Mūzų pėdsakais

Karolina Žernytė, „Pojūčių teatro“ įkūrėja

Skruzdėlė nėra taškiukas, arba „Ką jaučia miškas“

Ką veikia „Pojūčių teatras“ karantino metu? Tiesą sakant, veikiame tą patį, ką ir visais metais, tačiau šį kartą giliau, atidžiau, smulkmeniškiau. Aiškiau nei bet kada iki šiol pajaučiame, kokie skirtingi gali būti reginčiųjų ir nematančiųjų pasauliai, kaip nuostabiai jie gali papildyti vienas kitą. Kalbamės su šių pasaulių specialistais, mokomės ir augame greičiau nei grybai rudenį, apie kuriuos, beje, kalbame ir šiuo metu, kartu su LASS bendruomene kurdami sensorinę miško pažinimo knygą-objektų dėžutę. Taigi – nuo pradžių. 

Apie performatyvią knygą vaikams su regėjimo negalia 

Kartu su kolegėmis Šarūne Pečiukonyte ir Aiste Jančiūte daug kalbėjome apie tai, kad sunkumus karantino metu mums padeda įveikti buvimas gamtoje. Miškas ramina, įkvepia, grąžina į kūną. Tačiau prisiminiau ir pokalbį su nereginčia Irma Jokštyte, kuri, paklausus, kokia jos mėgstamiausia spalva, atsakė – pilka, nes asocijuojasi su miestu. Mieste saugu, visada atsiras pagalba, visur yra sistema. Miške lengva paklysti, atsipalaiduoti norisi, bet sunku. Šis pokalbis atvėrė man visiškai naują pasaulį. Su aklųjų ir silpnaregių bendruomene dirbu jau bent 10 metų, ir niekada nesusimąsčiau, kad kai kurie dalykai, man savaime suprantami ir malonūs, nematant gali būti grėsmingi, nepažinūs, o kartais netgi neįmanomi patirti. Prisiminiau savo pačios bandymą judėti miške užsimerkus. Netgi įsikibus lazdos pavykdavo žengti vos kelis žingsnius iki įsipainiojant į kokią šaką ar užkliūvant už šaknies. Pradėjus tyrinėti mišką be regos, mums kilo labai įvairių pojūčių ir emocijų – jokios sistemos, begalė detalių, nesuprantami ir neatpažįstami dalykai, pavojai. Na, kaipgi juo mėgautis? 

Pabendravus su bendražyge Lina Puodžiūne ir gamtos pažinimo mokytoju Gintaru Nenartavičiumi supratome, kad neregintys vaikai iš tiesų gamtą patiria visiškai kitaip nei mes. Tada prasidėjo susitikimai ir galybė klausimų. Visi pajutome, kad visai nedaug iš tikrųjų žinome apie pasaulį. Moksleiviams gamta dažniausiai neatrodė maloni ir jauki. Juk jie pažįsta ją liesdami, o miške daug gličių, drėgnų, nenuspėjamų paviršių. Jiems artimiausi ir gerus jausmus sukeliantys yra pažįstami medžiai, miško keliukai, kvapai. Kai kurie netgi galėjo įvardyti, kokiu metų laiku jaučia malonų kvapą miškelyje prie namų. Tačiau kartu sodinti ir auginti augalus, daržoves vaikams patiko. Vadinasi, mišką pažinti gali padėti prisijaukinimo procesas. O tam, kad prisijaukintum, turi pabudinti tam tikrus jausmus netgi iš pirmo žvilgsnio „negyvam daiktui“. 

Pasikvietėme pokalbiui grupę neregių į Saugomų teritorijų nacionalinį lankytojų centrą. Irma, Alvydas, Laura, Povilas ir Paulius čia galėjo daug ką paliesti ir netgi pauostyti. Tuo pat metu mes bandėme suvokti, kur prasilenkia ir susitinka mūsų gamtos suvokimas. Žinoma, visi labai panašiai galime mėgautis paukščių balsais, drėgme ir gaiva. Bet ar akliesiems aišku, ką mes stebime užvertę galvas į medžių viršūnes? Ir jei žino, tai ar tikrai ĮSIVAIZDUOJA? Lina pabandė paaiškinti medžių viršūnių judesį naudodama savo ir kitų rankas ir delnus. Daugelį dalykų bandant paaiškinti, akliesiems tenka įsijausti į reiškinį ar daiktą per daugiau pojūčių nei mums. Dažno reiškinio nepavyksta paaiškinti, neįtraukiant neregio fiziškai – pakviečiant judėti, bandant nubrėžti ant delno, atkreipiant dėmesį į tam tikras kūno dalis. Kiti dalykai, kaip voratinklis, akliesiems asocijuojasi tik su bjaurastimi, prilimpančia prie veido, o mūsų žavėjimosi jo formomis jie visiškai negalėjo suvokti. Paaiškėjo, kad mišką kaip kraštovaizdžio dalį visi galime atskirti būdami jame, tačiau kaip jis atrodo iš tolo, sunku suvokti. Daugelis minėjo, kad vaikystėje miškas buvo didelė gyvenimo dalis. Tada tarsi nėra pavojų, baimės paklysti ir panašiai. Paulius netgi grybauti keliaudavo su malonumu. Tačiau kažkuriuo metu įsijungia vaizduotė. Irma paminėjo, kad miškas dažnai jai tapdavo pasakų pasauliu – su raganomis ir vilkais, su nežinomais pavojais už kiekvieno kampo. Taip buvo todėl, kad klausant pasakų ji daug ko tiesiog negalėdavo įsivaizduoti, suprasti. Ir taip kas sakinį klausinėjant, kažkuriuo metu skaitovo kantrybė trūkdavo ir vaikui reikėdavo tiesiog klausyti pasakos apie sau nesuvokiamus dalykus. Tą nesupratimą nuo pat vaikystės įvardijo visi. Ko gero, protas tiesiog prisitaiko ir pats sau nusipiešia įvaizdžius, kurie turėtų vaizduoti reiškinius. Tarkime, Alvydas ir Irma kalbėjo apie liepsną kaip apvalią formą. Irmai atrodė, kad visi vabalai yra „taškiukai“. Pradėjome vardyti, kiek yra detalių kiekvieno vabzdžio kūne, kad laužas primena trikampio formą, o kiekviena atskira liepsna dar turi savo pavidalą. Tada atsivėrė dar viena nežinios zona. Ką akliesiems reiškia vizualios metaforos? Jei niekada nematėte skruzdėlyno, tai kaip suprantate didmiesčio palyginimą su juo? Pagaliau, ar tikrai reikia visa tai žinoti, jei nematai? Jei mes vieną kartą išmokome, kokio medžio lapai kaip atrodo, mes juk nuolat juos matome šalia savęs ir tos žinios niekur nedingsta. Bet jei nematytume, ar tikrai tas formas būtų verta žinoti? Šie ir kiti klausimai pradėjo kilti diskusijose tarp kūrėjų ir aklųjų. Galiausiai nusprendėme, kad kalbėtis verta, tačiau geriausia tai daryti taip, kaip „Pojūčių teatras“ moka geriausiai – per patyrimą. 

