Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė, [email protected]

Pozityvusis „kosmonautas“

Šį laidos „Aklas pasimatymas“ pašnekovą iš Albanijos sutikau vadinamajame neregių ir silpnaregių internetiniame miestelyje „Playroom“. Iš viso pasaulio neregiai bei jų draugai ir artimieji šioje platformoje bendrauja, kartu žaidžia visokius žaidimus, dalijasi patirtimi, kartu keliauja, mokosi kalbų ir tiesiog – gyvena savo gyvenimą. Daug žmonių ten susitikę susituokė, kartu užaugo ir net be jokios reklamos, pasakojant apie tokią bendravimo galimybę vieni kitiems, sukūrė didelę ir ypatingą bendruomenę. 

Aš taip pat augau jos lydima. Ir nors dėl pasikeitusio gyvenimo vis rečiau užsukdavau į „Playroom“, karantino metu gyvenimas virtualioje erdvėje ir vėl suaktyvėjo. Ten susipažinau su jaunuoliu – politologu, muzikantu – Stenaldo Mehilli. Jis – labai ryški asmenybė. Stenaldo yra iš tų neregių, kurių neįmanoma nepastebėti. Savo išskirtiniu, žemu ir labai vyrišku balsu, iškalba, nestandartine mąstysena ir drąsa jis net virtualioje erdvėje aplink save sukuria labai įtraukų lauką. Gyvendamas nedidelėje ir ekonomiškai silpnoje šalyje, Stenaldo turi sunkiai dirbti ir kovoti už galimybę prisitaikyti. Jis dalyvavo muzikiniame projekte „Albanijos balsas“, kur labai sėkmingai pasirodė. Ir nors muzika jo gyvenime yra tik hobis, visi albanai pamilo šį atlikėją. Prieš ketverius metus Stenaldo įrašė pirmąjį profesionalų įrašą – dainą „Cosmonauts“ (liet. „Kosmonautai“). 

Su S. Mehilli kartu su tuomete laidos vedėja Dovile Filmanavičiūte kalbėjomės prieš pat 2020 m. Kalėdas. Vos susijungus per nuotolinę garso įrašų studiją, Stenaldo mus pasitinka su dainomis. Jaunuolis sėdi prie elektroninio pianino ir linksmina maloniu fonu. Siūlome prisiminti vieną iš pozityviausių ir „Aklo pasimatymo“ komandą labiausiai pradžiuginusių susitikimų. 

Dovilė. Labai malonu, kad galime susitikti net būdami taip toli vieni nuo kitų. Kaip laikotės? 

Stenaldo. Visų pirma, labai ačiū, kad pakvietėte mane. Dar niekuomet neteko duoti interviu kitos šalies radijo žurnalistams. Pasijaučiau labai svarbiu (juokiasi). Prilyginu šį jausmą tam pačiam džiugesiui, kurį išgyvenau įrašinėdamas dainą „Cosmonauts“ su britų kompozitoriais. Taigi gyvuoju šauniai, tiek aš, tiek mano tėvai persirgome „Covid–19“ infekcija ir dabar tiesiog leidžiame ramesnį laikotarpį. Linkiu, kad ta ramybė atkeliautų į visų žmonių namus. 

Dovilė. Kaip suprantu, dabartinė koronaviruso situacija paliko žymę. Ko iš jos išmokote? 

Stenaldo. Be jokios abejonės, paliko. Apskritai – visas šis laikotarpis yra didžiulė pamoka mums visiems. Anksčiau mano kartos žmonės manė esantys neliečiami ir galintys džiaugtis visiškai saugiu gyvenimu. Na, bent jau palyginus su iššūkiais, kuriuos išgyventi turėjo mano seneliai ir proseneliai – karą. Gyvenimo sąlygos tuo metu mums dabar yra sunkiai suvokiamos, tai sukrečia. Koronaviruso situacija grąžino mus į realybę ir priminė, kad mes taip pat nesame tokie nepažeidžiami, kad mūsų gyvenimai taip pat gali bet kada baigtis… Manau, kad visa žmonija iš to labai mokosi. Aš asmeniškai priėmiau tai kaip kvietimą būti dvasingesniu, socialiai atsakingesniu, pagalvoti apie kitus žmones, grėsmę, kurią galiu jiems sukelti. 

