Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Aistra keramikai

Dauguma menininkų, gyvenančių iš privačių užsakymų, negali pasigirti jų gausa, o ką kalbėti apie pasirinkimo laisvę. Ypač sunkiai klientus prisivilioja jauni, tik ką amato keliu pradėję žengti meistrai. Silpnaregiams amatininkams dvigubai sunkiau. Daugelis ištikti nesėkmės pasuka kitu keliu. Amatininkams-tautodailininkams pasisekimas ateina ne per vienus ar kelerius metus, pripažinimo ir populiarumo link einama dešimtmečiais. Aukščiausias pripažinimo taškas - liaudies meistro vidinė laisvė, kai nereikia imtis pirmo pasitaikiusio užsakymo ir pataikauti užsakovui. Meistras pats renkasi jam įdomius užsakymus. 

Šio tikslo vasarį 65-uosius minintis keramikas tautodailininkas Mindaugas Rutkauskas siekė beveik keturiasdešimt metų. Dabar Mindaugas nesivaiko užsakymų, žiedžia ar lipdo jam pačiam patinkančius molio dirbinius. Prisimena, šio kelio pradžia - privačios garsaus keramiko pamokos. Vėliau gyvenamojo namo rūsyje įrengta maža dirbtuvėlė. Taupymas norint nusipirkti molio degimo krosnelę, jos tobulinimas. Pirmosios mugės ir jose parduoti molio dirbiniai. Vėliau Tautodailininkų sąjunga ir "Amatininkų gildijos" steigimas. Šiais metais gildija skaičiuoja dvidešimt antruosius gyvavimo metus. 

Vaikystė, muzika, dailė 

Mindaugo vaikystė prabėgo Kaune. Jo jaunos dienos būtų buvusios panašios į tūkstančių bendraamžių, jeigu ne akys - berniukas nuo vaikystės matė blogai. Iš pradžių niekas net neįtarė, kad Mindaugui nuolat kartojosi akių uždegimai. Tik tėveliams susirūpinus ir pradėjus minti įvairiausių gydymo įstaigų slenksčius, medikai įtarė akies vėžį, kurį ir gydė. Ieškodami išeities, berniuko tėveliai kreipėsi į tuo metu Sovietų Sąjungoje geriausius okulistus. Vietos specialistai nudžiugino lietuvių šeimą. Odesoje paaiškėjo, kad tai įsisenėjęs akies uždegimas. Mindaugui buvo padarytos dvi sėkmingos operacijos. Medikams pavyko išsaugoti berniuko akių dienos šviesą. Deja, vieną akį teko pašalinti. 

Rinktis mokyklą Mindaugo tėveliai neturėjo iš ko. Buvo vienintelis pasirinkimas - Kauno aklųjų mokykla. Klasės draugai Mindaugui pavydėjo išskirtinės padėties. Berniukas po pamokų eidavo namo, o tuo tarpu klasės draugams tekdavo visą parą būti mokykloje. Su Mindaugu mokėsi Juozas Valentukevičius, Algimantas Sabaliauskas, Danutė Šmydek, Tamara Jakubovskaja, Eimutis Pitrėnas ir kiti. Tėveliai, galvodami apie sūnaus ateitį, vertė jį mokytis muzikos, bet Mindaugui muzikavimas buvo tikra kančia. Į užsiėmimus eidavo sukandęs dantis, pasitaikius progai vengdavo muzikos pamokų. Mieliau rankose laikydavo spalvotus pieštukus. Kauno aklųjų mokyklos dailės mokytoja Eglė Talalienė, matydama Mindaugo gabumą dailei, pasiūlė lankyti dailės mokyklą. Tėvai abejojo, bet mokytoja savo pasiekė. 1971 metais Mindaugas pradėjo mokytis dailės. Jis prisimena: "Dailės mokyklos mokytojai abejojo mano gebėjimu dailei. Aš jiems buvau egzotinis paukštis. Stojamuosius egzaminus išlaikiau. Tiesa, teko piešti iš natūros. Piešiamo objekto viršų mačiau, o apačios ne. Piešinio apačia išėjo ne tokia." Silpnaregiui atmintyje įstrigo piešimo mokytojos užduotis. Ji į klasę atsinešė plytą ir liepė ją nupiešti. Mindaugas tik vėliau suprato, ko mokytoja siekė. Ji norėjo išsiaiškinti, kas turi piešinio pajautimo perspektyvą, o kas ne. Paaiškėjo, kad Mindaugas turi šią dovaną. 

Iš pradžių mokytojams buvo keista matyti, kaip mokinys, prikišęs nosį prie molberto, piešia. Kartais, negalėdamas įžiūrėti piešiamo daikto, Mindaugas prieidavo arčiau. Tai sukeldavo šiokį tokį sąmyšį, nes kitiems trukdydavo piešti - jie nematydavo pavyzdžio. Vėliau viskas stojo į savo vėžes. Jis netgi tapo tam tikru flagmanu. Kai į tą pačią dailės mokyklą stojo V. Šlipaitis, jam jau buvo lengviau. Stojamoji komisija pasakė: "Vienas silpnaregis mokėsi, tai ir antras gali." 1975 m. M. Rutkauskas gavo ne tik Kauno aklųjų mokyklos baigimo atestatą, bet ir Vaikų dailės mokyklos baigimo pažymėjimą. 

Mindaugui labiausiai patiko skulptūra. Prie jos sugaišdavo daugiausia laiko. Po mokyklos baigimo svajojo tapti skulptoriumi, tačiau koją pakišo regėjimas. Tuo metu į Vilniaus dailės institutą buvo milžiniški stojimo konkursai. Vaikinas pasirinko studijas Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. Po universiteto baigimo gavo paskyrimą dirbti Lietuvos aklųjų draugijoje, įsidarbino Vilniaus įmonei priklausančioje "Zelvos" poilsiavietėje. Ten išdirbo trejus metus. 

Molio atradimas 

M. Rutkauskas iš "Zelvos" sugrįžo į Vilnių, įsidarbino Suaugusiųjų vakarinėje mokykloje mokytoju. Ši mokykla visoje Lietuvoje turėjo savo skyrius. Mindaugas mokytojavo Varėnoje. Turėdamas laisvo laiko, kartą į rankas paėmė molio gabalą ir pradėjo lipdyti. Į svečius užsukęs bičiulis pamatė lipdinį ir pasiūlė supažindinti su tuo metu žinomu keramiku Egidijumi Talmantu, dirbusiu M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Mindaugas pradėjo lankyti privačias keramikos pamokas, išmoko darbo su moliu abėcėlės. E. Talmantas domėjosi japonų keramika. Su ja supažindino ir savo mokinį. M. Rutkauskas privačias pamokas lankė pusmetį. Išmokęs keramikos pagrindų, Mindaugas ryžosi lipdyti savarankiškai. Ta tema skaitė daug literatūros, eksperimentavo. Po metų prie LAD Vilniaus tarprajoninių kultūros namų buvo įsteigtas keramikos būrelis. Mindaugas negalėjo nepasinaudoti puikia proga - su užsidegimu kibo į darbą ir kasdien vis ilgiau užsibūdavo dirbtuvėje. Turėti įgūdžiai pravertė - greitai tapo geru pagalbininku. Įstojo į Tautodailininkų sąjungą ir pateikęs kelis darbus tapo liaudies meistru, dalyvavo keliose tautodailės parodose. Vėliau ėmė vadovauti keramikų būreliui. Taip pat Vilniaus 21-ojoje vidurinėje mokykloje vadovavo keramikos būreliui, nors oficialiai buvo įdarbintas kiemsargiu. Dirbdamas keramikos būrelio vadovu Mindaugas puoselėjo mintį apie nuosavą verslą. O tam reikėjo dirbtuvės, juk visą laiką nebūsi kampininku. 

Pasitaikius progai, Skroblų gatvėje, penkiolikto namo rūsyje, jis įsirengė dirbtuvėlę. Ten pradėjo lipdyti ir žiesti įvairiausius molio dirbinius. Lipdė viską, ko užsakovai pageidaudavo. Čia silpnaregis keramikas dirbo beveik dešimt metų. Per tą laiką įsirengė neblogą dirbtuvę, įsigijo visus būtiniausius įrankius, o krosnis, žiedžiamuosius ratus susimeistravo pats, padedamas A. Versecko. Jiedu patobulino ir molio degimo krosnelę. M. Rutkauskui reikalingų medžiagų - molio, glazūros - gauti nėra sunku. Dabar molį perka Kuršėnuose. Aukštos temperatūros gaminiams molį perka importuotą iš užsienio, nes Lietuvoje esantis molis tinka tik žemai degimo temperatūrai, jame daug švino. Perkamas molis jau paruoštas. Praeito šimtmečio dešimtajame dešimtmetyje, norėdamas įsitvirtinti rinkoje, silpnaregis liaudies meistras taikėsi prie rinkos: "Negalėjau lipdyti, ką noriu. Taikiausi prie pirkėjų, domėjausi ir stebėjau, kas paklausu. Žiedžiau ąsočius, lėkšteles, puodynes, švilpukus, vazeles. Rečiau pasitaikydavo užsakymai servizams. Vėliau atėjo eilė kokliams. Pats keisčiausias užsakymas - homoseksualų klubui nulipdyti molinį 50 centimetrų aukščio stalą. Įsimintinas ir Bistrampolio dvaro savininko užsakymas - pagaminti dvaro pastato kambariams kelias koklines krosnis." 

Meistras nepaverčia kasdienio darbo rutina. Dažniausiai dirba aplankius įkvėpimui. Tada jis lipdydamas, žiesdamas laiko neskaičiuoja. Nesudėtingą dalykiuką padaro per minutę, prie kito prasėdi ir kelias valandas. Lipdiniui apdžiūvus ateina laikas degimui ir glazūrai. Dabar Mindaugui gaminius parduoti nesunku. Per tiek metų susidarė klientūros ratas. Keramikas nevengia ir privačių užsakymų. Anksčiau prekiavo tik įvairiose parduotuvėse, mugėse, o įsteigęs "Amatininkų gildiją" prekiavo joje. M. Rutkauskas pasakoja: "Ypač gerai sekėsi Kaziuko mugėje. Jau septyneri metai, kaip joje nedalyvauju. Juokaudamas sakau - atsibodo. Užsakymų turiu daug. Tai kam tas kelias dienas šalti lauke. Kalbant rimtai, Kaziuko mugė man prarado turėtą žavesį. Anksčiau prekiauti buvo tikrai įdomu. Susirinkdavo bendraminčiai. Mums buvo svarbu bendrauti, dalytis idėjomis, o ne pardavimas ir pelnas. Dabar pirmiausia - pinigai. Liaudies meistrų darbus pakeičia gamyklinė keramika. Pagaliau pasikeitė ir pirkėjų skonis. Liaudies keramika tapo ne itin paklausi." 

Silpnaregiui keramikui rūsys tapo per ankštas. Jis troško platesnės veiklos, norėjo suvienyti įvairiausius amatininkus. Taip atsirado "Amatų gildija". Ji buvo įsteigta 2000-aisiais. Patalpas išsinuomojo iš bažnyčios, sudarydamas ilgalaikę sutartį tylioje ir nejudrioje Pranciškonų gatvelėje Vilniuje. Tai keli nedideli kambarėliai. Didysis padalytas pusiau: viena pusė skirta prekybai, kita - tarytum administracinė. Prekybinėje pusėje - mediniai prekystaliai, kuriuos pasidarė pats šeimininkas. Prie sienų - lentynos. Kitame kambarėlyje - dirbtuvė. "Norėjau suvienyti amatininkus. Niekada nuomojamose patalpose nedirbau vienas. Per dvidešimt metų gildijos rūsyje darbavosi ne viena dešimtis menininkų. Iš pradžių patalpomis dalijausi su A. Versecku. Vėliau prie mūsų prisijungė bičiulis keramikas. Vietos atsirado ir kalviui. Ilgainiui "Amatų gildija" tapo tam tikru tramplynu kūrybinį gyvenimą pradedantiems menininkams. Čia jie galėjo ne tik kurti, bet ir prekiauti savo dirbiniais, tapome atvira galerija. Plėsdami prekybą sugalvojome ir Baltramiejaus mugę", - pasakojo M. Rutkauskas. 

Tautodailininkas-keramikas prieš metus atsisveikino su "Amatų gildija" - savo dalį pardavė. Mindaugas nusprendė iš Vilniaus kraustytis į Kauną. Dabar netgi mažiau sėdi prie žiedimo rato, nes visą laiką skiria namo įrengimui ir remontui. Silpnaregis namą remontuoja pats. Ne tik namą, bet ir rūsį. Čia planuoja įrengti keramikos dirbtuvėlę, jau dairosi degimo krosnies. 

Nuotrauka: Tradiciją ir istoriją keramikoje vertinantis M. Rutkauskas didele sėkme vadina galimybę užsiimti mėgstama veikla / D. Liubamirskaitės nuotr. 

Mindaugo Rutkausko nuotrauka. Garbaus amžiaus vyras pozuoja keramikos studijoje, sėdėdamas ant tamsios medinės kėdės. Jis matomas nuo blauzdų vidurio iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs kairiuoju šonu. Vyras - kiek stambesnio kūno sudėjimo, sėdi lengvai susikūprinęs, abi rankas laikydamas ant kojų sunėręs pirštais ties pilvo apačia. Mindaugo plaukai žili, kiek ilgesni nei vidutinio ilgio, jis užsiauginęs vešlius ūsus ir pusilgę barzdą. Jo antakiai pakelti į viršų, akys primerktos, lūpos tvirtai sučiauptos, kaktoje matomos kelios raukšlės. Vyriškis atrodo ramus ir susikaupęs. Jis vilki tamsų dryžuotą megztinį ilgomis rankovėmis, iš po kurio kyšo šviesesnių spalvų languotų marškinių rankovės ir apykaklė, taip pat tamsius džinsus. Jam už nugaros, dviejų sienų kampe, stovi lentyna, kurioje išrikiuota nemažai keramikos dirbinių - indelių, puodynių, žvakidžių, lėkščių ir kitų daiktų, kurių dalis kabo ir ant sienos. Taip pat nuotraukoje matomas medinio stalo kampas, ant kurio sukrautos kelios kartoninės dėžės, tolėliau, ant palangės, auga kaktusas. Keramikos dirbtuvių aplinka labai jauki, įkvepianti kūrybai.