Kitas klausimas – ką tikrai svarbu ir vertinga žinoti apie mišką. Čia mums sutiko pagelbėti gamtininkas profesorius Almantas Kulbis. Jis patarė atsargiai kalbėti apie mišką kaip organizmą, nes jis labiau yra sistema, kur atskiros sistemos gali ir konkuruoti viena su kita, ne tik papildyti ir būti harmonijoje. Nors iš esmės miškas yra ekosistema, tačiau jos plika akimi mes juk nematome. Tam reikia turėti nemažą žinių bagažą. Todėl pasitarę išskyrėme kelias atskiras sistemas, kurios yra tokios įdomios ir pilnos netikėtumų, kad galėtų tapti atskiromis sensorinėmis knygomis. Tai – medžiai ir jų šeimos, skruzdėlynas, grybai, žievėgraužiai, vorai. Tačiau, be abejo, daugybė temų susipins ir iškils kalbant apie šias atskiras sistemas. Gamtininkai, kalbėdami su vaikais, naudoja kasdien sutinkamus žodžius – kai kurie gyvūnai ar augalai yra giminės, šeimos, tarp rūšių vystosi draugystės arba konkurencija. Tai padės ir mums kalbėtis su savo miško „pajautėjais“. Be to, A. Kulbis mus nuolat konsultuoja ir nepraleidžia nei vieno nepagrįsto žodžio ar abejotinos sąvokos, palyginimo. Juk jei kalbame apie mišką, jame negali atsirasti parko medžių arba pievų augalų ir panašiai. 

Vienu informatyviausių tyrimo momentų tapo pasivaikščiojimas. Su mumis tarp medžių vaikštinėjo Irma, Laura ir Paulius. Žinoma, kiekvieno įspūdžiai labai skirtingi. Irma su Laura juokėsi iš medžio, „apsirengusio“ samanomis. Jos tikrino, kiek gyvybę junta nukritusiuose rudens lapuose. Galėjo tiksliai įvardyti, kur yra artimiausias medis ir netgi kokio maždaug storio. Paulius galėjo nuspėti kraštovaizdžio vingius – kur artėjam prie kalniuko, kurioje pusėje dauba. Tačiau į detales savo noru ne kiekvienas gilinosi. Papuvęs virtuolis, knibždantis gyvybės, keistos formos grybas ne iš karto buvo įdomūs. Kartais sudomindavo keisti pavadinimai arba skirtingų stadijų palyginimai, pvz., žalias ir pūvantis ąžuolo lapas, jaunas berželis ir senas beržas. Merginoms dar teko paaiškinti, kodėl matantiesiems miške nejauku tamsoje. Kadangi bevaikštant pradėjo temti, aš pati pradėjau spartinti žingsnį, o merginos sakė, kad jos tik tada atsipalaidavo. 

Mūsų knyga bus visų pirma orientuota į mažąjį patyrėją, kad meilę gamtai ir empatiją miškui jis augintųsi nuo pat mažų, smalsiausių dienų. Visi reiškiniai ir gamtos objektai bus pateikiami per apibūdinimus ir žaidimų instrukcijas – garso ir vaizdo įrašus, kuriuos lengvai galės naudoti suaugęs žmogus (šeimos narys arba mokytojas), norintis papasakoti apie mišką vaikui. Pats centrinis objektas – sensorinių priemonių rinkinys – atrodys kaip samanotas kelmas, kuriame bus daug miško paslapčių. Jame gyvens visas skruzdėlynas, aus tinklus voras, žievę grauš tipografas. Samanos pasakos apie mišką žiemą ir vasarą. Visgi pradėjus gilintis, tampa aišku, kad po šiuo tyrimu slypi daugybė įdomybių. Jų gali pasiūlyti ir gamta, ir žmogaus vaizduotė. Kur jos ribos ir ar tokios iš viso yra, aiškinsimės ir toliau, kartais padedami vaizdų, o kartais – be jų. Tyrimas vis dar tęsiasi ir vargu ar pasibaigs, pristačius sensorinę knygą. 

Autorės nuotrauka: Karolina Žernytė. Jauna moteris matoma nuo krūtinės iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Rankas ji sukryžiavusi priekyje savęs ir patogiai atsirėmusi į kėdės ar stalo kraštą. Jos pečiai kiek pakelti, nugara sulenkta, galva palinkusi į priekį. Moters žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, ji švelniai šypsosi. Jos plaukai tamsūs, vidutinio ilgio, garbanoti. Moteris vilki šviesaus atspalvio megztuką ilgomis rankovėmis. Už jos nugaros – plytų siena.