Sveikatos kodas

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Laimingos mintys

Šiandien visi išgyvename emociškai įtemptą periodą – karantino režimas, neužtikrintumas dėl ateities, nerimas dėl savo ir artimųjų sveikatos, darbo, pajamų ir daugelio kitų dalykų. Šie pokyčiai tapo nemenku išbandymu mūsų psichinei sveikatai. Tik vieniems su tuo pavyksta susitvarkyti gana lengvai, o kitiems prireikia profesionalios pagalbos. Specialistai pabrėžia, kad ypač dabartiniu metu, kai pokyčiai paliečia neišvengiamai, psichinė sveikata turi būti nuolatinis mūsų rūpestis. Tad kaip į šiandienę situaciją reikėtų reaguoti ir ją spręsti, kokios būtų rekomendacijos, kad kiekvieno psichinė sveikata būtų ne tik gydytojų, bet ir mūsų pačių rankose? Patarimais paprašėme pasidalyti psichologės Rasos Aukštuolytės, kuriai neregių ir silpnaregių aktualijos yra puikiai pažįstamos ir iš asmeninės patirties. 

– Kadangi turi regos sunkumų, įdomu sužinoti, kodėl pasirinkai šią nelengvą, tačiau labai reikalingą specialybę? 

– Apie tai jau svajojau mokykloje, bet iškart rinktis šio kelio negalėjau, nes studijoms buvo reikalingas aukštas matematikos balas, kurio aš, kaip humanitarė, neturėjau. Tad po mokyklos pasirinkau muzikologiją. Baigus bakalauro studijas, atsirado galimybė trokštamoms studijoms, nes joms su vienu aukštojo mokslo diplomu matematikos balo nebereikėjo. Tad pasirinkau psichologijos bakalauro, po to – klinikinės psichologijos magistro studijas, o šiuo metu esu dar ir psichoterapijos podiplominėse studijose. 

Dirbdama psichologe, kiekvieną dieną jaučiu prasmės, savirealizacijos jausmą, o svarbiausia, kad galiu žmonėms suteikti pagalbą, net jei tas rezultatas ateina ne greitai ar išvis nepavyksta jo pasiekti, nes šiame darbe nėra šimtaprocentinių dalykų. 

– Esame įpratę labiau puoselėti fizinį kūną, o psichine sveikata dažniau susirūpiname, kai pajuntame stiprius simptomus. Kas yra psichikos sveikata ir kodėl svarbu ja rūpintis? 

– Psichikos sveikatą apibūdina keli aspektai – emocinė savijauta, kaip mes susitvarkome su užgriuvusiais rūpesčiais bei nesklandumais ir kokį santykį turime su savimi ir aplinkiniais. Visa tai turėtų apimti pasitenkinimo, gerovės, prasmės jausmą, tikslo turėjimą. Fizinė ir psichinė sveikata yra stipriai susijusios, jomis reikėtų rūpintis nuolatos kompleksiškai. Bet galima tai daryti ir atskirai – užsiimti mėgstamomis veiklomis, palaikyti artimus santykius su sau brangiais žmonėmis, analizuoti emocijas, nes labai svarbu jas atpažinti, įvardyti ir išreikšti, ne kažkur nustumti, užspausti, o priimti kaip natūralią dalį ir leisti joms tiesiog būti. 

– O kaip dėl geresnės emocinės savijautos reikėtų stiprinti fizinį kūną? 

– Svarbu viskas – kuo natūralesnė, sveikesnė mityba, žalingų įpročių atsisakymas, nuosekli fizinė veikla. Užsiimant ja, mūsų organizmas paskatinamas išskirti endorfinus (natūralius „geruosius“ hormonus). Tai gerina nuotaiką, dėmesio koncentraciją, atmintį, prisideda prie depresijos simptomų mažinimo. Fizinis aktyvumas ypač rekomenduojamas asmenims, kurie patiria daug nerimo, panikos atakų, nes tai padeda sureguliuoti nervų sistemos veiklą ir suteikia daugiau ramybės. Judėjimas ypač svarbus ir sutrikusios regos žmonėms, nes tai iš dalies kompensuoja melatonino, kurį gauname per natūralią šviesą, trūkumą. Tačiau, kaip ir visų kitų įpročių atveju, svarbu nepersistengti ir sportuoti saikingai. 

– Karantino metu žmones gelbsti nuotolinės specialistų konsultacijos. Kaip vertinate jas ir kokių jos turi pranašumų? 

– Nuotolinis ryšys nėra toks pat kaip gyvas bendravimas, bet tyrimai parodė, kad jis nėra ir prastesnis už gyvus susitikimus. Šis būdas pranašesnis tiems, kas įsikūrę kitame mieste, turiu net tokių klientų, kurie gyvena užsienyje ir nori gauti konsultaciją savo gimtąja kalba. Tai labai didelis privalumas žmonėms su judėjimo apribojimais, regėjimo sutrikimais, tiems, kurie nesijaučia labai gerai kontaktiniuose susitikimuose, nes jei žmogus turi socialinio nerimo, tai nuotolinis būdas jam atrodo saugesnis, drąsiau jaučiasi kalbėdamas apie save per atstumą. Geresnis būdas ir tiems, kurie nenori būti matomi besilankantys šiose konsultacijose, nes kai kurie dar to varžosi. Tai patogu ir dėl to, kad žmogus nėra pririštas prie konkrečios vietos, jis konsultaciją gali gauti būnant automobilyje, namuose ar net miške. 

– Kai aplink nemažai nežinios, nerimas neišvengiamas daugeliui. Iki kiek tos baimės gali būti toleruojamos? 

– Pandemijos kontekste jausti nerimą yra normalu, nes viskas paaiškinama žmogaus prigimtimi į stresines situacijas dažniausiai reaguoti kilusia emocine ir fizine įtampa, kuri gali pasireikšti labai įvairiais būdais. Juk iki tol buvo įprasta gyvenimo tėkmė, turėjome įvairius planus – darbo, laisvalaikio, kelionių. Ir staiga tų dalykų beveik nebeliko. Sunku būtų įsivaizduoti žmogų, kuris sakytų, kad manęs tai visai nepaveikė ir į tai nekreipiu jokio dėmesio. Bet dėl nerimo reikėtų susirūpinti tada, jei jis pradeda trukdyti funkcionuoti, vykdyti įprastą veiklą darbe, namuose, kelia sunkumų bendraujant, atsiranda nemiga, valgymo sutrikimų, panikos atakų. Tuomet jau reikia kreiptis pagalbos pas specialistą. Jos galima sulaukti kai kur nemokamai nuotoliniu būdu, o kai kuriuose psichikos sveikatos centruose suteikiama net anoniminė konsultacija. 

– Didesnę atskirtį jaučia neįgalieji, vyresni žmonės, kuriems ir iki tol šis jausmas nebuvo svetimas. Kaip visa tai sušvelninti? 

– Šiuo metu atskirtį daugiau ar mažiau patiriame visi. Mažiau bendraujame su artimaisiais, negalime išeiti, kur buvome įpratę. Tačiau senjorai ir neįgalieji didesnius apribojimus patiria dar ir dėl rizikos grupės, yra priversti dar labiau saugotis. Tad patarimas gal būtų labiau artimiesiems, daugiau laiko skirkite bendravimui, šių žmonių išklausymui. Čia puikiai padeda technologijos, tad žmonėms, kurie iki šiol nėra jų išbandę, reikėtų padrąsinimo. 

– Kartais žmogaus užsidarymas lemia ir specialistų pagalbos atmetimą. Kaip artimieji turėtų elgtis šioje situacijoje? 

– Tokiu atveju tenka pripažinti, kad kol žmogus pats nenorės pagalbos, padėti bus sunku. Bet nėra nieko neįmanomo, tik reikės daugiau artimųjų supratimo, geranoriškumo, atjautos ir leidimo judėti savo tempu. Gal žmogus nesako, kad „niekada gyvenime neičiau“, bet gal jis dar nepasiruošęs pagalbai, o gal netiksliai žino, kaip ta pagalba atrodo ar kokie specialistai. Tad tokį žmogų reikia šviesti, palaikyti, duoti žinoti, kad aplinkiniai supras jį. Priimti pagalbą labai įkvepia garsių asmenybių pavyzdžiai: žmonės seka juos socialiniuose tinkluose, jų patirtis lygina su savo ir tai padrąsina, nuima stigmos jausmą, leidžia suprasti, kad ne aš vienas patiriu sunkumus. 

– Teko girdėti pasakymą: „Pagal statistiką kas trečias žmogus turi psichikos sutrikimų. Jei du jūsų artimieji jų neturi, vadinasi, tai esate jūs.“ Kitaip tariant, kiek iš tiesų šie sutrikimai yra paplitę ir kaip padrąsintumėte nebijoti kreiptis pas specialistus? 

– Tikslios statistikos nepasakysiu, nes tie skaičiai kintantys, tačiau tikrai nemaži. O problemų turime kiekvienas, tik kalba yra apie tai, kokio laipsnio jos ir kiek pats galiu su jomis susitvarkyti, o kiek man reikia padėti. Psichikos sutrikimų spektras labai platus. Dabar yra labai ištobulėjęs ir pats diagnozavimas, leidžiantis pamatyti tikruosius šių sutrikimų mastus. Psichinės sveikatos sutrikimas nebūtinai reiškia sunkumus visam gyvenimui. Gal tai tik tam tikro gyvenimo etapo krizė išgyvenant, tarkim, netektį, tad nereikia bijoti šiuo momentu prašyti pagalbos. Kuo anksčiau sutrikimas bus „pagautas“, tuo didesnė tikimybė, kad gydymas ir sveikimas bus paprastesnis. 

O visai vengiantiems šios srities specialistų, galiu pasakyti, kad yra tokių žmonių, kurie vaikšto pas mus ne dėl to, kad turi didelį sutrikimą, bet jiems tai yra kaip būdas save pažinti, patyrinėti vidinius dalykus, nes vienam tai daryti be specialisto gali būti sunku, patys prie kai kurių „užspaustų“ dalykų galime neprieiti. 

– Kokius psichinės sveikatos stiprinimo būdus rekomenduotumėte pasitelkti dabartiniu metu? 

– Susiklosčiusi situacija pakeitė visas mūsų gyvenimo sritis – emocinę, socialinę, profesinę, finansinę, laisvalaikio. Tad šio laikotarpio pagrindinis dalykas yra prisitaikyti ir įsivertinti resursus, nes nežinome, kiek mums dar taip teks gyventi. Pats svarbiausias dalykas kiekvienam – tai, ką darėte iki karantino, tuos įpročius, veiklas kiek įmanoma išlaikykite. Padeda veiklų rutina, dienos plano sudarymas. O jei dirbate iš namų, „nepameskite“ režimo, palaikykite tokį, tarsi dirbtumėte iš biuro, nusistatant aiškų darbo ir laisvalaikio laiką. Taip pat pagal poreikį rekomenduojamos psichologo, psichoterapijos konsultacijos, menų terapijos – dailės, muzikos, šokio judesio. Pats žmogus sau gali labai padėti kalbėdamasis su artimaisiais apie rūpimus dalykus, neužsidarydamas, negalvodamas, kad aš čia vienas turiu susitvarkyti su savo sunkumais. O visuomet naudingos informacijos šia tema galite rasti pavasarį sukurtame tinklalapyje www.pagalbasau.lt. Taip pat yra būdas nuotolinei pagalbai gauti – nemokama vieninga emocinės paramos telefonu linija 1809, kurioje dirba savanoriai ir profesionalūs specialistai. 

Nuotrauka: Psichologė R. Aukštuolytė savo darbu siekia padėti žmonėms susitvarkyti su psichologinėmis problemomis / asmeninio archyvo nuotr. 

Rasos Aukštuolytės portretas. Jauna moteris nuotraukoje vaizduojama nuo krūtinės iki viršugalvio, pasisukusi kairiuoju profiliu. Jos plaukai tamsūs, ilgi, supinti į laisvą kasą, gulinčią ant kairiojo moters peties. Moteris pasukusi galvą į kairę, tamsiu giliu žvilgsniu žvelgia pirmyn ir švelniai šypsosi, atrodo užsisvajojusi. Moteris vilki palaidinę ilgomis rankovėmis.