Kasdienybės iššūkiai

Henrikas Stukas, [email protected]

Ištikimiausia kelrodė

Kiekvienais metais spalio 15-oji minima kaip mūsų - neregių - diena. 2021 metais sukaks lygiai šimtas metų, kai regėjimo netekęs fotografas iš Bristolio Džeimsas Bigsas (James Biggs) nudažė savo lazdą baltai, kad atkreiptų vairuotojų dėmesį norėdamas pereiti judrią gatvę. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje baltoji lazdelė kaip neregių skiriamasis ženklas pradėta naudoti Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Naujovė greitai išplito, o 1969 metais Tarptautinė aklųjų federacija spalio 15-ąją paskelbė Pasauline baltosios lazdelės diena. Mūsų šalyje Baltosios lazdelės diena pradėta minėti nuo 1992 metų, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga tapo Pasaulio aklųjų sąjungos nare. Ir iš tiesų, jei prieš kelis dešimtmečius itin retai išvysdavai neregį, savarankiškai einantį gatve, dabar tai jau įprastas reiškinys. Kartais regintysis, išvydęs spėriai žengiantį akląjį, vos spėja pasitraukti. Be baltosios lazdelės neregys tikrai negalėtų laisvai vaikščioti ir susipažinti su dar neatrasta aplinka. Tad dar kartą apie ištikimiausią kelrodę. 

Rasa, 29 metai: 

Baltoji lazdelė yra mano draugė pagalbininkė. Su ja - visur kiekvieną dieną. Naudojuosi neregiams įprasta sulankstoma lazdele su besisukančiu antgaliu. Esu dirbanti, mano darbas toli nuo namų, tenka važiuoti visuomeniniu transportu, o ir stotelė maždaug už 400 metrų, tačiau su baltąja lazdele puikiausiai galiu keliauti. Su ja nueinu ir didesnius atstumus. Esu gyvenusi arčiau darbo, į jį galėdavau nueiti pėsčiomis arba pavažiuoti autobusu porą stotelių, bet dažniausiai eidavau pėsčiomis. Ypač mėgstu vaikščioti geru oru, kai nelyja ar nesninga, nes mums, neregiams, ir taip to judesio ne itin daug, tad pasivaikščiojimas tik į naudą. Taip pat mėgstu važiuojant į darbą išlipti stotele anksčiau, kad galėčiau nueiti didesnį atstumą. Aplinkoje orientuojuosi pagal tam tikrus orientyrus, šaligatvio kraštus, žolynus. Labai džiugu, kad vis daugiau atsiranda taktilinių takelių, kuriais, braukdami su baltąja lazdele, galime orientuotis. Prisireikus su baltąja lazdele nueinu ir į vaistinę ar parduotuvę. Tiesa, parduotuvėje tarp lentynų nenardau. Čia prisireikia matančiojo pagalbos. Galiu savarankiškai nukeliauti ir susirasti bankomatą, taip pat pati keliauju į paštą ar kur toliau. Darbe taip pat vaikštau su baltąja lazdele, nes dirbu gamyklinėse patalpose, kur yra daug kliūčių: paletės, dėžės ir visokia kitokia produkcija. Su baltąja lazdele ir darbe galiu lengviau judėti, nes turiu keletą orientyrų, palengvinančių man orientavimąsi aplinkoje. 

Didesnė problema būna, kai ateina žiema. Tikriausiai dauguma neregių man paantrintų, kad žiema mums labai nepalankus metų laikas. Kai prisninga ar viskas pasidengia ledu, su baltąja lazdele orientuotis sudėtinga. Negalime surasti šaligatvių, žolynų, taktilinių takelių ar kitų orientyrų, kuriais naudojantis neišklystumėm iš kelio. Tad kai žiemos nebūna dosnios sniegu ir šalčiu, viduje džiaugiuosi, nors ir suprantu, kad tai nėra gerai. 

Yra tokių kliūčių, kurių su baltąja lazdele kartais nespėji pastebėti, tarkim, stulpai. Bėda ta, kad aš vaikštau gan greitai, ypač tose vietose, kur viską žinau atmintinai. O ir šiaip, esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta eiti koja už kojos. Būna, kad dėl to ir nukenčiu. Atsitikus nelaimei kurį laiką einu saugodamasi, bet tai trunka neilgai: užsimiršusi vėl einu greitai. Regintieji kartais juokauja, kad einu kaip matanti, neįmanoma pasivyti. Esu girdėjusi apie vibruojančias baltąsias lazdeles, kurios apie kliūtį perspėja anksčiau, nei jas prilieti. Buvau pamąsčiusi, kad tokia lazdelė, kuri skleistų signalą dar prieš priliečiant kliūtį, būtų gera alternatyva greitiems ir skubantiems, tokiems, kokia esu ir aš. Tačiau teko girdėti atsiliepimų, kad vibruojančios lazdelės dar nėra ištobulintos. Na, o mažesnėse patalpose, tarkime namuose, lazdelės nenaudoju. Namuose lazdelė labiau trukdo, nei padeda orientuotis. 

Jolanta, 47 metai: 

Su baltąja lazdele pradėjau draugauti daugiau nei prieš penkiolika metų. Žodį "draugauti" pavartojau ne be reikalo, mudvi išties neatskiriamos, neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos. Namuose ji ilsisi, bet eidama iš jų lazdelės nepalieku. O kitose uždarose vietose naudojuosi pagal poreikį. Kai netekau regėjimo, pirmuosius mėnesius teko mokytis gyventi be baltosios lazdelės, nes tuo metu nebuvo iš kur jos gauti. Po kurio laiko atsirado žmogus, kuris, sužinojęs mano situaciją, lazdelę tiesiog padovanojo. Širdingai ačiū jam už gerą širdį ir supratingumą. 

Jokių kursų ar mokymų, kaip naudotis baltąja lazdele, nelankiau. Buvau mačiusi, kaip su ja vaikšto kiti neregiai, tačiau prisipažinsiu, kai dar turėjau regėjimo likutį, daug kas man atrodė kitaip ir paprasčiau, nei gyvenant tamsiai pilkoje tuštumoje. 

Tuo metu su vyru auginome mažametį sūnų, kurio darželis buvo ne prie namų, ir kiekvieną dieną vaiką reikdavo nuvežti ir parsivežti. Tad baltoji lazdelė nuo pirmųjų žingsnių, kurie buvo tikrai nedrąsūs, bet su ja daug ramesni ir tvirtesni, tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi. Netvirtinsiu, kad su lazdele pastebiu ar randu visas kliūtis, tačiau didžiosios dalies nelaimių tikrai išvengiu. Naudojantis baltąja lazdele ir norint išvengti kliūčių, manau, svarbiausia išmokti vaikščioti taip, kad užtikus kliūtį spėtume sureaguoti į esamą situaciją ir laiku sustoti. Ir niekada nereikėtų manyti, kad mane turi saugoti aplinkiniai. Pirmiausia turime saugotis patys, o tada mums padės ir kiti. 

Žinau, yra žmonių, kuriems susidraugauti su baltąja lazdele nepavyksta vien todėl, kad jie jos gėdijasi, manydami, kad atrodys kažkaip keistai. Kai tai išgirdau, niekaip negalėjau ir iki šiol negaliu jų suprasti. Nejau geriau einant atsitrenkti į stulpą, žmogų, automobilį ar kur kitur, ir sukelti daug daugiau nežinomybės, nei turėti su savimi lazdelę, kuri aplinkiniams padeda suprasti, kad esu neregė. Pasitaiko, žinoma, visko: ir paspiria, ir net ant jos užmina, bet aš su ja jaučiuosi daug saugesnė. 

Nutinka kartais ir visai smagių istorijų. Einu kartą į stotelę iš darželio parsivežti sūnaus ir sutinku keletą iš mokyklos grįžtančių, tikriausiai, pradinukų. Vienas jų ir sako: "Žiūrėk, ji lobio ieško." Aš nusišypsojau ir pagalvojau, o kodėl gi ir ne?.. 

Jei neturėčiau nuostabiosios savo pagalbininkės, neįsivaizduoju, kaip reikėtų važinėti į darbą ar kur kitur... O kas gali būti nuostabiau, nei būti nepriklausoma, kad ir pagal galimybes?.. 

Marijonas, 76 metai: 

Dabar gyvenu senelių namuose. Negalvojau, kad senatvėje teks į rankas paimti ne gugį, o baltąją lazdelę. Viskas prasidėjo nuo nelemtos akių ligos. Gydytojai oftalmologai diagnozavo glaukomą. Ne iš karto įvertinau šios klastingos ligos pasekmes. Suprantama, regėjimas palaipsniui silpo. Ilgainiui įpratau ir dėl to nesukau sau galvos, kol prieš kelerius metus aplankė naktis, kuri iki šiol nepasitraukia. Teko mokytis gyventi iš naujo. Taip mano gyvenime atsirado nepamainomas ištikimas draugas - "arkliukas" (taip Marijonas vadina baltąją lazdelę - red. past.). Ne iš karto jį prisipratinau. Teko kantriai mokytis ant jo joti. Žingsnelis po žingsnelio vienas prie kito pripratome, pažinome charakterius. Dabar "arkliukas" yra geriausias ir ištikimiausias mano draugas. Su juo nebaisu vaikščioti po senelių namus. Kartais vieni išeiname ir į gatvę. Jaučiuosi saugiai. Vairuotojai ar praeiviai, išvydę "arkliuką", pagarbiai mudviem duoda kelią. Draugužio padedamas kiekvieną rytą nueinu po kelis kilometrus. Netoli senelių namų yra nutiestas vamzdis į mokyklą. Jis virš žemės. Tai ryte mudu su arkliuku jį susirandame ir pagal vamzdį keliaujame iki mokyklos ir grįžtame atgal. Einu saugiai ir drąsiai, nes žinau, kad nepaklysiu. Mano ištikimiausias draugas "arkliukas" visada šalia: valgykloje, kambaryje, medicinos punkte ar ant suolelio. Su juo niekada nesiskiriu. 

Nuotrauka: Be baltosios lazdelės neregių gyvenimas būtų mažiau savarankiškas / www.pexels.com nuotr. 

Vyro ir moters nuotrauka. Joje - po rudenėjantį parką vaikštinėjantis vidutinio amžiaus vyras ir garbaus amžiaus moteris - sąlyginį amžių išduoda eisena. Nuotraukoje jie matomi visu ūgiu, nusisukę nugaromis į skaitytoją. Moteris kaire ranka įsikibusi į visa galva už ją aukštesnį vyrą, einantį jai iš kairės, o dešinėje rankoje ji laiko baltąją lazdelę. Vyras vilki tamsią striukę, džinsus, avi tamsius batus ir dėvi kepurę, o moteris vilki tamsų ilgą paltą, languotas kelnes, avi tamsius batus ir dėvi šviesią kepurę. Pora žingsniuoja kelių metrų pločio asfaltuotu parko takeliu, kurį supa krūmai, medžiai ir krentantys lapai.