Mūzų pėdsakais

Libertas Klimka, profesorius, etnologas

Gegužės gamtos stebuklas

Gegužės 21-oji minima kaip Pasaulinė kultūrų puoselėjimo diena, sakanti visiems, kad nėra pasaulyje mažų tautų, nėra nereikšmingų ar menkų kultūrų. Tarsi pievų žiedai, – grožį sukuria jų įvairovė. O gegužės 22-ąją – Biologinės įvairovės diena, minima tarptautiniu lygiu nuo 2001-ųjų. 

Żių abiejų gretimų dienų siekiai gražiai atsispindi lietuvių tradicinėje kultūroje. Ryšys su gamta – pagrindinis mūsų tautinių papročių ir kultūros pajautos bruožas. Visa čia buvo persmelkta pagarba gyvybei, kokia įvairia forma ji besireikštų... Iš senovės ateina tokios nuostatos, nes žemdirbio rūpesčiai labai susieti su gamtos reiškiniais. Tūkstantmetė patirtis išmokė pagarbaus santykio su gamta, neardančio tos ekosistemos, kurią vadiname tėviške... 

Gegužę mūsų krašte įvyksta didysis gamtos stebuklas – gaivioji žaluma ir žiedai užlieja pievas, miškus, net vandenis. Nors tai nutinka kasmet, bet visados sujaudina, džiugiai nuteikia. Lapuočių miškas per šį mėnesį kelis kartus pakeičia savo paklotės spalvą: po mėlynųjų žibučių žydėjo baltosios ankstyvės, tada – baltosios ir geltonosios plukės, ogi eglynuose – kiškio kopūstėliai. Gražūs ir pavasariniai paupių pievų žiedai: žiognagės, veronikos, purienos. O kai pakeles užlieja linksmas pienių geltonis, taip ir maga keliauti! 

Saulė šį mėnesį įrieda į Dvynių žvaigždyno ženklą; taigi prasideda paskutinysis pavasario tarpsnis, nes lygiai po mėnesio – vasaros saulėgrįža. Ilgai šiemet laukėme pavasario pradžios, o štai dabar gamta skubėdama vasarop netgi aplenkė savo laiką, fenologinį kalendorių. Jau sninga sodų žiedlapiais ir guobų pūkais. Gražiausiai sulapoję visi medžiai, pumpurus ėmė skleisti ir uosis. Kodėl jis paskutinysis, pasakojama senoviškoje sakmėje: „Visi medžiai turi akis ir mato. Tai jie sprogsta laiku. O uosis iš savo puikybės kažkada apako. Tai jis dabar kitų medžių klausia: 

– Ar jūs jau išsprogę? 

Medžiai sprogdami juokias iš neregio, sako: 

– Kad dar ne! 

Kai medžiai jau seniai su lapais būna, pasako uosiui: 

– Ko tu vis nuogas? Mes jau seniai išsprogę! 

Tada uosis labai skubiai išsprogsta. Pagyvenęs iki rudens uosis vėl klausia medžių: 

– Ar jūs jau be lapų? 

Medžiai jam sako: 

– O, jau seniai! 

O dar jie būna su lapais – juokiasi iš uosio. Tada vėl jis vieną dieną nuberia savo lapus, nes jisai aklas.“ 

Senų senovėje taip būta; vėliau Dievas atėmė iš medžių gebėjimą kalbėti. Gal ir už tokius negražius bei piktus juokus... 

Tas uosio aklumas įdomiai siejasi su kita sakme, kurioje pasakojama, kad labai seniai pajūryje gyvenęs žmogus, vardu Teisus. Jis pasižymėjo geru būdu ir noru visiems padėti, sutaikyti susipykusius. Jam mirus, dievai jį pavertė uosiu ir pavadino teisybės medžiu. Čia prisimintina, kad graikų teisingumo deivė Temidė vaizduojama su raiščiu ant akių, – kad jos sprendimai būtų visiškai bešališki, nepaveikti jokių įspūdžių. Ir lietuvių patarlės sako: „Yra teisybė ant svieto, tik kad be akių“; arba taip: „Teisybė akla, į mišką išvaryta“… Kartais mūsų gyvenimo reikalai tokie, kad daug kur vertėtų pasodinti po uosį – teisybės medį. 

Ir kai dievai nužengdavę į žemę, jų buveinė būdavusi plačiašakio uosio paūksmė. Gumbinės apylinkėse, Mažojoje Lietuvoje užrašytoje dainoje tokie žodžiai: 

Oi eisiu, aš eisiu  

Į gilią girelę.  

Į gilią girelę  

Pas teisų uoselį.  

Ten Dievas teisingas 

Mane išklausys. 

Mano vargus, mano bėdas 

nuramins… 

Dar pasakojama, kad Kauno apylinkėse kitados augęs dvikamienis uosis. Tai žmonės tikėdavosi prie jo atgauti sveikatą. Prasispraus pro kamienų tarpą, ir ligos pasilieka kitoje pusėje, taigi praeityje. Išties, uosio luobos arbata žiniuonės gydo karštinę. Profesorius Ignas Končius savo „Žemaičio šnektose“ aprašė jo tėviškėje paplitusį tikėjimą: uosio bijančios gyvatės. Štai dar viena priežastis uosį sodinti prie sodybos, ypač tos, kuri arčiau miško. Gi Rytų Lietuvoje sakoma: „Kur miške auga uosiai, už pinigus (visiškai) vilko nerasi.“ Gal jų lapijos šlamesys pilkius baido? Dainose uosio tvorelė – ilgesio ir laukimo vieta: „Ir prarymojom uosio tvorelę, ir prastovėjom kalne duobelę.“ Kaip ten bebūtų, uosio šaknys galingai įsikibusios žemės, jam jokios vėtros nebaisios. 

Autoriaus nuotrauka. Libertas Klimka. Garbaus amžiaus vyras nuotraukoje matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, galvą šiek tiek pasukęs dešiniuoju profiliu, į tą pačią pusę nukreipdamas ir žvilgsnį. Jo plaukai trumpi, žili, viršugalvis nuplikęs, vyro burna praverta, greičiausiai jis kažką pasakoja, atrodo rimtas ir susikaupęs. Vyras užsiauginęs trumpą barzdą ir ūsus. Profesorius šiek tiek palinkęs į priekį link nedidelio mikrofono, prie kurio laiko krūtinės aukštyje iškeltą į kumštį sugniaužtą dešinę ranką. Vyras vilki šviesius marškinius, tamsų švarką ir riši tamsų kaklaraištį. 

Nuotrauka „Uosis – teisybės medis“. Joje vaizduojamas žaliuojančios gamtos apsuptyje augantis didingas medis – uosis. Jis auga nedidelėje įkalnėje, šalia siauro griovio. Nors medžio kamienas nėra itin storas, bet labai tiesus, o vainikas labai vešlus ir platus, tarp aplinkui augančių medžių šis atrodo išskirtinis. Ant uosio švelniai krenta saulės spinduliai, o virš vainiko driekiasi ramus dangus, kuriame nematyti nė vieno debesėlio.