Forumas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Neapykantos nusikaltimai ir neapykantos kalba – kas tai?


 

Parašas po straipsniuNeapykantos nusikaltimo samprata tik skinasi kelią į mūsų viešąjį gyvenimą ir suvokimą. Dar sudėtingiau su neapykantos kalba – retas apie tokią iš viso esame girdėjęs, sunkiai atpažįstame. Bet gyvenimas keičiasi: neapykantos nusikaltimams ir neapykantos kalbai vis daugiau dėmesio skiria spauda, radijas, įstatymų leidėjai. Kovo viduryje žiniasklaida pranešė, kad Seime inicijuojamos pataisos, kuriomis siūloma praplėsti Administracinių nusižengimų ir Baudžiamąjį kodeksus straipsniais, nukreiptais į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą. Į Administracinių nusižengimų kodeksą siūloma įtraukti naują straipsnį, kuris numatytų administracinę atsakomybę už tyčiojimąsi ar niekinimą dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės. Jei Seimas šiems siūlymams pritartų, būtų taikoma administracinė atsakomybė tam, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė, gabeno, laikė dalykus, kuriuose niekinama ar tyčiojamasi iš žmonių grupės ar jai priklausančio asmens, taip pat tam, kas viešai tyčiojosi ar niekino žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Tokios veikos užtrauktų baudas nuo 560 iki 1200 eurų, pakartotinai padarytas administracinis nusižengimas galėtų užtraukti baudą asmenims nuo 1200 iki 2000 eurų, ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 1100 iki 3000 eurų. 

Neapykantos nusikaltimai ir neįgalieji 

Nors ką tik teigėme, kad neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą dar tik mokomės atpažinti, teisininkams šie dalykai žinomi jau seniai. Apie juos kalba LR baudžiamasis kodeksas (BK), LR Konstitucija: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“ (25 str.). Kitas dalykas – šių veikų kvalifikavimas. Iki šiol neapykantos kalba Lietuvoje dažniausiai buvo suvokiama kaip atviras smurto ar prievartos kurstymas, tačiau aiškėja, kad ją turėtume suprasti platesniame kontekste. Norint susidoroti su žmogumi ar žmonių grupe, nebūtina iškart reikalauti jo kraujo ar jo galvos. Apie tai byloja ir visa XX amžiaus istorija: holokaustas, įvairūs genocidai prasidėdavo ne nuo kvietimo žudyti, „apvalyti“ rasę ar tautą, o nuo garsiai skelbiamų draudimų, raginimų imtis veiksmų, priemonių, kažko neleisti... 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikta apklausa parodė: „Lietuvos gyventojai supranta, kad neapykantos kalba yra netinkama ir pasisako prieš ją, tačiau dažnai ją klaidingai priskiria saviraiškos ar žodžio laisvei, dažnas to nelaiko baustinu nusikaltimu. Absoliuti dauguma gyventojų nežino, kad neapykantos kalba yra žmogaus teisių pažeidimas ir gali užtraukti teisinę atsakomybę, o septyni iš dešimties žmonių, susidūrę su neapykantos kalba, apie tai nepraneštų ir neieškotų pagalbos“ (publikacija www.lrt.lt, 2021-03-20). 

Šiek tiek skiriasi Lietuvos BK, Europos Sąjungos (ES), ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) neapykantos nusikaltimų sampratos, bet tai jau teisininkų sritis ir jų profesijos labirintai. Prieš metus, 2020-ųjų balandį, Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNF) ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) surengė nuotolinę konferenciją, skirtą neapykantos nusikaltimams. LNF drauge su minėtu institutu parengė rekomendacijas sprendimų priėmėjams, teisėsaugos institucijoms, nevyriausybinėms organizacijoms ir žmonių, turinčių negalią, bendruomenėms. Rekomendacijos remiasi naujausiais žmogaus teisių standartais, kuriuose negalia suprantama kaip sąveika tarp asmenų ilgalaikių fizinių, psichikos ar intelekto sunkumų bei sutrikimų ir aplinkoje esančių kliūčių, kurios trukdo visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime. „Nevyriausybinės organizacijos pradėjo atpažinti diskriminacijos atvejus švietimo, užimtumo srityse, teikiant paslaugas, bet neapykantos nusikaltimų atpažinti dar nemoka, – komentuodama situaciją sakė LNF prezidentė Dovilė Juodkaitė. – Labai dažnai tokių nusikaltimų nuo buitinio ar kitokio smurto neskiria ir patys neįgalieji. Mūsų visuomenėje vis dar daug stereotipų, stigmų dėl negalią turinčių žmonių pavojingumo arba visiško jų nepajėgumo.“ 

Diskusijoje atkreiptas dėmesys, kad neįgaliam žmogui patyrus neapykantos nusikaltimą atsiranda gilesnė trauminė patirtis. Nusikaltimo metu atakuojama neįgaliojo tapatybės dalis, jis paveikiamas emociškai, psichologiškai. Tokiai aukai reikalinga veiksminga emocinė, psichologinė, teisinė pagalba. „Mes Lietuvoje neapykantos nusikaltimu laikome tokią nusikalstamą veiklą, kai yra aktyvus neapykantos reiškimas, – sakė ŽTSI atstovė Goda Jurevičiūtė. – ESBO išaiškinimu, neapykantos nusikaltimas toks, kuris padaromas šališkumu, turint išankstines nuostatas. Nusikaltėlis sąmoningai pasirenka nusikaltimo auką dėl jos fizinių ar psichinių ypatybių. 2019 m. pabaigoje prie Vilniaus autobusų stoties buvo apiplėštas regėjimo ir judėjimo negalią turintis jaunuolis. Galima daryti prielaidą, kad nusikaltėliai sąmoningai pasirinko auką, žinodami, kad ši jiems negalės deramai pasipriešinti.“ Deja, praėjus daugiau nei pusantrų metų, įvykis vis dar neištirtas ir, ko gera, niekada ir nebus ištirtas. 

Anot sutrikusio intelekto žmonių bendrijai „Viltis“ atstovavusios Danos Migaliovos, kai kurie Lietuvoje vykstantys reiškiniai labiau primena diskriminaciją nei neapykantos nusikaltimus, bet reikia kalbėti ir apie juos. Diskusijoje keltas klausimas, ar gali būti neapykantos nusikaltimams priskirti neseni Žiežmarių ir į juos panašūs įvykiai, kai vietos bendruomenės pasipriešino neįgaliųjų gyvenimui šalia? Ar galima tuomet vyravusią retoriką laikyti neapykantos kalba? Daugelis dalyvių sutiko, kad kitokia, net priešinga nuomonė pati savaime nėra neapykantos kalba, nes priešingu atveju būtų pažeista žodžio laisvės teisė ir reikėtų bausti didžiąją visuomenės dalį. Tačiau aštriausi ir labiausiai žeminantys pasisakymai neapykantos kalba gali būti laikytini. Žeminimas, niekinimas negali būti toleruojami. „Žmogus sode nusiperka sklypą ir, jeigu nepažeidinėja įstatymų, jame gali gyventi kaip nori, – sakė D. Migaliova. – Kaimynams nekyla noras reguliuoti, ką ir kaip jis turi daryti. „Gyvenimo namuose“ gyvena socialiai pažeidžiama grupė su nuolatine priežiūra, bet kažkam tai kliūva. Kodėl? Prasideda ne tik diskusijos, ginčai, bet ir neapykantos kurstymas. LR teisės aktuose turi atsirasti nuostata, leidžianti užkardyti neapykantos kalbą.“ 

