Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Reabilitacijos žinomieji ir nežinomieji

Turbūt prireiktų specialaus tyrimo norint išsiaiškinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis Lietuvoje pradėtas vartoti magiškas burtažodis "aklųjų reabilitacija". Galėtume daryti prielaidą, kad apie 1968 metus tuometės Lietuvos aklųjų draugijos delegacijai sugrįžus iš draugiška vadintos Vokietijos Demokratinės Respublikos. Išėjus Antano Jonyno "Žmogiškajai reabilitacijai", ši sąvoka tapo nebeatskiriama aklųjų gyvenimo dalimi. Kiek sunkiau atsakyti į klausimą, kas toji aklųjų reabilitacija, kokios yra ar turėtų būti jos sudedamosios dalys? Įvairių šalių specialistai ir patys aklieji ją supranta šiek tiek skirtingai, vis dėlto daugelis sutaria, kad tai yra aklųjų įgalinimas. Nesiginčijama ir dėl kito dalyko: reabilitacijos pobūdį, tikslus daugiausia lemia laikmetis: vienokių įgūdžių apakusiam žmogui reikėjo prieš 40 ar 30 metų, kitokių - dabar. 

Po 1990 metų, Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, mėginta kurti sava, plati ir gana sudėtinga, lietuviška aklųjų reabilitacijos sistema. Iškart pasakysime, nieko neišėjo. Ne todėl, kad pati sistema būtų buvusi bloga ar jos kūrėjai - neišmanėliai, o turbūt todėl, kad didelėms, daug lėšų, žmogiškųjų išteklių reikalaujančioms sistemoms dinamiškoje, rinkos sąlygomis gyvenančioje visuomenėje tiesiog ne vieta. Bėgo metai, o aklųjų reabilitacijos kaip nebuvo, taip nebuvo. Neapsikentusi LASS pati ėmėsi šios veiklos: nuo 2011 metų pradėjo rengti akliesiems skirtas kompleksinės, socialinės reabilitacijos stovyklas, labiau žinomas "Vasaros reabilitacijos" vardu. Neabejojame, kad šiose stovyklose yra buvęs ne vienas šio žurnalo skaitytojas, todėl plačiau prie jų neapsistosime. Tepastebėsime, kad stovyklos tapo populiarios, žmonės jose mielai dalyvaudavo, o sugrįžę - dalydavosi savo įspūdžiais ir patirtimi. Viskas būtų neblogai, bet aklųjų reabilitacija nėra vien tik nevyriausybinės organizacijos reikalas. Jai reikia tęstinumo, lėšų, pritaikytų patalpų, specialistų - visa tai gali užtikrinti tiktai valstybė. Nuo "Vasaros reabilitacijos" pradžios LASS siekė, kad aklųjų reabilitaciją perimtų valstybė. 2016 m. taip ir įvyko, tik ar tapo nuo to geriau, dar klausimas. 

Valstybė, konkrečiai, Neįgaliųjų reikalų departamentas, kompleksinės socialinės aklųjų reabilitacijos paslaugas perka viešųjų pirkimų būdu: kasmet skelbiami konkursai, o pretendentai pateikia savo kainas ir savo reabilitacijos programą. Lietuvoje nėra daug įstaigų, galinčių vykdyti aklųjų socialinę reabilitaciją, vis dėlto šiokia tokia migracija vyksta: 2018 metais reabilitaciją vykdė Kaune veikianti VšĮ "Vilties žiedas", praėjusiais metais - Valakupių reabilitacijos centro Kauno skyrius, šiais metais - pats minėtasis centras Vilniuje. Visi programos vykdytojai daugiau ar mažiau stengėsi, yra gražių dalyvių atsiliepimų, bet išryškėjo ir patirties, supratimo stoka. Kai kurios programos, pavyzdžiui, kompiuterinio raštingumo, buvo pernelyg ištęstos, nepritaikytos individualiems žmonių poreikiams. Sunkiai sekėsi surinkti norinčiųjų grupes, nes niekas negalėjo aiškiai pasakyti, ko galima tikėtis. Keistokai vykdavo specialistų atranka: kuri įstaiga reabilitaciją Kaune bevykdė, specialistai praktiškai būdavo tie patys. Kitaip ir negalėjo atsitikti, nes aklųjų mobilumo, brailio rašto, kompiuterinio raštingumo specialistus Lietuvoje galima suskaičiuoti ant pirštų - kur beeisi, "užkliūsi" už to paties slenksčio. 

