Forumas

Ginta Čingaitė-Kiznienė, [email protected]

Biblioteka, atvira visiems

Labai simboliška, kad gegužę minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, kalbamės su Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB), šiemet švenčiančios 55 metų jubiliejų, direktore Inga Davidoniene. Temų pokalbiui su mums viena svarbiausių įstaigų vadove – per akis, ypač žvelgiant į pastaruosius LAB veiklos metus, artimiausius darbus ir keliamus ateities tikslus. 

– LAB reikšmės mūsų bendruomenei įrodinėti nereikia. Kokia dabartinė bibliotekos situacija – kaip įveikiate pandemijos išbandymus? Gal teko priimti nestandartinių sprendimų, kad skaitytojai gautų labai svarbias paslaugas? 

– Praėję metai bibliotekai buvo iššūkių ir pokyčių metai. Ištikus pandemijai reikėjo užtikrinti veiklų tęstinumą ir nei akimirkai nesuabejojome, kad turime persiorganizuoti. Šiuo metu knyga žmonėms labai reikalinga. Džiaugiuosi, kad sklandžiai pavyko prisitaikyti prie nuotolinio darbo sąlygų, o didžiausią kūrybinį potencialą parodėme peržiūrėdami kiekvieno darbuotojo funkcijas. Atsirado labai gražus bendradarbiavimas tarp skyrių, kai tapo nebe taip svarbu, ar tie darbai įrašyti mano pareigybėse, ar ne. Kai susirinkome ir apžvelgėme, ką pavyko nuveikti praėjusiais metais, rezultatai buvo neįtikėtini! Esu labai dėkinga savo kolegoms už tą didelį impulsą, norą prisitaikyti ir nesustoti. 

Nepaisant iššūkių, sėkmingai vykdėme projektus, modernizavome kai kurias savo veiklas, pavyzdžiui, atnaujinome garso įrašų studijas, o norėdami užtikrinti nenutrūkstamą leidinių garsinimo darbą, įrengėme mobiliąsias studijas diktorių namuose. Taip pat įsigijome knygomatą – jame galima saugiai atsiimti knygas, nesitaikant prie bibliotekos darbo valandų. Daug dėmesio skyrėme virtualiai bibliotekai ELVIS viešinti, skatinome skaitytojus naudotis, registruotis, išdrįsti, nes tie, kas naudojosi virtualiomis paslaugomis, knygų stygiaus karantino metu nepajuto. Šiuo metu jau baigtas vienas ELVIS modernizavimo etapas, kurio tikslas – kuo draugiškesnis ir patogesnis naudojimasis virtualia biblioteka. Analizavome užsienio pavyzdžius, stengėmės virtualią biblioteką ELVIS susieti su tarptautinėmis pritaikytų leidinių platformomis – taip skaitytojams bus paprasčiau gauti garsines knygas užsienio kalbomis. 

Atnaujintoje virtualioje bibliotekoje ELVIS bus pateikiama ir vizualinė informacija (knygų viršeliai), o paiešką bus galima atlikti neprisijungus. Vykdant projektą „MoBiLait“, ELVIS praturtintas mokymosi ir savišvietos literatūra. Dirbome su itin sudėtingais leidiniais, kokių iki šiol nebuvome leidę – didžiuliais konstitucinės teisės tomais ar leidiniu, kuriame yra intarpai net 7 kalbomis! Dėl to ELVIS bus tik įdomesnis ir visapusiškesnis. 

Aišku, labai trūko gyvų susitikimų su skaitytojais, renginių, bet to daryti, kaip žinia, negalėjome. O bibliotekos praėjusius metus vainikavo „kraustynės“ į kitas patalpas tiek Vilniuje, tiek Ukmergėje. Persikraustėme, ir Vilniaus pastatas jau pasirengęs modernizavimo darbams. 

– Pakalbėkime apie juos. Ne paslaptis, kad centrinės bibliotekos vieta įprasta ir brangi seniems skaitytojams, kurie iki LAB žino kiekvieną žingsnį. Visi laukia atidarymo! Kokie pastato remonto planai, prognozės, ir ko naujo gali tikėtis LAB skaitytojas ar svečias? 

– Suprantame, kokią reikšmę centrinis pastatas turi bendruomenei, kiek jis yra svarbus kaip vieta, kur galima ateiti ir gerai jaustis. Praėjusiais metais pagrindinis darbas buvo bibliotekos atnaujinimo projekto parengimas. Erdvės projektuotos atsižvelgiant į naujas ir kintančias bibliotekos veiklas. Taip pat mums buvo itin svarbu maksimaliai užtikrinti pastato pritaikomumą pagal pačius naujausius standartus. Visa administracija persikels į trečiąjį aukštą, rūsyje bus įkurdintos garso įrašų studijos, o pirmąjį ir antrąjį skirsime vartotojams. Čia bus ir kompiuterizuotų vietų klasė, ir mokymų klasė specialistams, renginių erdvės, tiflotyros skaitykla, bendrieji fondai, vaikų kampas. Nors pradiniame etape ir nebuvo numatyta, tačiau planuojame sutvarkyti ne tik pastatą, bet ir aplinką: kad ji būtų patraukli, draugiška ir taptų bendruomenės susibūrimų vieta. Ateinančius dvejus metus vyks remonto darbai, o 2022 m. pabaigoje labai tikimės pakviesti visus į atnaujintos bibliotekos atidarymą. 

– Su nekantrumu laukiame! Nuo pastatų sugrįžkime prie veiklų. Bibliotekoje jos išsiplėtė, tapo įvairesnės, aprėpiančios didesnes vartotojų grupes. Ar koreguojamos LAB strateginės kryptys, jeigu taip, tai kuria linkme? 

– Pagrindinė LAB kryptis visuomet buvo užtikrinti prieigą prie informacijos, žinių, mažinti informacinę atskirtį, kad žmonės, dėl prastos regos ar dėl kitų priežasčių negalintys įprastai skaityti, jos nepatirtų. Šiandienė teisinė aplinka, tarptautiniai Lietuvos susitarimai, Autorių teisių įstatymas įpareigoja informacija aprūpinti visus. Išties mes galime padėti daugiau žmonių, ne tik tiems, kurie turi regos negalią. Pritaikytos knygos – tai didelė pagalba ir senjorams, ir vaikams, turintiems skaitymo sutrikimą. 2020 metais kreipėmės į Lietuvos higienos institutą. Klausėme, kiek šalyje yra žmonių, negalinčių skaityti teksto įprastu būdu – čia įeitų ir regos, ir įvairios fizinės negalios. Gavome atsakymą, kad tokių žmonių yra 450 tūkstančių! Stulbinantis skaičius. Jis pradeda atsispindėti ir bibliotekoje. Tarkim, ELVIS skaitytojų gretos per praėjusius metus išaugo tris kartus. Tai lėmė ir didelis įdirbis, ir pokyčiai viešinimo srityje. 

Augant mūsų skaitytojų gretoms, auga ir bibliotekos reikšmė. Kuo didesnę auditoriją aptarnaujame, tuo labiau matomi, girdimi, reikalingi esame, tuo labiau galime prisidėti prie svarbių procesų, kurie skatina įtrauktį ir informacijos pritaikomumą. Esame valstybės išlaikoma biblioteka, tad turime duoti grąžą visuomenei. Taigi bibliotekos misija išlieka ta pati, plečiasi tik auditorija, o kartu plečiasi mūsų veiklos. 

– Tarp neregių ir silpnaregių pasigirsta nuogąstavimų, kad kartu su bibliotekos atsinaujinimu, atvirumu gali keistis istoriškai nusistovėjęs, bendruomenei reikšmingas šios įstaigos išskirtinumas. 

– Taip, pati biblioteka keičiasi. Ji atsiveria platesnėms vartotojų grupėms ir dirba su įvairių sričių specialistais, kurie irgi prisideda prie vartotojų aptarnavimo. Mūsų tikslas – padėti jiems gauti reikiamas žinias, prisidėti prie aptarnavimo kokybės gerinimo. Viena LAB niekada nepajėgs pasiekti tų 450 tūkstančių, kuriems sunku skaityti įprastai. Todėl daug dirbame su kitomis bibliotekomis, teikiame konsultacijas visam kultūros sektoriui tam, kad lankytojai, atėję į bet kurią viešąją įstaigą, gautų informaciją prieinamu būdu. Mūsų siekis – tapti partneriu, padedančiu užtikrinti paslaugų ir informacijos prieinamumą visiems. Labai norisi tiek savo darbais, tiek savo komunikacija akcentuoti galimybes ir įtrauktį. Pastebėčiau, kad dabartinis mūsų bibliotekos pavadinimas akcentuoja negalią ir atskirtį, o tai – įtraukties tendencijų neatitinkantis požiūris. Norime, kad biblioteka būtų atvira. Norime pradėti dialogą su skaitytojais, su savo bendruomene, kalbėtis apie tai, kokia biblioteka turi būti, ko iš jos tikimasi, kaip padaryti, kad ji būtų atvira ir specialistams, ir įvairioms vartotojų grupėms. 

Keičiasi sąvokos, jų turinys. Kalbant apie žmones su negalia yra atsisakoma terminų, parodančių kitoniškumą. Stengiamės nebenaudoti medicininį požiūrį išreiškiančio žodžio „aklas“, keičiame į „žmogus su regėjimo negalia“. Kitose šalyse veikiančios analogiškos bibliotekos taip pat ieško sąvokų, akcentuojančių galimybes. Pirmiausia turi būti žmogus, jo orumas, o tik po to kokį nors „negalėjimą“ apibūdinančios sąvokos. 

Esu mačiusi labai gražų klausimą: „Aš skaitau brailiu. O kokia tavo supergalia?“ Juk negalėjimas atsiranda iš nepritaikytos aplinkos. Jei pritaikome aplinką – žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą. Tad norisi kviesti bendruomenę ne tik kartu ieškoti bibliotekos ateities vizijos, bet ir kartu ją susikurti. 

– Pokyčiai visuomet atneša šiokį tokį nesaugumo jausmą. Ar LAB tapus atviresnei kitoms auditorijoms, nebus sumažinti regos neįgaliųjų interesai, ar jų istorijai, renginiams, archyvams, tiflologinei medžiagai neliks mažiau vietos? 

– Jeigu pažiūrėtume atgal, prieš keletą dešimtmečių bibliotekos buvo kitokios – nekompiuterizuotos knygų saugyklos, o dažna iš papildomų krypčių – kraštotyrinė veikla. Dabar bibliotekos tampa informacijos centrais, kuriuose padedama vartotojams susidoroti su augančiu informacijos kiekiu. Jos organizuoja mokymus, stiprina vartotojų kompiuterinius gebėjimus. Mūsų biblioteka taip pat nėra išimtis. Mes lygiai taip pat savo skaitytojams turime padėti žengti koja kojon su naujomis technologijomis. 

Neregių bendruomenė, kūrusi ir puoselėjusi biblioteką, yra ir bus mūsų pagrindinė auditorija. Mes visuomet labai atsižvelgiame į šios bendruomenės poreikius, išsakytus pageidavimus. Taip, atsiranda naujų formatų. Vis girdžiu baimę, kad gali nebelikti garsinių knygų kompaktiniuose diskuose (CD). Kažkada balsas buvo įrašytas kasetėse, juostose – jų irgi nebeliko. Turime žiūrėti į priekį. Jei atsiranda naujų technologijų, mes turime po truputį jas prisijaukinti, išmokti jomis naudotis. Bet tol, kol bus kur klausytis CD, knygas pritaikysime savo skaitytojams tokiais formatais, kokiais jie skaito. 

2020 m. pasitvirtinome naują tiflotyros koncepciją. Joje yra vietos istorijai, tačiau kryptingai istorijai, esminiams istorijos faktams. Tokiame informacijos amžiuje mes negalime sukaupti, surinkti visko. Turime matyti pagrindines kryptis ir jomis dirbti. Fondus papildėme naujausia literatūra apie regėjimo sutrikimus, ja dalijamės su specialistais, studentais. 

– Iš LAB į Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centrą (VBSPC) perkeltas aklųjų istorijos muziejus. Ar jis ten ir liks bibliotekai sugrįžus į atnaujintas patalpas? 

– Muziejus perduotas laikinam saugojimui, nes išsikraustant iš bibliotekos į gerokai mažesnes patalpas, nebeturėjome kur padėti visų sukauptų eksponatų, o labai norisi, kad jie būtų naudojami. Sutarėme su VBSPC ir pasidalijome ekspozicija. 

Ką galiu tvirtai pasakyti – biblioteka nėra muziejus. Biblioteka vadovaujasi Lietuvos bibliotekų įstatymu, o Muziejų įstatymas numato visai kitas veiklas ir funkcijas. Mes negalime vykdyti kelių papildomų veiklų būdami biblioteka. Atskyrus veiklas galėtume daugiau dėmesio skirti savo tiesioginėms funkcijoms. Pavyzdžiui, kad ir brailio raštui, jo standartui įgyvendinti, populiarinti – manau, kad tai yra LAB pareiga ir viena iš pagrindinių veiklos krypčių. 

– Buvo įprasta, kad tokio pobūdžio institucijose dirba daug regos neįgaliųjų. Ar iš šitų darbo vietų jų tiesiog neeliminuoja nauji reikalavimai, tokie, kaip vairuoti automobilį ar puikiai išmanyti technologijų naujoves? 

– Žmonių su regos negalia mūsų bibliotekoje dirba nemažai ir prisijungia naujų, kuo ypač noriu pasidžiaugti. Jie lygiai taip pat dalyvauja darbo rinkoje ir priima darbo pasiūlymus arba juos atmeta. Kai kurie darbuotojai ateina, kai kurie – išeina. Taip, atsiranda tam tikrų funkcijų, kaip minėta – vairuoti automobilį. Bet šį reikalavimą pritaikėme tik vienai kitai pareigybei, nes to labai reikėjo, norint aptarnauti kuo platesnį vartotojų ratą, pasiekti atokesniuose miesteliuose esančius skaitytojus, kurie patiria tikrąją informacinę atskirtį. Laukti ateinančių skaitytojų jau yra per mažai. Biblioteka turi skaitytojų ieškoti, turi padėti subrandinti poreikį informacijai ir net paskatinti jos reikalauti. Tam reikia darbuotojų, kurie būtų mobilūs, galėtų dirbti su kitomis įstaigomis, padėtų plėsti mūsų partnerių tinklą. Darbuotojai, turintys regos negalią, labai praturtina mūsų kolektyvą savo žiniomis, požiūriu. Mes daug mokomės iš jų, nuolat klausiame patarimų, įtraukiame į įvairias darbo grupes tam, kad nenutoltume nuo savo auditorijos, nuo ją ištinkančių iššūkių. Tiesiog dirbame visi kartu, atnešame savo patirtis, savo kompetencijas, jomis dalijamės ir taip gauname rezultatą. 

– „Mūsų žodis“ kalbėjosi su Jumis, kai tik pradėjote dirbti direktore, atėjote su savo programa, profesiniais lūkesčiais. Ar pildosi jie, ar viskas einasi taip, kaip tikėjotės? Kas Jus asmeniškai džiugina šiame darbe? 

– Ateidama aš supratau, kokią išskirtinę vietą Lietuvos bibliotekų tinkle užima Lietuvos aklųjų biblioteka, kad ji turi išskirtinę misiją. Mano įsivaizdavimas ir matymas nepasikeitė. Profesiniai lūkesčiai ne tik pildosi – jie gerokai viršijo suplanuotus, išaugo. Kas labiausiai džiugina? Kad galime atstovauti savo skaitytojų interesams, galime prisidėti prie įtraukties procesų. Džiaugiuosi, kad bendradarbiaudami su LASS pradėjome glaudesnį dialogą su Lietuvos leidėjais tam, kad kuo daugiau pritaikytų leidinių gimtų jau pačiose leidyklose. Ir tai būtų tikrai esminis pokytis, kalbant apie informacijos prieigą. Eiti šia linkme mus įpareigoja Europos prieinamumo aktas, kuris įsigalios nuo 2025 m. ir galios taip pat elektroniniams leidiniams, knygoms. Mes savo patirtimi prisidedame, kad leidėjai labiau pasiruoštų ateinantiems pokyčiams ir kad kuo daugiau knygų būtų pritaikyta. 

– Dėkodama už pokalbį dar noriu žvilgtelėti į Jūsų asmeninį pomėgį. Net neabejoju, kad knyga Jus lydi ne tik darbe. Ar mėgstate skaityti, ar turite tam laiko? Gal yra kažkoks norimų perskaityti knygų sąrašas ar pirma knyga lentynoje? 

– Nuo mažens esu entuziastinga skaitytoja. Todėl suvokimas, kad ne kiekvienas žmogus gali paimti tą pačią knygą tuo pačiu metu ir ją perskaityti sau patogiu būdu yra labai skaudus ir liečia mane asmeniškai. Kaip skaitantis žmogus esu visa širdimi už lygias galimybes ir teisę skaityti visiems. 

Skaitymui dabar turiu kur kas mažiau laiko, nors dirbu bibliotekoje. Vis dėlto nuolatos skaitau – nors po keletą puslapių, nors savaitgaliais. Ką tik pabaigiau ir manęs dar kol kas nepalieka Filipo Klodelio (Philippe Claudel) knyga „Brodekas“. Labai gili, itin stipriai palietusi knyga, praktiškai palikusi mane „be odos“. Tai knyga apie juodžiausias žmogaus gelmes, jose slypinčią neapykantą, apie kolektyvinį žiaurumą, apie nenorą priimti kitokį. Perskaičius tokią knygą norisi su ja kurį laiką pabūti, pergalvoti, susidėlioti mintis. Labai mėgstu keliones, ypač po Artimuosius Rytus. Dėmesį patraukė Matijaso Enaro (Mathias Enard) „Kompasas“, tad manęs laukia intriguojanti ir įdomi kelionė knygos puslapiais. Beje, abi mano minimas knygas galima rasti įgarsintas virtualioje bibliotekoje ELVIS. Tad visus skaitytojus kviečiu keliauti knygos puslapiais ar knygos garso takeliu – ypač šiuo sudėtingu laiku, kai kelionės knygose yra pačios saugiausios. 

Nuotrauka: Vienas iš LAB tikslų – tapti partneriu, padedančiu užtikrinti paslaugų ir informacijos prieinamumą visiems. LAB direktorė I. Davidonienė – centre / V. Kalniko nuotr. 

LAB direktorė Inga Davidonienė tarp kolegų. Jauno ar vidutinio amžiaus liekno sudėjimo moteris pozuoja erdvioje salėje, sėdinti prie staliuko. Skaitytojui ji matoma nuo liemens iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Ji abi rankas padėjusi ant stalo, suglaudusi jas delnais, ir šiek tiek palinkusi pirmyn virš jo. Moteris plačiai šypsosi pravėrusi burną, žvelgdama į priešais save sėdinčias dvi koleges. Šios taip pat matomos nuo liemens iki viršugalvio, sėdinčios prie stalo, tačiau į skaitytoją pasisukusios nugara. Dešinėje nugara sėdinčios moters veidas šiek tiek matomas šonu, iš skruosto padėties galima matyti, kad ir ji plačiai šypsosi. Ingos plaukai tamsūs, tiesūs, ilgi, akys primerktos, moteris vilki šviesią palaidinę, tamsesnės spalvos švarkelį ilgomis rankovėmis, mūvi vestuvinį žiedą, o ant kaklo pasikabinusi ryškios spalvos renginio dalyvio kortelę. Ant stalo, prie kurio moteris sėdi su kolegomis, stovi kelios taurės vandens. Nuotraukos antrame plane matosi daugiau salėje sėdinčių žmonių.