Ir kūnui, ir sielai

Autoriaus nuotraukaDovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Stiklo gabaliukas, pakeitęs pasaulį


 

Parašas po straipsniuSunku būtų įsivaizduoti šiandienį gyvenimą be akinių. Jų svarbą dar prieš šimtą metų iškėlė vienas ryškiausių Lietuvos oftalmologų ir pedagogų Petras Avižonis. 1925 m. išrinktas Lietuvos universiteto rektoriumi, gydytojas vietoj inauguracinės kalbos perskaitė 51 puslapio traktatą apie akinius. Jame rašoma: "Nė vienas apšviestas žmogus negali nugyventi savo amžiaus, neturėjęs reikalo naudotis akiniais. [...] Akiniai yra padarę žymiai darbingesnį mūsų svarbiausiąjį jaučiamąjį organą, mūsų akis. [...] Prisiminkime dar, kad akiniai buvo lyg tas pumpuras, iš kurio vėliau išaugo mikroskopas ir teleskopas, o šie turėjo galingos įtakos gamtos mokslų augimui. Iš vienos pusės, mikroskopas atidarė žmogui be galo smulkių daiktų pasaulį, mikrokosmą, iš kitos pusės, teleskopas praskleidė dangaus skliautus ir leido pažvelgti į nė sapnuote nesapnuotas beribės erdvės sritis." 

Ir iš tiesų, akiniai yra laikomi vienu reikšmingiausių žmonijos išradimų per 2000 metų. Jų pirmtakas gerokai skiriasi nuo šiuolaikinių modelių, todėl akinių evoliucija turtinga, iškalbinga ir net apipinta legendomis. Seniausiais optikos radiniais yra laikomi šlifuoti kristalai, datuojami 1000 m. pr. Kr., aptikti dabartinėje Irako teritorijoje. Istoriniuose šaltiniuose minima ir tai, kad jau senovės kinai pastebėjo tam tikras gaubtų veidrodžių savybes, o senovės romėnai žinojo apie brangakmenių privalumą didinti daiktų atvaizdą. Apie tai net yra legenda, kai Romos imperatorius Neronas, kurio rega buvo silpna, gladiatorių kovas žiūrėjo per nušlifuotą smaragdą, kartu sulaikiusį ir saulės šviesą. O imperatoriaus mokytojas filosofas Seneka pastebėjo, kad per stiklinį indą, pilną vandens, smulkus raštas pasidaro stambesnis ir aiškesnis. 

Nors iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl akinių kilmės: jų pirmtakai siejami su XII a. senovės Kinijoje pagamintais iš dūminio kvarco tamsiais stiklais, kuriuos sujungdavo ir surišdavo virvelėmis už ausų. Tačiau anuomet juos leista nešioti tik teisėjams ir tik skelbiant nuosprendį, kad tuo metu būtų paslėptos akys, galinčios išduoti asmeninę nuomonę. 

Vis tik akinių tėvyne yra laikoma Italija, kuri garsėjo kaip stiklo gamybos šalis. XIII a. netoli Venecijos esančioje Murano saloje stikliai pastebėjo, kad sustingusio skaidraus stiklo lašas ne tik didina daiktus, bet ir koreguoja regėjimą. Lęšiu rankraštynuose greitai pradėjo naudotis vienuoliai, kuriems jis padėjo geriau įžiūrėti smulkias, neaiškias raides, piešinius. 

Kad Venecija galėjo būti akinių lopšys, sprendžiama ir iš šiame mieste rasto 1330-ųjų dokumento su miesto valdžios įsakymu akinių meistrams paslaptyje laikyti visas su stiklo apdirbimu susijusias žinias. Jei kuris nors meistras nelegaliai palikdavo miestą, į kalėjimą buvo sodinami jo padėjėjai, o surastas pats meistras buvo baudžiamas mirties bausme. Tačiau nepaisant draudimų, po kelerių metų panašios dirbtuvės jau veikė Olandijoje ir stiklo šlifavimas regos gerinimo tikslams paplito. 