Dovilė. Kodėl pasirinkote studijuoti politikos kryptį? 

Stenaldo. Žinote, aš nevadinu politikos mokslu. Labai daug dėl to ginčijausi ir su savo dėstytojais Niujorko universitete Tiranoje. Žinoma, politikoje yra daug visiškai mokslinių išvadų, paremtų socialiniais metodologiniais tyrinėjimais. Bet nepaisant to, man politika – ne mokslas. Daugiausia – tai filosofijos atmaina, paremta tam tikrais moksliniais metodais. 

Kodėl pasirinkau šitą kelią? Tiesiog – tai yra kryptis, labai gerai atspindinti mano asmenybę. Ir tas faktas, kad įvardiju tai ne kaip mokslą, visai nesumenkina jos svarbos. Politikos studijos ir įsitraukimas į politiką yra esminio svarbumo. Mano pagrindinė motyvacija buvo tai, kad galiu palikti pasaulį šiek tiek geresnį, nei radau. Man labai svarbu būti aktyvistu, prisidedančiu prie pokyčių. Noriu prisidėti prie gerovės tų žmonių, kurie yra šalia manęs, kurie yra mano visuomenėje. Arba prie tos visuomenės, kurios dalimi tapsiu ateityje, kadangi manau, jog kažkada išvyksiu iš Albanijos gyventi kitur. 

Irma. Kodėl manai, kad nebegyvensi Albanijoje? 

Stenaldo. Mano šalyje neregiui būti savarankiškam yra neįmanoma dėl netinkamos infrastruktūros – aplinka yra visiškai nepritaikyta ir jos prieinamumu neregiams kol kas nesirūpinama, pavyzdžiui, šviesoforai neturi garsinių signalų. Net žmonių požiūris į regėjimo negalią turintį žmogų yra labai ribotas. Čia netikima, kad neregiai gali būti savarankiški ir judėti su baltąja lazdele ar šunimi vedliu. 

Žinoma, esu apsuptas mane palaikančių draugų ir dar nebuvo taip, kad neturėčiau galimybės patekti ten, kur man reikia. Bet kadangi esu labai nepriklausoma asmenybė, šita situacija manęs netenkina ir noriu gyventi ten, kur turėčiau daugiau galimybių savirealizacijai, kur būčiau labiau vertinamas kaip žmogus. 

Dovilė. Kokia situacija Albanijoje įsidarbinti regėjimo negalią turintiems žmonėms? Kaip neregiai pasirenka savo karjerą? 

Stenaldo. Kalbėti apie aklumą globaliai yra labai sunku. Tai labai subjektyvu ir individualu iš esmės. Tai, kas man atrodo sunku ar lengva, kitam neregiui gali atrodyti visiškai priešingai. Kaip ir visi žmonės, mes labai skirtingi. Žinoma, negalime nekreipti dėmesio į faktus. Statistika tokia, kad neregių įsidarbinimas Albanijoje yra ganėtinai žemas, tesiekia tik maždaug 8 proc. Taigi 92 proc. neregių yra bedarbiai. Ir taip yra labiausiai dėl valstybės ir politikų veiklos, neatliepiančios neregių poreikių. Kitas svarbus faktorius yra patys neregiai, kurie pasilieka nuošalyje, nesugeba suburti patikimos organizacijos, kuri atstovautų jų poreikiams. Aklųjų asociacija Albanijoje yra neįtikėtinai apgailėtina, deja, nedaranti visiškai nieko iš to, ką turėtų. Ir tai labai blogai. 