LASS pirmininkas Sigitas Armonas ir ilgus metus reabilitacijos sritį kuruojanti specialistė Audronė Jozėnaitė neabejoja: aklųjų reabilitacija neturėtų būti panaši į futbolo kamuolį, kurį pagal situaciją žaidėjai iš vienos aikštelės pusės perdavinėja į kitą - ją turi vykdyti viena kuri šiam reikalui tinkama įstaiga. Šitaip būtų kaupiama patirtis, buriama specialistų komanda, atvykstantys žmonės iš anksto žinotų, ko gali ar negali tikėtis. Sekant Latvijos pavyzdžiu, galimas nacionalinis - valstybės ir aklųjų organizacijos - susitarimas, pagal kurį su pastovia valstybės parama aklųjų reabilitaciją perimtų nacionalinė aklųjų organizacija. Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė rugpjūtį redakcijos inicijuotoje diskusijoje didelių permainų nežadėjo: "Galimi du keliai, - sakė ji. - Arba viešųjų pirkimų konkursai, arba įstaiga turi tam tikrai veiklai gauti akreditaciją, panašiai kaip su profesinės ar medicininės reabilitacijos centrais - trečio kelio nėra." Sekdami geriausiomis juodojo humoro tradicijomis, šioje vietoje galėtume konstatuoti, kad trečią kelią pasiūlė "koronos" virusas, sujaukęs ir sumaišęs atrodytų nepajudinamą pasaulio tvarką. Neteko girdėti, kad jo akivaizdoje kas nors laužytų galvą dar ir dėl aklųjų reabilitacijos. Vis dėlto, jeigu norime, kad ši reabilitacijos forma turėtų ateitį, laužyti teks. 

Valakupių patirtys 

Jau minėjome, kad šiais metais teisę vykdyti kompleksinę socialinę aklųjų reabilitaciją laimėjo Valakupių reabilitacijos centras (VRC). Įstaiga turi daugiau nei 20 metų neįgaliųjų medicininės, profesinės reabilitacijos patirties, yra gavusi Europos socialinių paslaugų kokybės sertifikatą EQUASS. Įvairiais laikotarpiais pagal skirtingas programas socialinius, profesinius įgūdžius čia tobulino ir aklųjų bei silpnaregių grupės. Reabilitacijos paslaugas akliesiems VRC šiais metais pradėjo teikti tik rugsėjo pradžioje. Deja, spalį užklupusi antroji "koronos" banga viską dar kartą sumaišė - suspėta priimti tik dvi grupes. "Laikmetis kėlė daug įtampos, - pasakojo reabilitacijos programos komandos darbuotojų vadovė Dovilė Sabaliauskaitė. - Vos ne iš kiekvieno dalyvio ar ketinančio dalyvauti išgirsdavau klausimų: "O kaip virusas? Kas bus, jeigu įvyks protrūkis?" Protrūkio, visų mūsų laimei, pavyko išvengti, bet spalio pabaigoje, pandemijai vis labiau įsisiūbuojant, trečiosios grupės jau nebepriėmėme." 

Nėra vieno recepto ar būdo, padedančio žmogui tapti savarankiškesniam, iš čia ir nuostata, kad aklųjų reabilitacija turi būti kompleksinė, apimanti įvairias neregio gyvenimo ir veiklos sritis. "Kviesdami į reabilitacijos programą, - pasakoja D. Sabaliauskaitė, - dažnai sulaukdavome pastebėjimų, kad būsimąjį klientą dominąs tik darbas su kompiuteriu ar galimybė išmokti naudotis išmaniuoju telefonu. Šiems dalykams reabilitacijos programoje skiriama daug dėmesio, bet gyvenimas yra daugiau nei kompiuteris ar telefonas - taip ir paaiškindavome. Norint įgyti konkrečių - kompiuterinio raštingumo ar darbo su telefonu - įgūdžių reikalingi atitinkami šių sričių kursai, o socialinės reabilitacijos paskirtis platesnė. Jos dalyviai VRC mokėsi orientacijos ir mobilumo, brailio rašto, buities ir socialinių įgūdžių, kompiuterinio raštingumo, susipažino su naujausiomis techninėmis pagalbos priemonėmis. Specialistų komandoje dirbo tiflopedagogai iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro, kompiuterinio raštingumo mokytojas, dvi psichologės, masažuotojas, kineziterapeutas. Antroje grupėje, kurioje dalyvavo Lietuvos muzikos akademijos magistrantas pianistas Raigardas Daraganas, netrūko muzikos, dainų, šokio." 