Pirmaisiais akiniais laikomas vienas stiklas su pritvirtinta rankenėle. Tai monoklis, kurį buvo patogu laikyti prie akių ar virš teksto. Vėliau sumąstyta du monoklius sujungti tarpuakio lankeliu, kad būtų įmanoma juos uždėti ant nosies. Dėl tvirtesnio laikymosi, juos kartais tvirtindavo prie galvos apdangalo, peruko ar virvele užvyniojant aplink galvą; kai kurie buvo su laikikliais, užkišamais už ausų, o jų galuose buvo pritvirtinti svareliai tvirtesniam akinių laikymui. Pastarieji tapo optikos prietaisu, labiausiai panašiu į šiandienius akinius. XVI a. atsirado ir akinių kojelės, kurios optiniam išradimui padėjo laikytis patogiau. Pradžioje akinių rėmeliai buvo iš metalinių vielučių, medžio, aptraukto oda, kaulo, banginio ūsų, vėliau ir iš sidabro, aukso. Jie buvo naudoti norint stiklinių lęšių kraštus apsaugoti nuo aptrupėjimų, įskilimų. XVII a. akinių rėmelių lydere tapo Vokietija, o italai ir toliau pirmavo kaip aukštos kokybės lęšių gamintojai. 

Greta tuo metu paplitusių modelių buvo ir lornetas - akiniai su rankenėle, tačiau XVIII a. labiau nešioti aristokratų kaip puošnus aksesuaras. Iš tų laikų žinomas ir pensnė - akiniai be kojelių, su spyruokle besilaikantys ant nosies, išpopuliarėję XIX a. pab.-XX a. pr. Tačiau šie optiniai prietaisai neišstūmė įprastų akinių ir nelabai prigijo, tad juos mums šiandien mena tik kino filmų ar nuotraukų kadrai. 

Iki XIX a. pab. - XX a. pr. akiniai gaminti tik pagal užsakymą ir buvo prieinami tik turtingiesiems, labiausiai išsilavinusiesiems, kurie daug skaitė ir rašė. Akiniai, kaip didelis turtas, kartu su kitomis brangenybėmis būdavo užrašomi testamentu. Todėl juos nešiodavo kilmingieji, turtingi amatininkai, mokslininkai, dvasininkai, gydytojai, teisininkai. Visiems jiems akiniai tapo svarbiu statuso simboliu, orumo, reikšmingumo ir aukštesnio intelekto ženklu. O neraštingiems žmonėms akiniai ne tik buvo sunkiai prieinami, bet dauguma net nesuprato, kiek ir kaip turi matyti, todėl daugelis nejausdavo nepatogumų dėl prastesnio regėjimo, išskyrus sunkių akių ligų atvejus. 

Akinių paklausos situacija bene pirmąkart žymiai keitėsi XV a. su Gutenbergo spausdinimo mašinos išradimu - knygos tapo prieinamos, visi norėjo skaityti. Pradžioje juos buvo galima įsigyti tik iš meistrų ir keliaujančių prekeivių, nes gydytojai akinių veikimo principus perprato tik XVII a. Tuo metu visiškai buvo įprastas akinių parinkimo principas ne pagal stiklo savybes, o pagal nešiojančiųjų amžių - akiniai nuo trisdešimties, nuo keturiasdešimties - ir taip kas dešimtmetį. O XVI a. pasirodžius stiklams trumparegystės korekcijai, jie pavadinti akiniais jauniems. Ir tik 1750 m. pagaminamas pirmasis lęšių rinkinys, leidęs parinkti akinius individualiai pagal regėjimą. Po šimto metų, 1851-aisiais, išrandamas oftalmoskopas, o 1873 m. pradėtas vartoti ir optinės sistemos laužiamosios gebos matavimo vienetas dioptrija bei lęšių dioptrinė numeracija. Tačiau tik nuo XIX a. akiniai pradėti skirti pagal akies refrakciją - akių gebą laužti šviesos spindulius ir akomodaciją - akies gebėjimą keisti savo laužiamąją gebą, kad aiškiai matytųsi įvairiai nutolę daiktai. 

Nors akiniai visais laikais buvo didelis žmonių pagalbininkas, neišvengta ir neigiamo požiūrio. Senovės Kinijoje jų veikimo principas buvo priskiriamas antgamtinėms jėgoms, o viduramžiais jie buvo vadinti "vampyrais, įsiurbiančiais akis". Net piešiniuose raganos ir velniai buvo vaizduojami su akiniais. Dar įdomiau, kad regėjimo gerinimas ir noras geriau matyti buvo prilyginamas įžūlumui, puikybei, nes žmonės jausdavosi nužiūrinėjami. O štai rusų poetas ir rašytojas Aleksandras Puškinas mokėsi licėjuje Carskoje Selo, kuriame akinių dėvėjimas buvo draudžiamas, mat laikytas akiplėšišku elgesiu, kai jaunuoliai pro akinius žvelgdavo į vyresniuosius. Kitas licėjaus mokinys, rusų poetas Antonas Delvigas dėl tokio sprendimo visiškai nesielvartavo ir net įžvelgė didelį privalumą, apie kurį vėliau rašė: "Nors buvo draudžiama nešioti akinius, užtat visos moterys man atrodė nuostabios. Pasigedau viso to baigęs licėjų." 

Akiniai pastebimai išplito ne taip seniai, XX a. pr., tada jie pradėti nešioti ir kaip įvaizdžio aksesuaras. Apie sudėtingą akinių evoliuciją mums byloja ne tik išlikusi istorija, bet ir šiuo metu pasaulyje veikiantys keli akinių muziejai. Štai ir Lietuvoje turime vieną optiką, kurioje galima pamatyti įvairiausių formų ir laikų akinius. Išskirtinės kolekcijos savininkė - "Universiteto optikos" dviejų salonų įkūrėja Simona Vitkauskienė, kuri jau beveik trisdešimt metų puoselėja šią idėją: "Pradžioje norėjosi papuošti optiką keliais retesniais rėmeliais. Juos pamatę, klientai patys atnešdavo savo artimųjų, senelių, proprosenelių akinius. Taip atsirado beveik 30 rėmelių ekspozicija." 

Dauguma rėmelių yra dovanoti, todėl jų nešiojimo aplinkybės lieka apipintos paslaptimi. Ekspozicija yra išdėstyta per du "Universiteto optikos" salonus. Juose galima rasti itin vertinamą eksponatą - paauksuotą pensnė, gydytojo radiologo akinius su dioptrijomis mėlynais stiklais, keisčiausių, įdomiausių ir net juokingų formų rėmelius. Kol kas savo eilės ekspozicijoje laukia ir akių gydytojo rinkinys stiklams parinkti su unikaliu aksominiu įdėklu. 

Tačiau bene labiausiai optiką neseniai išgarsino sovietmečio laikų rėmeliai, kuriuos galima pamatyti miniseriale "Černobylis". S. Vitkauskienė kalbėjo: "Šių rėmelių turėjome ne tik ekspozicijoje, bet ir kiek daugiau. Todėl juos perleidome filmo kūrėjams. Sovietmečiu gaminti akiniai itin neišvaizdūs, grubūs, sunkūs, stiklai stori, nepaploninti. Tuo metu rėmelių pasirinkimas buvo vos iš penkių modelių. Todėl ir optikose egzistavo deficitinės, tai yra prekės "iš po prekystalio", kai pažįstami galėjo įsigyti retų modelių rėmelių iš Vengrijos, Vokietijos. Tačiau kad ir kokie būtų nepatogūs, neišvaizdūs sovietmečio akiniai, jų dėvėjimas gelbėdavo vyrus nuo armijos, į kurią kviesdavo tik gerai matančius. Tad neatmetama ir tokia akinių nešiojimo priežastis, norėjusiems išvengti karinės tarnybos", - įžvalgomis dalijosi optikos vadovė. 

Šiandien optometrija labai pažengusi į priekį ir toliau tobulinama. Lęšiai, kurie dar visai neseniai buvo tik stikliniai, šiandien yra platesnio pasirinkimo - nuo mineralinio iki lengvo plastikinio lęšio su pačia moderniausia apsauga nuo subraižymo, dulkių ar net rasojimo. O rėmelius, kadaise gamintus iš paprasčiausių medžiagų, šiandien galima įsigyti net ir iš titano, lengvo, atsparaus pažeidimams metalo. Todėl kasdienybėje akiniai koreguoja daugelio žmonių regos sutrikimus, leidžia jiems nesuvaržytai rinktis norimas veiklas, priešingai nei kadaise gyvenusiesiems, kurių realybę atspindi Cicerono I a. pr. Kr. ištarta frazė: "Susilpnėjus regėjimui, nelieka nieko kito, kaip klausyti vergų skaitymo." 

 

Nuotrauka: "Universiteto optikoje" galima apžiūrėti nemažą retesnių rėmelių ekspoziciją / "Universiteto optikos" archyvo nuotr. 

Retų akinių rėmelių ekspozicijos pavyzdys. Stambiame mediniame rėme ant tamsios sienos pritvirtintas apvalių akinių rėmelių pavyzdys, kuriame akinių stiklai išimti. Šie akinių rėmeliai itin ploni, kelių milimetrų storio, antikvariniai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]