Dovilė. Pakalbėkime apie muziką – tai taip pat svarbi jūsų gyvenimo dalis. Kaip ji atsirado jūsų gyvenime? 

Stenaldo. Na, mano gyvenime yra trys svarbiausi dalykai – muzika, žmonės ir seksas. Nesupraskite manęs klaidingai, noriu pasakyti, kad net jei paklaustumėte dvasingo matematiko, ką gausime sudėję muziką, žmones ir seksą, neabejoju, kad atsakymas bus – meilė. Kur yra meilė, ten, žinoma, yra ir seksas. Taip tęsiasi žmonija, taip tėvų meilė perduodama vaikams. Ir savaime suprantama – visa tai apjungia menas. Taigi šie trys dalykai man, ir manau visiems, yra esminiai. 

O kalbant apie muziką, viduje jaučiuosi šiek tiek tamsiaodis. Tarsi mano sieloje būtų kažkas afrikietiško. Aš labai myliu tamsiaodžius, ypač dėl tų sunkumų, su kuriais jie susiduria. Ir lygiai taip pat myliu kantri muziką, afrikietišką muziką apskritai, bet kantri ir bliuzas yra mano mylimiausi žanrai. Taip pat nemažai domėjausi indipopsu ir mano repertuare yra kelios baladės. Dabar pradėjau rašyti muziką pats. Pagaliau įsigijau pusiau profesionalų sintezatorių, tai yra tiesiog nuostabu. Dabar pats kuriu ir komponuoju dainas ir tikiuosi sparčiai pasistūmėti įrašinėjant albumą. 

Dovilė. Ar kur nors mokėtės profesionalaus dainavimo? Ar dainuojate savo prigimtiniu, širdies balsu? 

Stenaldo. Ne, Dovile, nesimokiau. Vienintelė sritis muzikoje, ko mokiausi profesionaliai, yra pianinas. Bet dainavimo – niekada. Tiesiog kažkuriuo metu šalia manęs atsirado patikėjusių mano balsu ir paskatinusių dainuoti. Taip po poros metų, kai buvau septyniolikos, dalyvavau visame pasaulyje žinomame talentų šou „Albanijos balsas“. Manau, kad Lietuvoje jūs taip pat turite šį šou. 

Dalyvavau šiame projekte, neturėdamas jokių lūkesčių, bet su dideliu troškimu dainuoti. Tiesiog paskatintas kelių artimų draugų, brangių man žmonių ir savo mamos. Ir iš tikrųjų, susilaukiau labai šilto publikos palaikymo ir pasiekiau tokį populiarumą, kokio tikrai nesitikėjau. Tai buvo viena įspūdingiausių patirčių mano gyvenime. 

Dovilė. Dar norėčiau pakalbėti apie savanoriavimą. Nesvarbu, su kokiais iššūkiais gyvenime pačiam tenka susidurti, vis tiek stengiatės dalytis su kitais pozityvumu. Ar patinka savanoriauti? Ir ką išmokote iš šios patirties? 

Stenaldo. Visų pirma, aš pats savanorystės kelyje esu visai dar neilgai. Na, apskritai esu dar pakankamai jaunas žmogus (man 24 metai). Savanorystė – labai geras būdas pasitikrinti savo žmogiškąsias savybes. Ir tiems, kuriems galbūt dar neteko susidurti, norėčiau pasakyti, kad savanorystėje nebūtinai duodi daugiau, nei gauni pats. Tai ištisas dalijimosi procesas, kuriame niekada nežinai, kuri dalis stipresnė – atidavimo ar gavimo. Pastaruoju metu savanoriaudamas jaučiausi taip, tarsi gaučiau žymiai daugiau, nei duočiau pats, ir dėl to man tam tikra prasme gėda. Čia vėl galėtumėme kalbėti apie aplinkos prieinamumą ir saviraiškos galimybes. Bet savanorystė ir yra dar vienas iš būdų mokytis. 

Mano savanorystė prasidėjo Europos jaunimo parlamente. Tapau šios organizacijos aktyvistu. Esu tikras, kad ir pas jus yra nemažai jaunuolių, kurie priklauso šiai organizacijai, kadangi tai labai plačiai paplitusi iniciatyva. Aš ir pats sutikau keletą lietuvių Hamburge, atstovaudamas Albanijai. 

Taigi mano „aktyvisto“ veikla persikėlė į savanorystę. Daugiausia savanoriavau organizacijoje VIP, „Voluntary international projects“ (liet. „Tarptautiniai savanorių projektai“). Pagrindinis mano darbas ten – viešas kalbėjimas apie aklumą, taip motyvuojant žmones ir dalijantis tikrais gyvenimiškais pavyzdžiais, atsakant į kylančius klausimus, papasakojant apie mūsų, neregių, iššūkius. Bet svarbiausia, apie ką visuomet kalbu, kad mes turime ne negalią, o skirtingas galimybes. Pavyzdžiui, jei mes abu turime „iPhone“ telefoną ir mes apsikeičiame – jūs duodate man savo, o aš jums savo, mes tikrai negalėsime naudotis vienas kito telefonu, nors jie visiškai tokie pat. Taip yra todėl, kad mes naudojame skirtingas galimybes atlikti tai pačiai užduočiai. Labai svarbu, kad žmonės tai suprastų, kad atsisakytų savo stigmų ir mažintų tarp mūsų esančią atskirtį. 

Taip pat pradėjau dirbti su ypatingų poreikių turinčiais vaikais. Vaikais, gyvenančiais gatvėje ir negalinčiais savimi pasirūpinti. Jie kilę iš šeimų su specifiniais poreikiais ir, savaime suprantama, jų elgesys taip pat labai sudėtingas kaip ir pasaulėžiūra. Ir mes darome viską, kad padėtumėme šiems nuostabiems jaunuoliams rasti savo kelią. Patikėkite, tai, ką kaip žmogus gauni iš ryšio su tais nepaprastais vaikais, yra neįtikėtina. 

Dovilė. Galbūt norėtumėte pabaigai ko nors palinkėti mūsų klausytojams ir skaitytojams? Ypač, kai išgyvename ypatingą, bet kartu ir tokį sudėtingą laikotarpį? 

Stenaldo. Aš atvėriau savo širdį lietuviams. Deja, dar taip gerai nepažįstu jūsų šalies, bet turiu dabar čia gerą draugę, galbūt pavyks greitai apsilankyti. Žinoma, iš visos širdies linkiu jums labai gražių metų. Tikiuosi, kad tiek lietuviams, tiek žmonėms visame pasaulyje 2021-ieji bus ramesni, kad pagaliau nugalėsime pandemiją ir atsigausime. Tegu Dievas, kas jis bebūtų, kad ir kokia forma juo tikėtumėte, laimina jus visus. 

Mums su Dovile nepaprastai patiko tiek S. Mehilli daina „Cosmonauts“, tiek laikas su šiuo drąsiu žmogumi. Kviečiame pasiklausyti visos laidos įrašo. 

Nuotrauka: Nesvarbu, su kokiais iššūkiais gyvenime tenka susidurti, S. Mehilli vis tiek su kitais dalijasi pozityvumu / asmeninio archyvo nuotr. 

Stenaldo Mehilli nuotrauka. Jaunas vyras pozuoja vasaros laikotarpiu gamtoje, prie upės. Jis sėdi ant maždaug pusės metro aukščio akmens, matomas nuo kelių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Vyras – sportiško sudėjimo, tamsių trumpų plaukų, užsidėjęs akinius tamsintais stiklais, švelniai šypsosi. Jis vilki šviesius marškinėlius trumpomis rankovėmis, ant kurių, ties krūtine, pavaizduotas universiteto logotipas, ir šviesius šortus iki kelių. Jam už nugaros driekiasi gražus akmenuotos negilios upės ir krūmynais apaugusios kalno papėdės peizažas.