Atpažinti ir įvertinti 

Žmogaus teisių aktyvistai, teisininkai pripažįsta: neapykantos kalba – slidus reikalas. Ar bet kokia kitokia, ypač kritiškesnė nuomonė jau yra neapykantos kalba? Ar visada ir visur privalau išlikti mandagus ir politiškai korektiškas, ar privalau visus mylėti – tai tik keli klausimai, užduodami vos ėmus atidžiau vertinti šį reiškinį. Šių metų kovo mėn. VšĮ „Žmogaus teisių centras“ surengė nuotolinę diskusiją, skirtą neapykantos kalbai, kurioje ieškojo atsakymo ir į minėtus klausimus. „Neprivalome nei visų vienodai mylėti, nei vienodai vertinti visas nuomones, – sakė diskusijos moderatorė Giedrė Šėmytė. – Kritiška nuomonė pati savaime dar nėra neapykantos kalba. Neapykantos kalba yra teisinė kategorija. Tai yra nusikaltimas, kurį labai sunku identifikuoti, bet kuris egzistuoja.“ 

G. Šėmytė atkreipia dėmesį, kad neapykantos kalba paprastai išsakoma žodžiu, bet nebūtinai, tai gali būti karikatūra ar kokia kita priemonė, nukreipta prieš asmenį ar asmenų grupę. Vis dėlto klausimas, kaip ją atpažinti ir suderinti su saviraiškos laisve, išlieka. Pirmiausia siūloma atkreipti dėmesį į tai, kas vieną ar kitą dalyką sako ir kokią auditoriją pranešimas pasiekia. Viena yra trumpoji žinutė draugui, koks nors riebesnis juokelis, kita – politiko ar kito visuomenėje žinomo žmogaus įrašas feisbuko paskyroje. Skirtumas tarp privačių ir viešų pasisakymų gali būti labai svarbus. Tačiau privataus asmens pasiteisinimas, kad čia tik pajuokavau, nėra nekaltas, tokie veiksmai irgi gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. „Mūsų saviraiškos laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės“, – primena seną, bet dažnai pamirštamą tiesą G. Šėmytė. Prelegentė atkreipė dėmesį, kad socialiniai tinklai (feisbukas, tviteris) jau turi algoritmus, šalinančius neapykantos kalbą. Kol kas šie algoritmai nėra itin „protingi“, bet akivaizdu, kad jie tobulės ir jų daugės. Feisbukas jau pateikė pareiškimą, kad bus blokuojama bet kokia informacija, kurioje teisinamas holokaustas. 

Lietuvoje jau išleista keletas leidinių – „Žmogaus teisių gidas“, „Neapykantos nusikaltimai ir neapykantos kalba“ – aptariančių, kas yra neapykantos kalba, mokančių ją atpažinti, pateikiančių tokios kalbos pavyzdžių ir teisinių vertinimų. Štai du pavyzdžiai iš antrojo leidinio: 2017 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) priėmė nutartį dėl 15 neapykantą kurstančių komentarų, parašytų po įvairiais straipsniais. Nuteistasis interneto portale 15min.lt paskelbė 15 įžeidžiamo, niekinamo, diskriminacinio pobūdžio komentarų, kuriais buvo kurstoma neapykanta prieš tam tikrą tautinę grupę: „Rusiškos kiaulės kriuksi pritvinkę žmonių kraujo“. „Geras ruskis – miręs“. „Ruskiai negali gyventi, jeigu jiems neplauna smegenų“. „Geras rusas tik miręs, nes žmogžudžių ir banditų vieta po žeme“ ir t. t. Pirmosios instancijos teismas asmenį nuteisė, apeliacinės instancijos teismas paliko galioti apylinkės teismo nuosprendį. Šioje byloje itin svarbus buvo sistemiškumo požymis, reikalingas kilti baudžiamajai atsakomybei. Nuteistasis veikė tyčia, siekė viešai tyčiotis, niekinti rusų tautybės žmones, skatinti neapykantą, diskriminaciją prieš juos, reiškė raginimus smurtauti ir fiziškai su jais susidoroti, savo komentarus internete jis parašė net 15 kartų. 

