Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

Šachmatų lentoje įrašytas laikas


 

Parašas po straipsniuGenys margas, o pasaulis dar margesnis. Ši lietuvių liaudies patarlė puikiai charakterizuoja žmonių gyvenimus ir likimus. Tikrai nesurasime dviejų identiškų likimų. Kiekvienas iš mūsų pasukame tik mums skirtu taku. Vieni nuo pat jaunystės mėgina „iš dangaus žvaigždes raškyti“, kiti apsiriboja kukliais poreikiais, rinkdamiesi žemiškas profesijas. Tačiau atradus motyvaciją ir dirbant mėgstamą darbą, „žemiška“ diena neprailgsta. Kasdienę monotoniją praskaidrina įvairiausi pomėgiai ir veiklos. Mūsų žurnalo pašnekovas kaunietis Gintaras Grybas savo domėjimosi kryptį atrado dar mokydamasis mokykloje. Bėgant dešimtmečiams jo susidomėjimas nė kiek nesilpo, bet plėtėsi ir augo, transformuodamasis į gilų, profesionalų pažinimą. 

Didžiausia Gintaro aistra, o kartu ir pomėgis – šachmatai. Jais žaidžia iki šiol. Gintaras yra dalyvavęs Europos, Pasaulio aklųjų šachmatų čempionatuose, šachmatų olimpiadose Ispanijoje, Čekijoje, Graikijoje, Lenkijoje. Jis – dažnas įvairių Lietuvoje vykstančių greitųjų šachmatų, žaibo turnyrų dalyvis. Šachmatininkas ne tik rymo prie šachmatų lentos, bet ir seka šachmatų pasaulio naujienas. Gintarui nesvetima internetinė erdvė. Čia jis ne tik stebi žymiausių pasaulio šachmatininkų kovas, bet ir pats kaunasi su priešininkais iš įvairiausių šalių. Pandemijos metu šios kovos kompensuoja žaidybinės praktikos stoką. Apie karantino įkalintos kasdienybės monotoniją, pašaukimą, pomėgius ir gyvenimo iššūkius kalbiname garsų mūsų sąjungos šachmatininką, keliskart Lietuvos čempioną G. Grybą. 

 

– Šiais metais minėsi gražią asmeninę sukaktį, įprasminančią gyvenimo pusiaukelę. Kokie ryškiausi vaikystės prisiminimai išlikę atmintyje? Gal gali jais pasidalinti? 

– Mano vaikystė prabėgo itin vaizdingoje vietovėje, Nemuno pakrantėse. Augau Gelgaudiškyje, šalia dvarvietės. Tai nedidelis miestelis Šakių rajone. Vietovė pavadinimą gavo iš tų žemių savininkų Gelgaudų giminės. Žymiausias – generolas Antanas Gelgaudas, 1830–1831 metų sukilimo Lietuvoje vadas. Mano vaikystės vietos gausios piliakalnių, kitoje Nemuno pusėje – Raudonės pilis. Piliakalniai mena senosios Lietuvos karžygius ir kovas su kryžiuočiais. Apie gimtųjų vietų žavesį ir istoriją sužinojau vėliau. Dažniausiai su draugais leisdavome dienas namo kieme arba prie Nemuno. Sugalvodavome ne tik žaidimų, bet ir įvairių eibių. Mūsų išdaigos nebuvo piktos. Smagiausia būdavo eiti su tėčiu žvejoti. Tėtis išmokė žvejo abėcėlės. Žvejybos metu man labai patikdavo klausyti tėvelio pasakojimų. Deja, man augant meškerioti susiruošdavome vis rečiau ir rečiau. Šeimoje esu pirmagimis. Turiu dvi jaunesnes sesutes. Nenoriai, bet prižiūrėjau jaunėles. 

 

– Visų mūsų neatsiejama gyvenimo dalis – mokykla. Ar noriai atsisveikinai su namais ir kaip sekėsi adaptuotis Vilniaus Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje? 

