Ir kūnui, ir sielai

Danutė Čirikienė, tautodailininkė

Margučio raštuose – mūsų šiluma

Apsisuko metai, kai gyvename griežtesnio ar laisvesnio karantino sąlygomis. Panašu, kad ir šias šv. Velykas sutiksime sėsliai. Tačiau šis faktas negali užgožti nei kalendorinių švenčių, nei jų sakralios prasmės, papročių, nei bundančios gamtos ženklų. Užpernai „Mūsų žodyje“ perskaitytas straipsnis „Margutis neregio delne“ įkvėpė papildyti ir pratęsti velykinių margučių gamybos temą, bet jau šiek tiek kitaip. Lietuviai nuo žilos senovės turi gražų paprotį per Velykas dovanoti margučius. Dovanoja tėvai vaikams, vaikai – tėvams, seserys – broliams, draugai, kaimynai – vieni kitiems. Kiaušinis senovės žmogaus sąmonėje buvo gyvybės, vaisingumo ir derlingumo simbolis, buvo tikėta, kad margintas jis tampa dar stipresnis ir paveikesnis. Be margučio, kaip apeiginio Velykų stalo valgio, neįsivaizduojama ši šventė. Margučiai buvo ir tebėra ne tik valgomi, bet ir dovanojami kitiems su nuoširdžiu palinkėjimu – būti sveikam, stipriam, tvirtam, vaisingam, turtingam... 

Margutis, sukurtas dovanoti neregiui ar silpnaregiui, gali būti kitoks – su iškiliais ar aiškiai įrėžtais, apčiuopiamais raštais, brailio užrašu. Daug metų pažįstu regos sutrikimų turinčią bendruomenę, dalyvauju LASS Klaipėdos miesto filialo folkloro ansamblio „Spingsulė“, šio miesto Lietuvos aklųjų bibliotekos veikloje. Čia esu patyrusi margučio dovanojimo ir nuostabos džiaugsmą. Nors šiuo metu neveikia dienos centrai, įvairūs laisvalaikio būreliai, velykinį margutį dar galima spėti pagaminti savo jėgomis arba mano siūlomą margučių gamybos metodiką pasilaikyti ateičiai. Nustebinkite savo pažįstamus regos neįgaliuosius pačių pagamintu ir tik jam apgalvotu margučiu! Taigi straipsnyje rasite kelis margučių gaminimo būdus su asmeninių darbų fotografijomis. 

Drožinėti keramikiniai arba mediniai margučiai 

Keramikinius margučius galime gaminti panaudojant įvairiausią techniką. Tiesa, reikia turėti medžiagų – nulipdytą molinį kiaušinį. Tokį kiaušinį drožinėti kaltuku arba gręžti skylutes smulkiu grąžteliu, kai molis jau pradžiūvęs, bet nesudžiūvęs. Viskas atliekamas rankiniu būdu, drožinėjama tradiciniais ornamentais kaip ir dekoratyvinės verpstės. Šia technika galima kurti ne tik keramikinius, bet ir medinius – tvirto pagrindo – kiaušinius. 

Nuotrauka: Trijų velykinių margučių nuotrauka. Ant šviesios medžiaginės staltiesės languotu raštu vienoje linijoje išrikiuoti trys moliniai ar mediniai kiaušiniai. Jų apačioje paguldytas nedidelis, maždaug dešimties centimetrų ilgio, kaltas apvalėjančia medine galvute su smailiu metaliniu antgaliu. Šalia jo guli du, maždaug penkių centimetrų ilgio, grąžto antgaliai, taip pat skirti medžiui gręžti. Visi trys margučiai – skirtingų dydžių ir atspalvių. Jie raižyti tradiciniais lietuvių liaudies raižiniais – saulės motyvais, spinduliais, gėlėmis, geometrinėmis formomis. 

Kad paryškintume išbraižytą medinį ir jau išdegtą keramikinį margutį, nudažome juodu tušu, būtinai padengiant visus įbrėžimus. Truputį padžiovinus, nuvalyti paviršių švaria, drėgna kempinėle, o po to beicuoti skystu medžio beicu arba skystais akvareliniais dažais, galima ir palakuoti praskiestu akrilo laku. Tuomet ir vėl nutrinti jau sausa kempinėle. 

Pagamintą molinuką išgręžinėjus varžteliu, o medinį kiaušinį – yla, kiaušinius jau nudažius, į padarytas skylutes galima įterpti iškilius trumpus sveikinimus brailio raštu. 

Nuotrauka: Šešių velykinių margučių nuotrauka. Įvairiais raštais išraižyti mediniai ir keramikiniai kiaušiniai guli ant šviesios medžiaginės staltiesės languotu raštu. Kai kurie margučiai šviesesni, kiti tamsesnių atspalvių. Dauguma jų raižyti smailu įrankiu arba drožinėti smailiu kaltu, kiti – su priklijuotais smulkiais iškiliais karoliukais. Raižytų margučių įdubose įpiešta tamsių dažų, išryškinančių kiaušinių nelygumus. Margučiai padailinti tradiciniais lietuvių liaudies ornamentais, gėlėmis, taškeliais, geometrinėmis formomis. 

