Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaIrma Jokštytė, [email protected]

„Nuriskime akmenį kartu“


 

Parašas po straipsniuPrieš metus radijo laidoje „Aklas pasimatymas“ („Gold FM“) nuotoliniu būdu viešėjo kunigas Mozė Mitkevičius. Su kunigu, tuo metu gyvenusiu ir studijavusiu Romoje, kalbėjomės apie svarbius dalykus – tikėjimą, atskirties išbandymus, solidarumą. Praėjus metams M. Mitkevičiaus išsakytos mintys ne tik neprarado savo aktualumo, bet dar labiau „išsigrynino“, tapo svaresnės ir suprantamesnės. Artėjant šv. Velykoms kviečiame prisiminti šį pokalbį. 

 

– Visas pasaulis turi bendrą rūpestį – pandemiją. Kaip ją turėtume priimti – kaip bausmę ar kaip pamoką? 

– Pasaulį labiausiai suartina nelaimės. Pandemiją reikėtų priimti kaip galimybę tapti mus vienijančio pasaulio dalimi, išmokti matyti, kas mus vienija, o ne kas skiria. Skiria valstybių sienos, jų ekonominė galia, odos spalva, bet vienija tai, kad visi esame žmonės. Kad ir kokia skaudi, nelaukta, tačiau ši nelaimė padeda atrasti vertybes, kiekvieno žmogaus orumą. Kartu gyvename šv. Velykų laukimu – tai mus irgi vienija. Nepaisant pandemijos masto, tų skaičių, kuriuos girdime kiekvieną dieną, švenčiame prisikėlimą ir gyvenimą. 

 

– Pandemija pasaulį užklupo prieš didžiąją Prisikėlimo šventę. Europa ją pasitinka karantine – daugybė draudimų, ribojimų. Taip pat ir draudimas lankyti bažnyčią. Kaip į tai žiūrite Jūs? 

– Tai gana platus klausimas. Man, kaip kunigui, visų pirma norėtųsi kalbėti apie tai, ką mes veikėme, kai bažnyčios buvo atidarytos – kiek žmonių jas tikrai nuoširdžiai lankė? Sąžiningai pagalvojus, jos buvo apytuštės ir tuomet. Galbūt tai galimybė savęs pačių klausti, ar mums tie pastatai reikalingi? Žmonėms, kurie myli bažnyčią, dalyvauja šv. Mišiose, be abejo, šis apribojimas yra skaudus. Nutolusiems nuo bažnyčios, geras laikas atrasti jos prasmę, jos grožį. Man labai prasminga, kad užsidarius bažnyčioms atsirado daug kitų erdvių ir formų maldai. Drauge meldžiasi įvairių konfesijų žmonės, prašydami to paties. Pats Jeruzalėje mačiau, kaip kartu meldžiasi žydai, krikščionys, musulmonai – kiekvienas savo būdu šaukiasi Dievo pagalbos. Taip, į pastatą fiziškai negalime įeiti, užtat maldos vieta tampa visas pasaulis. Atsiranda maldos bendrystė. 

 

– Kokias nuotaikas ar permainas karantino pokyčiai atneša į Jūsų gyvenimą? 

– Man, kaip studentui, didžiausias trūkumas, kad Romoje uždarytas Popiežiškasis Grigaliaus universitetas. Jame studijuoju Šventąjį Raštą. 

Pastaruoju metu pasaulis buvo pamėgęs pernelyg didelius, triukšmingus renginius. Ar kalbėtume apie olimpiadas, ar apie garsiausių dainininkų koncertus, vertę turėjo tik tos erdvės, kurios talpina tūkstančius, dešimtis tūkstančių žmonių. Bažnyčia ir visas pasaulis turi atrasti būdų susitikti kitaip. Naudodami technologijas tinkamai, galime pasiekti žmones, susikalbėti. Kitas dalykas, kad tos technologijos padėtų skleisti gėrį, viltį, ramybę, kurios visiems šiuo metu labai trūksta. Bažnyčios misija skelbti viltį, o taip pat ir žinią, kad anksčiau ar vėliau šią pandemiją įveiksime. Mes negalime pasirinkti ligos, įvairių sunkumų ir išbandymų – pasaulį nuolat ištinka karai, badmečiai, tačiau galime pasirinkti, kaip į šias nelaimes reaguoti: skleisti paniką, pyktį, dar didesnį susierzinimą kaltinant neaišku ką, ar ieškoti logiškų sprendimų, kaip tą nelaimę įveikti, galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus. 

 

– Ar iš tiesų taip, gal yra ir kitokių būdų? 

– Pirmiausia turėtume suprasti, kad mes patys nelabai galime rinktis. Sunkumai, nelaimės žmones paprastai ištinka jiems nenorint ir neplanuojant, tiesiog ištinka ir tiek. Skaitydamas ir studijuodamas Šventąjį Raštą suprantu, kad nėra kito būdo žmogui pasiekti brandą – tik per kančią, sunkumus, išmėginimus. Turiu galvoje ne tik religinę, bet ir kiekvieno mūsų patirties brandą. Žmogus bręsta tik įveikdamas sunkumus, jam tenkančius išmėginimus. Juos įveikdamas atranda, kas iš tikrųjų yra svarbu. Kito būdo nėra. Pandemijos ištiktam pasauliui irgi reikia permąstyti savo prioritetus, vertybes. Gal į tam tikras sritis buvo per daug investuota, o dabar pradedame suprasti, kad, pavyzdžiui, sveikatos apsauga yra silpnoji grandis. 

Sakydamas, kad reikia permąstyti, galvoje turiu ne tik politines, ekonomines sistemas, bet ir mūsų gyvenimo būdą – tai, kaip mes saugome ar niokojame gamtą, eikvojame resursus. Karantinas įtikinamai atskleidė, kad tam, jog būtume laimingi, daugybės dalykų mums nereikia. Dar visai neseniai kiekviename žingsnyje mus pasitikdavo reklama – raginimas vartoti, pirkti – pandemijos metu žmonės renkasi tai, kas iš tikrųjų yra reikalinga, be ko neįmanoma pragyventi. 

 

– Visur pasaulyje pandemija tokia pati, bet žmonių reakcijos turbūt skirtingos. Kaip, Jums būnant Romoje, žmonės jaučiasi ir priima tekusius išbandymus? 

– Italiją pandemija užklupo staiga ir visa savo jėga. Žiūrėdamos į Italiją kitos šalys pradėjo galvoti, ką reikės daryti mums? Italai – atviri, draugiški, įpratę nuolat bendrauti, glėbesčiuotis. Žmonės turi justi kontaktą ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Bendraujant daug reiškia kūno kalba, įvairūs gestai. Viso to atsisakyti sunku. Karantinas jiems yra itin skaudi bendravimą apribojanti priemonė, nes jie iš prigimties nenustygstantys vietoje. 

Man juose gražu tai, kad moka galvoti ne tik apie save. Italui nebus gera, jeigu šalia esančiam irgi nebus gera. Pagalvoju, kad simboliška, jog pandemija pasaulį ištiko gavėnios metu. Bažnyčia kalba apie kryžių, jo prasmę. Jeigu mes apsisprendžiame gyventi krikščioniškai, sekti Jėzumi Kristumi, kuris buvo nukryžiuotas, kryžius tampa gyvenimo dėl kito simbolis, visiška egoizmo priešingybė. Ši pandemija – tai galimybė pradėti nešti kryžių, atrasti jo prasmę – gyventi galvojant apie kitą. Tai yra kryžiaus teologija. 

Esama daug gražių pavyzdžių, kaip pasaulis ima šį kryžių ir pradeda jį nešti. Vien Šiaurės Italijoje į kvietimą atvykti ir padėti kovoti su pandemija atsiliepė apie septyni tūkstančiai gydytojų, nors reikėjo tik trijų šimtų. Žmonės vyko savo noru, nekeldami klausimo nei dėl algų, nei dėl kokių nors lengvatų, nors italams, beje, tai labai būdinga. Iškilo klausimas, kur tuos žmones apgyvendinti? Vietiniai pradėjo karantinuotis kartu su kaimynais ar giminaičiais, užleisdami atvykusiesiems savo būstus. Pandemija turi ne tik mirties veidą. Šalia mirties pasimatė ir buvimas kartu, bendros pastangos išgyventi, pasimatė žmonių solidarumas ir bendrystė, kilnūs siekiai. 

 

– Pakalbėkime apie ryšio su bažnyčia užmezgimą. Kaip pradėti tiems, kurie nuo jos itin atitolę? 

– Galvoju labai bendražmogiškai, kaip žmonės apskritai atranda vieni kitus, kaip atsiranda draugystė, meilė? Žmogus pats turi siekti susitikimo, norėti bendrauti, tik šitaip galima atrasti kitą žmogų: kaip jis mąsto, kaip gyvena, kas mus vienija? Tas pats principas galioja ir kalbant apie santykį su Bažnyčia. Pirmiausia reikia norėti ją savo gyvenime atrasti, sutikti. Atrasti ne tik kaip instituciją, bet ir tai, ką ji skelbia, ko moko. Kodėl daugybė žmonių yra krikščionys, kas juos vienija? Pagaliau, ar visi jie yra tokie kvaili, kad buriasi į bendrą maldą, tiki kažkokiomis „pasakėlėmis“? O gal yra viso to prasmė? Šitaip pamažu pradeda skleistis Šventojo Rašto, Bažnyčios, jos liturgijos prasmė, imi po truputį suprasti, kas vyksta, kodėl vyksta, kaip vyksta? Išmokstama perskaityti simbolių kalbą. Tuomet ir šv. Mišios nebelieka kažkokia nuobodybe. 

Kaip ir visur kitur, taip ir čia reikalingas atvirumas. Galbūt šiandien aš daug ko nesuprantu, nes niekas manęs nemokė, bet noriu į tai, ko nesuprantu, leistis atvira širdimi atrasti, suprasti ir augti. Turbūt Bažnyčioje reikia praleisti bent dvidešimt metų, kad pajustum jos vidinį grožį, jėgą, turtą. Taip pat pasimato ir jos purvas, visos nuodėmės ir paklydimai, nes tie, kurie yra joje, viso labo tik žmonės. Tad svarbus ir nusistatymas, su kuriuo ketiname žvelgti į Bažnyčią. Ieškantis joje purvo, visada jo ras. Be atvirumo, kuris būtinas kiekvienai draugystei, nebus įmanoma atrasti nei Bažnyčios grožio, nei jo gelmės. Dažnai pasiliekama paviršiuje, laikinam nusiraminimui ar gerai savijautai užtikrinti sudalyvaujama kai kuriose „akcijose“, ypač prieš Kalėdas ir Velykas. Laikomės papročių, kurių iki galo nesuprantame, laužome kalėdaitį ar šventiname maistą, taip pasilikdami tik ritualų lygyje. Tačiau visa tai tik simboliai – pradėti juos skaityti reikia ne tiek žinių, kiek buvimo kartu. 

 

– Savo laidose kalbame apie kitokių galimybių žmones. Koks galėtų būti raktas į savęs priėmimą tokiam, koks esi – su visomis savo silpnybėmis, su visomis negaliomis? 

– Šioje vietoje mažiausiai reikėtų ieškoti teisingumo, ypač galvojant, kodėl man teko kokia nors negalia ar kitas išmėginimas. Remiantis vien teisingumo principu, kelti tokį klausimą yra klaidinga. Nėra paaiškinimo. Bažnyčia jo irgi negali duoti. Žvelgiant iš tikėjimo pozicijų, kiekvienas žmogus Dievo plane yra unikalus ir turi savo paskirtį. Be jo nebus pilnatvės ir visumos. Neįgalieji reikalingi jau vien tam, kad įgalūs žmonės pradėtų vertinti tai, ką turi, kad suvoktų, jog ta duotybė nėra jų pačių kaip nors užsitarnauta, o yra didžiulė Dievo dovana. Ir naudoti ją turime nesididžiuodami, nemenkindami tų, kurie jos neturi. Tikintį žmogų lydės dovanos džiaugsmas ir kartu atsakomybė ją gavus pasitarnauti kitiems. Dar viena kilusi mintis yra ta, kad skirtingume slypi didelis grožis. Dievas nekuria trafaretų, kiekvienas žmogus yra skirtingas ir nepakartojamas, kiekvienas turime savo misiją. Jeigu šalia mūsų yra silpnesnių, tai tam, kad mumyse būtų ugdomas rūpestis jais. Be jų neišmoksime saugoti, padėti, neišmoksime ir mylėti. 

 

– O kokia iš viso to prasmė pačiam neįgaliajam? Aš nenorėčiau būti tik pavyzdys kažkam kitam, noriu turėti savo prasmę, savo tikslų ir juos įgyvendinti. 

– Prasmė labai daug priklauso nuo žmogaus gebėjimo mąstyti. Vieni gyvename pernelyg nemąstydami, kas ir kodėl vyksta aplinkui, kiti nuolat savęs klausiame, kokia vieno ar kito dalyko prasmė. Neturėtume visko susiaurinti ir savo pačių žemišką gyvenimą vertinti tik vien subjektyviai, galvojant apie savo asmeninius tikslus ir išsipildymus. Trokštant būti laimingam, gal visai nebūtina dalyvauti kokiame dainų ar šokių konkurse, gal net nebūtina tapti žinomam ar žūtbūt įgyti reikšmingą specialybę. Svarbu suvokti, kad Dievas manęs norėjo būtent tokio, su visom tom savybėm, kurias turiu. 

Mūsų skirtingumas turbūt ir yra tam, kad mes vieni kitų ieškotume ir šitaip atrastume bendrystės gėrį ir džiaugsmą. Didžiausios bėdos, pavydas kyla tada, kai imame lygiuotis į kitus, norime save įsprausti į kažkokius standartus, nemokame savęs priimti kaip unikalaus Dievo kūrinio. Matome, kokios baisybės nutinka, kai žmones nori suvienodinti totalitariniai režimai, bet to „susivienodinimo“, lygiavimosi į kitus, daugiau turinčius, galinčius, labai daug ir mūsų visuomenėje. Paplitęs liūdesys rodo pirmiausia mūsų savivertės trūkumą ir tai, kad visuomenėje trūksta asmenybių, iš tiesų laisvų, savo unikalumu besidžiaugiančių žmonių. 

 

– Ko galėtumėte palinkėti artėjant šv. Velykoms? 

– Man labai prasmingas pasakojimas Evangelijose apie moteris, po nukryžiavimo ėjusias lankyti Jėzaus kapo. Ankstų rytą jos eina prie kapo ir susirūpinusios klausia, kas mums nuritins akmenį? Šios Velykos – galimybė pasauliui klausti, kas mums nuritins akmenį: pandemijos, cunamio ar kitokių negandų, kurias nugalėti žmogus yra per silpnas. Kas įveiks blogį, nuodėmę, mirtį? 

Tikėjimo siūlomas atsakymas: tai padarys Dievas. Moterys ateina prie kapo ir mato, kad akmens jau nebėra, nors tiek apie jį kalbėta kelyje. Nuo kapo moterys nueina su kitokia patirtimi. Nuristas ne tik kapo rūsio, bet ir jų supratimo akmuo. Jos suvokė, kad nuo dabar Jėzus yra slėpinys, daugiau nei vien tik kūnas, gražios idėjos, patrauklus mokymas. Pasaulis ir kiekvienas mūsų, nuritinę pandemijos akmenį, irgi atrasime Dievo veikimą iš naujo. Manau, tai ir yra svarbiausia šių Velykų žinia. Pasitikėdami Dievu, kartu nuritinkime mūsų baimių, nesuvokimo, mūsų susireikšminimo akmenį! 

 

Nuotrauka: Kunigas M. Mitkevičius: „Dievas nekuria trafaretų, kiekvienas žmogus yra skirtingas ir nepakartojamas“ / asmeninio archyvo nuotr. 

Kunigo Mozės Mitkevičiaus nuotrauka. Vidutinio amžiaus vyras pozuoja bažnyčioje ir yra matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, pasisukęs ir žvelgiantis tiesiai į skaitytoją. Jo plaukai šviesūs, trumpi, akys atviros, veidas ramus, lūpos sučiauptos, vyras atrodo skleidžiantis ramybę. Jis vilki tamsų drabužį – sutaną ilgomis rankovėmis su nedidelėmis sagomis, tvarkingai susegtomis per krūtinės vidurį. Kunigo kaklą juosia balta medžiaginė apykaklė. Už kunigo nugaros, antrame nuotraukos plane, blankiai matomas puošnus šviesus bažnyčios altorius. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką