš mano kolegių, irgi silpnaregę, taigi eiti tampa dar sunkiau, žiūrint į netvirtus draugės žingsnius. Įbedu akis į lentas po kojomis, kad nenukrisčiau ir šitaip žingsniuoju. Įkritęs į vandenį gal ir nepaskęstum, neprasmegtum, bet visokių dalykų apie tas pelkes tenka girdėti, tad negali žinoti. Vėliau takelis vedė per mišką – jeigu ir pastatysi netyčia koją į šoną, nieko neatsitiks. Grupėje buvome keturi silpnaregiai, nors ne itin lengvai, tačiau visi žygį įveikėme be nuotykių.“ 

Pelkė daro įspūdį, svarsto Marina. Bendras vaizdas, nuotaika labai priklauso nuo metų laiko. Mūsų pašnekovė po pelkę keliavo liepą: „Paukščiai vasaros viduryje mažiau čiulba, kelionės metu pelkėje jų balsų negausu – gegužę ar birželį būna daugiau. Uoslei taip pat nelabai buvo ką veikti, nors kvepiančių augalų esama. Paganyti akis tikrai yra kur – ežerėliai, debesų atspindžiai, medžiai, augantys iš vandens, kas geriau mato – įvairios gėlės, kiti maži augaliukai. Aš čia pirmą kartą gyvenime pamačiau tekšę – šiauriau augančią uogą, kurią buvau mačiusi tik knygoje.“ Anot Marinos, gamtoje visada yra kuo pasidžiaugti ir kuo pasigėrėti. Net ir einant per pelkę. Jeigu takas platus ir patogus, galima labai maloniai pasivaikščioti. Apskritai, reikėtų eiti visur – į pelkes, į kalnus, įvairias keliones pėsčiomis – kur tik įmanoma ir kur užtenka drąsos. 

Nuotrauka: Klaidžiomis ir paslaptingomis pelkėmis įmanoma grožėtis net be regėjimo – užuosti, išgirsti, paliesti / M. Dyndos nuotr. 

Gamtos peizažo nuotrauka. Iš aukštai, greičiausiai iš apžvalgos bokšto, nufotografuotas pėsčiųjų takelis, besidriekiantis per pelkę. Jis gana siauras, maždaug metro pločio, medinis, vingiuojantis per skurdokais medžiais ir aukštomis žolėmis apaugusią pelkę. Joje telkšo nemaži vandens telkiniai ir balos, tačiau sausesnėse vietose netrūksta ir žaliuojančios augmenijos. Takelis veda į tankų mišką, taip tampa dar paslaptingesnis.