Pašnekovės įsitikinimu, socialinės reabilitacijos kursas pirmiausia yra neregio išėjimas iš įprastos aplinkos, kur artimieji jį aprūpina maistu, padeda susitvarkyti buitį: "Dažnas dalyvis, atvykęs į programą, pirmą kartą paima į rankas lazdelę, nors regėjimo yra netekęs jau prieš kelerius metus, o sugrįžęs namo - pirmą kartą su ja nueina į parduotuvę. Kai neregys daugelį kasdienių darbų pradeda atlikti pats, tai kelia jo savivertę, pasitikėjimą savimi. Reabilitacijos metu žmogus sužino apie naujas veiklos sritis, kuriose jis gali parodyti savo įgūdžius, tobulėti." 

Viena svarbiausių kompleksinės socialinės aklųjų reabilitacijos dalių yra orientacija ir mobilumas. Šia tema jau daug rašyta ir daug kalbėta, tačiau kiekviena prieš neregį iškylanti nauja situacija yra savaip unikali, štai kad ir tada, kai su baltosiomis lazdelėmis keliauja ne vienas neregys, o jų grupė. "Visuomeniniu transportu vykome į šv. Petro ir Povilo bažnyčią, - prisimena D. Sabaliauskaitė. - Iš jos - atgal į reabilitacijos centrą. Išlipame Nemenčinės stotelėje - keli neregiai pirmiau, aš po jų, o ten kito autobuso laukia būrelis vyresnio amžiaus žmonių. Jie susijaudino, susirūpino. Visi, tarytum aklieji ne tik nemato, bet ir blogai girdi, ėmė šaukti: "Kur jūs važiuojate, kokio reikia autobuso?" Išlipau ir paaiškinau, kad esu grupės vadovė ir kad tikrai nepasiklysime. Atsakymas buvo gerokai netikėtas: "Ačiū dievui, važiuokit, kur norit, svarbiausia, kad turit vadovę..." Jeigu keliaučiau su lazdele pati viena, norėčiau būti mažiau matoma ir kad pagalba man būtų suteikiama truputį kitaip, bet situacija yra tokia, kokia yra. Vien mobilumo kategorijai jos nepriskirsi: įsijungia psichologija, kaip elgtis, kaip komunikuoti, kaip aš atrodau kitam žmogui?" 

Ką apie šių metų socialinę reabilitaciją sako jos dalyviai? Alytiškis Saulius Sartanavičius (46 metai): "Apie reabilitacijos galimybę žinojau jau anksčiau. Vis ruošiausi važiuoti į Kauną, bet vis kas nors sutrukdydavo. Šiais metais pagaliau pavyko. Man reabilitacija davė daugiau, nei tikėjausi. Pirmiausia, labai pozityvi, draugiška visa aplinka, geri ir nuoširdūs mokytojai. Mūsų grupė irgi buvo draugiška, visada kartu, visada juokaujame. Aš dar matau šešėlius, žinomose vietose vaikštau be lazdelės, bet nežinomose jos jau prireikia. Viena, ką tikrai gavau reabilitacijos metu, išdrįsau į rankas paimti lazdelę. Per mėnesį gerų įgūdžių neišsiugdysi, bet pagrindus tikrai gavome. Individualios, grupinės pratybos - iškart ėjome į lauką, ėmėme į rankas lazdeles ir vaikščiojome. Daug kas priklauso nuo paties žmogaus: kiek nori, kiek pasiimi, tiek ir gauni!" 

Mingailė Kieraitė (27 metai) gyvena Varėnoje, nuo vaikystės silpnaregė, bet mokėsi integruotai, prieš aštuonerius metus regėjimas dingo visiškai. Tuomečiame Lietuvos edukologijos universitete mergina baigė anglų filologijos studijas. Apie reabilitaciją išgirdo iš filialo pirmininkės, bet neslepia - ilgai nesiryžo. "Dideli miestai gąsdina, - atvirauja Mingailė. - Nesu iš tų, kurie trokšta, kad aplinkui būtų daug žmonių." Kita priežastis, ko gera, net svarbesnė: "Tu privalai vieną ar kitą dalyką padaryti, - sako Mingailė. - Jeigu nesugebi, tai esi lyg ir blogesnis. Kiti irgi nemato, bet sugeba ir padaro. Žmonių lyginti negalima, bet vis tiek mokytojai juos lygina. Atrodo, kad tave smerkia, o tai daryti labai gerai moku ir aš pati." 

Panašių samprotavimų neteko išgirsti nė vienais metais nė iš vieno reabilitacijos dalyvio, tačiau Mingailė palietė labai jautrią temą: jeigu žmogus nuolat iš vaikystės jaučia, kad jis ne toks kaip kiti, kad kažko negali ar nesugeba, žeidžianti, gal net žudanti gali būti bet kokia užuomina. Reabilitacijos specialistai šį dalyką turėtų ypač gerai įsidėmėti ir susitaikyti su mintimi, kad žmonės yra skirtingi ne tik savo sugebėjimais, galimybėmis, bet ir jautrumo laipsniu. Mingailės įsitikinimu, aklųjų reabilitacijai reikia nuoseklumo: "Tik paimi lazdelę į rankas ir iškart tave ištempia į lauką!" Mergina pripažįsta, reabilitacijos metu gavo šoko terapijos, bet su lazdele vaikščioti pramoko. Dabar jau galėtų su ja savarankiškai išeiti ir gimtojoje Varėnoje. Kompiuterį su ekrano skaitymo programa Mingailė naudojo ir anksčiau, studijuodama universitete, bet išmaniojo telefono neprisijaukino - naudojo mygtukinį. Tik reabilitacijos metu, padedama kompiuterinio raštingumo mokytojo Aurimo Papečkio, į rankas paėmė išmanųjį. Pirmuosius gestus atlikti sekėsi nelengvai, bet greitai perprato. Išvykdama namo išmanųjį jau turėjo pati, juo ne tik skambino, bet ir naudojo kitas programas. 

Violeta Četyrkovskytė-Alimova (38 metai) gyvena Panevėžyje. Anksčiau matė gerai, vairavo: "Nematau aštunti metai, bet iki šiol apie reabilitaciją nebuvau girdėjusi. Būčiau vykusi anksčiau." Violetos įsitikinimu, su informacija reikalai mūsų organizacijoje vis dar prasti. Kai reikia sukviesti į ataskaitinį susirinkimą, visiems tvarkingai išsiuntinėja SMS žinutes, galėtų šią praktiką taikyti ir kitais atvejais. Panevėžyje daug vyresnio amžiaus žmonių - jie susigyvenę, susibendravę, jaunesniems bendravimo ir veiklos labai trūksta. Violeta teigiamai vertina LASS rengiamas stovyklas, seminarus, pavyzdžiui, pernykštį jaunimo seminarą "Zelvoje". Kartu su kitais panevėžiečiais laukė taip pat "Zelvoje" birželį turėjusio vykti LASS sąskrydžio, deja, "korona" šiuos planus sumaišė. Gyvenimo, mokymosi sąlygas Valakupiuose Violeta vertina teigiamai, nors kai kas galėję būti geriau. Kurso pradžioje buvę šiokio tokio chaoso: "Iš vakaro nežinai, ką veiksi rytoj, o jeigu ir žinai, planai gali labai greitai pasikeisti." Tik Valakupiuose Violeta pagaliau išmoko naudotis baltąja lazdele. Išmanųjį naudojo jau anksčiau, bet su kompiuteriu ir ekrano skaitymo programa dar nedirba. "Kai mačiau, viskas buvo paprasčiau, spausdindama žiūrėdavau į klaviatūrą. Nematant atrodo labai sudėtinga. Kita vertus, nėra motyvacijos išmokti. Jeigu tikrai reikėtų, turbūt išmokčiau", - pripažįsta Violeta. 

Nuotrauka: Reabilitacijos programos padeda regos neįgaliesiems jaustis savarankiškiau / www.pexels.com nuotr. 

Dviejų žmonių, einančių gatve, nuotrauka. Joje matomos tik jų kojos nuo šlaunų iki pirštų galiukų. Iš žmonių sudėjimo ir aprangos galima spręsti, kad pėstieji - vyrai. Abu vilki tamsias ilgas kelnes ir tamsius batus. Kairėje nuotraukos pusėje einantis vyras į žemę remiasi baltąja lazdele. Abu pėstieji stovi ant neregiams pritaikytos šaligatvio dalies - tai šaligatvio kraštas, kurio dalis padengta specialiomis įspėjančiomis reljefinėmis plytelėmis. Šiuo atveju, tokia speciali danga susideda iš dešimties kvadratinių plytelių, kartu sudarančių maždaug kelių kvadratinių metrų plotą. Aplink šias specialias plyteles išklotos kitos, daug stambesnės, šaligatvį dengiančios plytelės.