Redakcijos skiltis

Poetas, publicistas Marcelijus Martinaitis lietuvių požiūrį į kalbą, raštą, knygą yra pavadinęs viena iš „lietuviškų utopijų“. Kodėl utopija? Visi gerai žinome, kad vakarietiškoje visuomenėje raštas nuo antikos laikų užėmė itin svarbią vietą, o ir tokia, kokia yra dabar, ji tapo, nes nepaniekino kultūros, mokslo... Čia M. Martinaitis taikliai pastebi, kad vakariečiams raštas visada buvo tik raštas, o kalba – tik kalba. Lietuviams nuo spaudos draudimo gadynės, kaimo daraktorių, pirmųjų lietuviškų mokyklų tarpukariu galimybė skaityti gimtąja kalba, mokslo, kultūros siekimas buvo kažkas aukštesnio, didesnio, švaresnio už juos pačius. Išsilavinęs, apsišvietęs žmogus negali būti nedoras, nesąžiningas, elgtis savanaudiškai. Dabar jau žinome, kad gali būti ir nedoras, ir nesąžiningas, bet moralinis imperatyvas kaip „lietuviška utopija“ – niekur nedingo. 

Kiekvienais metais gegužės mėnesį minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Keičiasi laikai, gyvenimo būdas, tradicinė knyga įgyja naujus pavidalus, naujas galimybes byloti ją skaitančiajam. Prieš 30 ar 40 metų pasaulyje vyko karštos diskusijos, ar garsinė, o vėliau – elektroninė knyga išstums brailio raštą. Neišstūmė! Priešingai, vis daugiau neregių nepriklausomai vieni nuo kitų prieina prie tos pačios išvados: brailio raštas – tai visų pirma raštingumas. Tik būdamas raštingas, žmogus geba adekvačiai suprasti skaitomą tekstą, atlikti jam skiriamas užduotis, tikėtis gauti geresnį darbą ir užimti aukštesnę vietą socialinėje hierarchijoje. Priešingai nei galėjome laukti, brailio rašto svarba šiuolaikinėje žinių visuomenėje tik didėja. Vis dėlto klausimas, ar brailio raštui pastaraisiais metais skiriame ne per daug dėmesio, yra visiškai pagrįstas. Neabejotinai per daug, jeigu tuo raštu nesinaudosime, juo neskaitysime, neperduosime būsimoms neregių kartoms, ir tikrai ne per daug, jeigu šis raštas ir ateityje liks mūsų tapatybės dalimi, svarbiausia mūsų raštingumo sąlyga. Ne taip svarbu, kiek juo parašytų knygų per metus perskaitysime – po dešimt ar po dvi – svarbu, kad skaitysime, kad įsileisime į savo gyvenimą! 

Nemaža šio „Mūsų žodžio“ numerio dalis skirta knygai, kalbai, Lietuvos aklųjų bibliotekos veiklai. Visi keičiamės, ieškome naujų saviraiškos, veiklos galimybių. Vienos jų prigis, kitos nunyks kaip nepasiteisinusios, tačiau be vieno dalyko – mūsų pačių palaikymo – negalės egzistuoti jokia veikla ir jokia jos forma. 

Alvydas Valenta 

Alvydo Valentos portretas. Vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo vyras nuotraukoje matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, už nugaros – šviesus fonas. Alvydas žiūri tiesiai į skaitytoją, atrodo ramus ir santūrus. Vyro plaukai tamsūs, tiesūs ir gana trumpi. Alvydas dėvi tamsų švarką, šviesius marškinius, ryši tamsų kaklaraištį šviesiais taškeliais.