Brailio raidžių taškus sudaro klijuojami smulkūs karoliukai „Moment“ klijais. Dar lengviau į skylutes įklijuoti sorų kruopas. 

Margučių aplikacija šiaudeliais 

Reikia pasiruošti vasarą surinktų javų (geriausia – rugių) šiaudus: pirmiausia, juos sukarpyti, kad tilptų pamerkti į indą. Apie 5 min. išmirkius šiaudą storąją jo dalį išilgai perskelti peiliuku ir tuomet šiaudą perskyrus ir suspaudus tarp pirštų, perbraukti tuo pačiu peiliuku, kad šiaudas taptų plokščias. Šiaudelis sukarpomas pagal pasirinktą ornamentą reikiamo dydžio ir formos. Jie klijuojami ant nudažyto kiaušinio paviršiaus PVA klijais. 

Nuotrauka: Aštuonių margučių nuotrauka. Jie guli krūvelėje ant šviesios medžiaginės staltiesės languotu raštu. Šalia jų padėtos nedidelės manikiūro žirklutės. Aplink margučius susiraizgę keli šviesūs šiaudai, dalis jų – smulkiai sukarpyta į nedidelius, rombo formos, gabalėlius. Tamsiai nudažyti vienspalviai margučiai puošti įvairiais raštais, primenančiais saulę, gėles, tiesias tikslias linijas ir taškelius. 

Darbas labai kruopštus, bet atperka lūkesčius. 

Tradicinis margučių dažymas vašku 

Tradiciškai vašku marginame jau išvirtus kiaušinius, po to piešiame vašku ornamentą ir dažome anilino dažais. Tik tuomet nuvalome vašką. Jei norime pagaminti margučius, kurių ornamentą galėtume liesti, kad jis išliktų ant kevalo paviršiaus, turime pritaikyti atvirkštinį marginimo eiliškumą, t. y. išvirtą kiaušinį pirmiausia merkiame į paruoštus anilino dažus. Juose laikyti 12 val., kol kiaušinis nusidažys norima spalva. Ištrauktą iš dažų margutį švelniai nusausiname, pašildome rankomis. Kiaušinis tik tuomet vaškuojamas karštu skystu vašku, nes atvėsęs vaškas nelips prie kiaušinio. Kiaušinius vaškuojame vinute, įkalta į medinį kotelį. Svarbiausia, kad išliktų iškilus ornamentas, tad labai stenkimės nepažeisti vaško sluoksnio. 

Nuotrauka: Tamsaus velykinio margučio nuotrauka. Visas kiaušinis – tamsios sodrios matinės spalvos, o jo centre – šviesiu vašku nupieštas ornamentas. Jo centras primena apvalų gėlės žiedą su daugybe smulkių lapelių, o aplink jį skrieja daugybė mažų taškelių, prie kurių prilipę po tris smulkius žiedlapius. 

Šv. Velykos yra viena svarbiausių krikščioniškų švenčių, per kurią švenčiamas pagrindinis tikėjimo, išganymo įvykis – Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų. Taip pat tai ir atgimimo, artumo su gamta, o svarbiausia – žmogiškosios šilumos, šeimos šventė, kurios pagrindinis paprotys išlikęs iš labai senų laikų. Šeštadienį prieš šv. Velykas marginsime kiaušinius. Kiekviena šeima stengiasi kuo gražiau. Ypač dailinami dovanoti skirti margučiai. Tegul spalvingas margutis neregio delne tampa pavasario, atgimimo, džiaugsmo ir gėrio ženklu – gražiausia velykine dovana. 

Autorės nuotrauka: Danutė Čirikienė. Vyresnio amžiaus moteris vaizduojama nuo liemens iki viršugalvio, sėdinti darbo kėdėje prie stalo. Ji pasisukusi tiesiai į skaitytoją, žvilgsnis nukreiptas ten pat. Moteris – vidutinio kūno sudėjimo, šviesių garbanotų vidutinio ilgio plaukų, užsidėjusi akinius ir švelniai besišypsanti. Ji vilki tamsią palaidinę ar suknelę ilgomis rankovėmis, kaklą juosia plati marga juosta. Kairėje rankoje moteris laiko margutį, o dešinėje – nedidelį teptuką ar panašų įrankį, kuriuo atsargiai liečia margutį. Ant stalo, uždengto tamsia staltiese, padėtos kelios lėkštės, prikrautos įvairiomis spalvomis ir raštais margintų kiaušinių. Nuotraukoje jų apie penkiasdešimt. Šalia margučių padėti du nedideli indeliai dažų ar klijų. Moteriai už nugaros matoma šviesi marga užuolaida, pakabinta prie lango.