– Šiais laikais bepigu, nors ir silpnai matai, gali mokyklą lankyti šalia namų ir niekur mokytis važiuoti nereikia. Aš augau sovietiniais metais. Tuo metu vaiko norų niekas nepaisė. Vaikai, turintys negalią, privalėjo mokytis specializuotose, jiems pritaikytose mokyklose-internatuose. Tėveliai norėjo, kad aš mokyčiausi Kauno aklųjų mokykloje. Vis tik arčiau, keliasdešimt kilometrų nuo namų. Deja, patikrinus mano regėjimą paaiškėjo, kad mano rega yra per silpna mokytis šioje mokykloje. Teko važiuoti į sostinę. Taip atėjo laikas, kai buvau priverstas atsisveikinti su gimtaisiais namais. Vilniaus A. Jonyno internatinę mokyklą pradėjau lankyti 1978 metais. Pirmiausia reikėjo prisipratinti prie mokytojų, auklėtojų, naujų klasės draugų ir griežtos minučių tikslumu nustatytos vidaus tvarkos. Ilgainiui įpratau, o mokyklos kasdienybė tapo rutina. Ją tik paįvairindavo užklasinė veikla. Su namiškiais mačiausi tik per atostogas. Vyresnėse klasėse dar rečiau susitikdavau, nes mokyklinių atostogų metu su komanda dalyvaudavau tarprespublikinėse moksleivių šachmatų varžybose arba Lietuvos aklųjų draugijos organizuojamuose suaugusiųjų šachmatų čempionatuose. 

 

– Kas buvo svarbiausia mokykloje? Ar tiesa, kad nebaigęs vidurinės mokyklos išvažiavai gyventi ir dirbti į Kauną? 

– Nebuvau auksinis mokinys. Su draugais nuolat krėsdavome įvairiausias išdaigas. Dėl mokslų, o ypač dėl pažangumo vidurkio, nesukau sau galvos. Mokykloje surasdavau žymiai įdomesnių užsiėmimų, negu sėdėti ir atmintinai kalti sausą, niekur nepanaudojamą informaciją. Vengdamas pamokų ruošos, lankiau lengvosios atletikos būrelį. Ne tik sportavau, bet nuolat sekdavau sporto naujienas, o ypač futbolo, krepšinio batalijas. Tada, kaip ir dabar, populiarus buvo krepšinis. Nekantriai laukdavome dvikovų tarp Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos „CSK“. Krepšinio rungtynių metu patalpoje, kurioje stovėjo televizorius, nebuvo vietos net kur obuoliui nukristi. Vėliau kambaryje su draugais rungtynes aptardavome, ginčijomės ir rinkdavomės didvyrius. Rinktis tikrai buvo iš ko: Arvydas Sabonis, Sergėjus Jovaiša, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius – tikri krepšinio aikštelės asai. Patys užsidegę braukdavome į sporto salę pamėtyti į krepšį. Rengėme krepšinio turnyrus tarp klasių. Aš taip pat priklausiau jungtinei komandai. Tada mokyklos sporto salėje buvo vienintelė krepšinio lenta. Atšilus orams ir nudžiūvus žemei iki sutemų žaidėme futbolą. Žaisdavome tol, kol auklėtojai neapsikentę nuvarydavo mus miegoti. Mokykloje taip pat susidomėjau šachmatais. Lankiau šachmatų būrelį, bet mokyklos metais dar nebuvau prisiekęs šachmatininkas. Juo tapau tik pradėjęs dirbti. 

Vidurinės mokyklos nebaigiau. Sukonfliktavau su viena mokytoja. Ji pasistengė man apkartinti gyvenimą. Mokykloje tikrai buvau prišveitęs velnių. Mokytis tingėjau, tad pagalvojau, pasvarsčiau ir nusprendžiau baigti su tais mokslais. Su mokykla atsisveikinau 1989 metais pasirinkdamas darbininko duoną. 

 

– Kaip sekėsi ieškoti darbo, ar Tave tenkino darbas aklųjų įmonėje? 

– Su mokykla atsisveikinau ne pačiu palankiausiu metu. Artėjo permainų metas. Mąsčiau praktiškai. Nelikau Vilniuje, nes norėjau būti arčiau tėvų. Pasirinkau gyventi ir dirbti Kaune. Be didesnių nuotykių įsidarbinau aklųjų kombinate. Iš pradžių teko sukti spyruokles spąstams. Sėdėjau prie aparato ir sukau, sukau, sukau... Darbas nebuvo sunkus, bet labai monotoniškas. Buvau įpratęs judėti, o čia visą pamainą tekdavo sėdėti. Norėjau pakeisti darbo pobūdį. Progai pasitaikius perėjau į skalbinių segtukų barą. Čia dirbau pagalbiniu darbininku. Kitais žodžiais tariant – krovėju. Ceche dirbantiesiems atnešdavau žaliavą ir paimdavau pagamintus produktus. Kauno aklųjų įmonėje dirbau iki 1996 metų. Pasikeitus laikui teko darbo ieškoti kitur. 

 

– Kas paakino keisti įprastą gyvenimą ir darbo ieškoti tarp reginčiųjų? 

– Lietuvai tapus nepriklausomai, mūsų įmonei prasidėjo ne patys geriausi laikai. Atsirado konkurencija ir plati prekių pasiūla. Kiekvienais metais mūsų pagamintą produkciją parduoti buvo vis sunkiau ir sunkiau. Palaipsniui ritomės žemyn. Pradėjo vėluoti atlyginimai. O gyventi reikėjo. Šeimoje augo du vaikai. Nori ar nenori, teko dairytis kito pajamų šaltinio. Supratau, kad reikės atverti duris į sveikųjų darbo rinką. Laimei, pažįstami pasiūlė tarpinį variantą. Jų padedamas įsidarbinau neįgaliųjų įmonėje „Gintarinis amžius“. Įmonė gamino makaronus. Aš buvau atsakingas už miltų sijojimą. Darbas nelengvas. Tekdavo kilnoti sunkius maišus, pilti miltus į sijojimo aparatą. Vėliau mane perkėlė į fasavimo barą. Makaronus gaminau aštuonerius metus. Įmonei susijungus su stambia miltų gamybos įmone „Malsena“ vėl teko ieškotis kito darbo. Netikėtai atsidūriau statybų įmonėje. Dirbau ne statybose, o ceche – dažykloje. Čia dažėme įvairias metalo konstrukcijas. Buvau pagalbinis darbininkas. Pakeičiau kelias darbovietes. Teko integruotis į kelis reginčiųjų kolektyvus. Su naujais bendradarbiais sutariau puikiai. Žinau viena – jeigu tu padėsi, tai ir tau padės. 

 

– Dabar dirbi staklių operatoriumi, papasakok apie šio darbo specifiką ir kaip Tu su juo susidoroji. 

– Dabartiniam darbdaviui jau dirbu dešimt metų. Įsidarbinau „Selitoje“, dabar įmonė yra pakeitusi pavadinimą. Ji specializuojasi gėrimų gamyboje. Iš pradžių dirbau prie plastikinių butelių pūtimo. Palyginus, darbas nebuvo sunkus, tik reikėjo atidos: laiku įpilti plastikinius ruošinius ir stebėti, ar mašina kokybiškai pučia, formuoja pusantro litro plastikinius butelius. Įmonei nusipirkus naujas pūtimo stakles, buvau perkeltas į kitą barą – kroviau pagamintą produkciją. Dabar dirbu operatoriumi prie gamybos linijos (konvejerio). Prižiūriu pagamintos produkcijos pakavimo procesą. 

 

– Neatsiejama Tavo gyvenimo dalis yra šachmatai, kaip susidomėjai šiuo žaidimu? 

– Šachmatais mokykloje iš pradžių domėjausi mėgėjiškai, priešokiais. Viskas prasidėjo nuo ligoninės. Sirgau, o su manimi vienoje palatoje gulėjo ir Audrius Dvylaitis. Iš neturėjimo ką veikti jis pasiūlė pažaisti šachmatais. Audrius man parodė pagrindinius ėjimus. Nuo tada ir prasidėjo mano kaip šachmatininko karjera. Dar vienas akstinas domėtis šachmatais buvo kasmet rengiami tarpklasiniai turnyrai, o vėliau – galimybė išvažiuoti į varžybas. Norėdamas geriau pažinti šį slėpiningą žaidimą, pradėjau lankyti šachmatų būrelį. Taip palaipsniui pradėjau pažinti šachmatų pasaulį. Vėliau atėjo ir pergalės. 

 

– Dabar daugelis šachmatais žaidžia virtualioje erdvėje. Pats nesi išimtis. Kaip vertini varžytuves su dirbtiniu intelektu? 

– Šachmatais su kompiuteriu nesigalynėju, nesu tokio žaidimo šalininkas. Kompiuteris gyvo žmogaus nepakeičia, o ir pats žaidimas dažnai būna nelankstus. Užtat dabar, siaučiant COVID-19 pandemijai, kompiuteriai, internetas suteikia daug galimybių neišeinant iš namų, virtualioje erdvėje, susitikti su tikru gyvu varžovu. Tereikia tik užsiregistruoti atitinkamame interneto tinklalapyje ir dalyvauti nuotoliniame turnyre. Man toks žaidimo būdas priimtinesnis, nei varžymasis su negyva mašina, todėl dažnai dalyvauju ne tik tradiciniuose, bet ir interneto erdvėje vykstančiuose turnyruose. 

 

– Jubiliejinis, penkiasdešimtasis, gimtadienis į Tavo duris pasibels esant ypatingai padėčiai ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje. Kaip pandemija pakeitė Tavo kasdienybę? 

– Kaip ir kitiems žmonėms, taip ir man, pandemija apribojo judėjimo galimybes. Laimei, kiekvieną dieną tenka važiuoti į darbą. Taip pat liūdėti neleidžia kasdieniai pasivaikščiojimai su augintiniu, kurį vedžiojame kartu su žmona. Turiu vilties, kad pandemija ilgai netruks ir vėl galėsime grįžti į įprastinį gyvenimą, kartu su bendraminčiais susitikti gyvai prie šachmatų lentos. 

 

Nuotrauka: Kaip ir visi, G. Grybas linki sugrįžimo prie įprastinio gyvenimo ritmo, bendravimo, pomėgių / asmeninio archyvo nuotr. 

Vidutinio amžiaus liekno sudėjimo vyras pozuoja Anykščių medžių lajų take, matomas nuo sėdmenų iki viršugalvio. Kaire ranka jis pasirėmęs į tako konstrukcijos turėklą, kuris yra vyro krūtinės aukštyje, dešinė ranka padėta ant liemens. Vyro žvilgsnis nukreiptas į dešinę nuotraukos pusę aukštyn, vyras švelniai šypsosi. Gintaro plaukai tamsūs, trumpi, jis užsiauginęs vešlius ūsus. Vyras vilki šviesius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir tamsias kelnes. Jam už nugaros – metalinė medžių lajose besidriekiančio tako konstrukcija mediniais rėmais ir už jos stūksantys aukšti lapuočiai medžiai. Dešinėje nuotraukos pusėje, palei tako turėklo kraštą, pritaisyta maždaug metro ilgio ir trisdešimties centimetrų pločio šviesi informacinė lenta, kurioje galima rasti nemažai naudingos informacijos apie šį lankytiną objektą. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]