Kitas pavyzdys. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad, pripažįstant ar nepripažįstant tam tikrų viešų pareiškimų kurstymu prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, būtina nustatyti dėl jų kilsiančios (galinčios kilti) grėsmės baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms realumą. Baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinamojo pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, kurstymo panaudoti smurtą ar fiziškai susidoroti su tam tikra žmonių grupe. 2012 m. LAT turėjo įvertinti, ar komentaras apie homoseksualius asmenis, kuriame naudojami tokie išsireiškimai kaip „pasileidėliai“, „iškrypėliai“, „vieta psichiatrinėje ligoninėje“ ir pan. nėra neapykantos kurstymas. Teismas konstatavo, kad teiginiai „iškrypėliai“ ir „pasileidėliai“, išreiškiant nuomonę apie homoseksualių asmenų surengtą nesankcionuotą viešą renginį, vertintini kaip nekorektiški, prasilenkiantys su etišku savo konstitucinės laisvės įgyvendinimu, tačiau savo pavojingumo laipsniu neatitinkantys baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos – kurstymo aktyviais veiksmais prieš homoseksualius asmenis, tyčiojantis, niekinant, skatinant neapykantą ar diskriminaciją. Be to, pabrėžta, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Teismas konstatavo, kad asmuo, išsakydamas savo nuomonę apie interneto tinklapyje skelbtą informaciją, pavartojo netinkamus žodžius, išreiškiančius nepritarimą neteisėtai surengtai homoseksualių asmenų akcijai, tačiau tik žodžių iškrypėlis ir pasileidėlis vartojimas nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei. LAT panaikino žemesnės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukė. 

Kas už jus atsakingas? 

Turint galvoje visa, ką žinome apie neapykantos kalbą, kaip reikėtų vertinti akliesiems ir silpnaregiams ne taip jau retai adresuojamus išsireiškimus: „Gal jūs girtas /-a?“, „Ko čia į mane žvairuoji?“, „Gal atsimerk plačiau ir pamatysi, kas prieš nosį padėta?“ (girdima silpnaregiams, paklausus apie daiktus, esančius parduotuvėje), „Užsidėk akinius, jei nematai“, „Kas už tave atsakingas? Su kuo man kalbėtis?“ (klausiama, kai neregys kreipiasi norėdamas gauti paslaugų). 

Replikos jautresnės sielos žmogui tikrai nemalonios ir žeidžiančios, tik priskirti jas neapykantos kalbai, net ir labiausiai norėdami, turbūt negalėtume – nėra smurto, neapykantos kurstymo, diskriminacijos ir kitų panašių kriterijų, pagal kuriuos tokią kalbą identifikuojame. Visokios panašios citatos byloja apie bendrą jomis „besižarstančiojo“ kultūrinį lygį, bet vertinti jas kaip tiesioginę ar tegu ir užslėptą neapykantą, turbūt būtų gerokai perdėta. Čia norėčiau išsakyti subjektyvią nuomonę, neturinčią nieko bendra su tuo, kas prieš tai buvo sakyta apie neapykantos kalbą. Nuo panašių replikų tiesioginio poveikio mus gali apginti vienintelis dalykas – psichologinis atsparumas, savivertės didinimas. 

 

Nuotrauka: Išmokti atpažinti ir reaguoti į neapykantos kalbą ir nusikaltimus – visos visuomenės užduotis / www.pexabay.com nuotr. 

Vidutinio amžiaus vyro nuotrauka. Vyras vaizduojamas nuo liemens iki viršugalvio, pasisukęs kairiuoju profiliu. Jis abiem rankomis stipriai susiėmęs sau už galvos, jo veidas nuleistas žemyn. Vyras vidutinio kūno sudėjimo, jo plaukai trumpi, rankų oda kiek susiraukšlėjusi, ant kūno krenta šešėlis, nes pozuojama ne itin šviesioje patalpoje. Vyras vilki tamsius marškinėlius trumpomis rankovėmis. Nuotrauka gana slogi, ja perduodamos neigiamos emocijos. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką