Ir kūnui, ir sielai

Alvydas Valenta, [email protected]

„Camino lituano“ – daugiau nei žygis pėsčiomis

Apie Šv. Jokūbo piligrimų kelią Ispanijoje – Camino de Santyago – turbūt girdėję yra daugelis, net ir nelaikantys savęs uoliais katalikais. O štai su lietuviškuoju šio kelio variantu – „Camino lituano“ – reikalas įdomesnis: galėčiau kirsti lažybų, kad apie jį vis dar žino labai nedaug žmonių. Dar mažiau – patys juo yra ėję. „Camino lituano“ tikrai egzistuoja, jo ilgis – 500 kilometrų. Prasidedantis Žagarėje, kelias veda per visą Lietuvą iki Lenkijos sienos ir net toliau – iki pat Seinų. Piligrimų patogumui kelias suskirstytas į 20 etapų – maždaug po 25 kilometrus, juo einantieji gali gauti specialų piligrimo pasą, kelionės metu – rinkti „Camino lituano“ antspaudus. 

Kodėl visa tai pasakojame? Ne tik todėl, kad įdomu, nauja. Vasarai skaičiuojant paskutines dienas, rugpjūčio pabaigoje, į piligriminį dviejų dienų žygį „Camino lituano“ keliu išsiruošė grupė regėjimo negalią turinčio jaunimo. Dar daugiau: tai buvo pirmasis tokio pobūdžio jaunimo žygis mūsų organizacijos istorijoje. Žygio idėja subrendo Kaune, LASS pietvakarių centre, tačiau jame dalyvavo ne tik kauniečiai. Tarp piligrimų buvo ir minėto centro direktorė Jolanta Kručkauskaitė. „Pradėjusi dirbti LASS pietvakarių centre, – pasakoja J. Kručkauskaitė, – supratau, kad aklųjų bendruomenė labai skirtinga: skiriasi žmonių amžius, poreikiai, fizinės galimybės. Susitikome su Kauno jaunimu, diskutavome, ko jaunimas nori, ko tikisi. Jaunimas išreiškė norą surengti žygį, todėl pažadėjau, kad žygis bus. Net ir gyvendami karantino sąlygomis, tikėjome, kad kada nors jis baigsis ir žygis įvyks. Taip ir atsitiko. Nelengva buvo parinkti datą, derinome su vasaros užimtumu: jaunimas mokosi, sportuoja, keliauja. Gerai, kad skirtingų regionų jaunimas bendrauja tarpusavyje, juk žmones turi vienyti ne filialai, regionai, o bendra veikla.“ 

Pati J. Kručkauskaitė yra viena iš „Camino lituano“ kūrėjų ir jo bendruomenės savanorių, todėl nedvejodama jį pasiūlė ir aklųjų bendruomenės žmonėms. „Esu praėjusi visą kelią, žinojau, kad maršrutas saugus, įdomus, juo einant galima ne tik pamatyti, išgirsti, bet ir paliesti, paragauti...“ – pasibaigus žygiui sakė pašnekovė. Ir nė kiek neperdėjo: keliaudami pėsčiomis dvi dienas piligrimai ne tik pamatė, išgirdo, bet ir uodė, lietė, ragavo! 

Dvi dienos pėsčiomis 

Žygis prasidėjo ankstų rugpjūčio 19-osios rytą Alytuje. Iš miesto centro dvidešimties dalyvių grupė per Vidzgirio botaninį draustinį keliavo iki Radžiūnų piliakalnio, nuo jo – iki „Tarzanijos“ pramogų parko, o iš čia – iki Miroslavo miestelio. Pernakvoję Miroslavo parapijos bendruomenės namuose, savo žygį piligrimai baigė Metelių regioniniame parke. Per dvi dienas jaunimas nuėjo beveik keturiasdešimt kilometrų. Kas nors gal pasakys, kad ne taip daug, bet piligrimų kelias – ne maratono varžybos! Juo labiau kad tarp keliauninkų buvo ir vyresnių ar fiziškai ne tokių aktyvių žmonių. Panašaus pobūdžio piligriminės kelionės pasižymi viena unikalia savybe: visi žmonės eina tą patį ir kartu kiekvienas savo kelią. Prieš žygį jame dalyvavęs neregys kunigas Ramutis Janšauskas sakė: „Einant piligrimo kelią, svarbiausia neturėti išankstinių nuostatų, atsiverti naujoms patirtims – jos ateis.“ 

Bet grįžkime į žygio pradžią. Vidzgirio mišku keliauti vienas malonumas, kopimas į Radžiūnų piliakalnį ir leidimasis žemyn jau pareikalavo ištvermės. Visiškai nematantys žmonės kai kur turėjo persijungti į „aukštojo pilotažo“ režimą – mediniai laipteliai gana statūs, nevienodo aukščio, pakopos siauros ir t. t. – be didesnių nuotykių visi į piliakalnį pakilo ir visi nuo jo nusileido! Dar po šešių kilometrų kelionės trumpas atokvėpis „Tarzanijos“ pramogų parke ir vėl į kelią. Pakeliui į Miroslavo miestelį piligrimai aplankė Revų žirgyną. Žirgyno savininkas Irmantas Gramackas juos ne tik mielai priėmė, pavaišino arbata, kava, bet ir atvedė du savo augintinius, tikrus lenktyninius žirgus. Norintieji su keturkojais žirgyno gyventojais galėjo pabendrauti betarpiškai, paliesti, apžiūrėti jų žąslus. „Amerikos mustangų palikuonys, – sakė Irmantas, – tokiais ar bent labai panašiais žirgais jodinėdavo indėnai.“ Galėtume pridurti, kad daugelis mūsų, vaikystėje skaitydami knygas apie indėnus, jais jodinėjome ir patys... Žirgai tikrai įspūdingo ūgio, bet pažaboti stovi ramiai, noriai bendrauja su žmonėmis – kaip ir patys indėnai turbūt jau civilizavosi. 

Teisi buvo J. Kručkauskaitė teigdama, kad einant „Camino lituano“, galima ne tik pamatyti, bet ir išgirsti, užuosti. Miško kvapus keičia laukų, žolės, arklio kvapas, pakelės sodybų šunų lojimą – avių mekenimas. Išeiname iš Revų žirgyno, o pakelėje aptvare ganosi avių būrys. Viena „beee“, kita „meee“, trečia „keee“ – ar bando kažką pasakyti einančiam pro šalį, ar kalbasi viena su kita, bet tikrai kalbasi! Pagaliau – Miroslavas! Nuo Alytaus tik keliolika kilometrų, bet einant pėsčiomis, prireikė visos dienos. Šv. Mišios vietos bažnyčioje, nakvynė bendruomenės parapijos namuose, bendra vakarienė. Pažintis su vietos klebonu, kurio vardas taip pat Miroslavas. Beje, dalyvavimas mišiose savanoriškas, niekas neverčia per prievartą daryti to, kas žmogui dėl kokių nors priežasčių nepriimtina. Tik turbūt einantys piligrimų keliu su katalikų tikėjimu pernelyg nesipyksta, nes antraip rinktųsi kitą kelią ir kitą maršrutą. Miroslave po mišių žygio dalyviai sukalė bibliotekėlę, kaip sakė J. Kručkauskaitė, tokį lyg ir pasakų namelį, kuriame paliko įvairių knygų, taip pat ir apie aklųjų bendruomenę, brailio raštą. 

Antrąją dieną piligrimai keliavo Metelių regioninio parko link. Žygis baigėsi maudynėmis Dzūkų jūra vadinamame Metelių ežere ir susitikimu Metelių regioninio parko lankytojų centre. Centro darbuotojas Artūras papasakojo apie parko augmeniją, gyvūniją, gamtines sąlygas, per rankas paleido balinio vėžlio (dzūkai jį vadina geležine varle) muliažą. Nors vėžlio kiautas kaulinis, savo tvirtumu jis primena geležį, o dydžio sulig gero vyro kepure. Prie specialaus stendo norintys galėjo įkišti ranką į daugiau nei metro ilgio Metelių ežere sugautos lydekos nasrus ir apčiupinėti jos dantis, kiti – pasiklausyti iš specialių ekranų sklindančių paukščių balsų, varlių kurkimo. Trumpa viešnagė lankytojų centre baigėsi vietos kulinarinio paveldo – dzūkiškų bandų – valgymu. Bene geriausiai LASS jaunimo žygį „Camino lituano“ keliu po pirmosios dienos apibūdino kaunietė Kristina Mačiutaitė: „Esu LASS narė, šiai organizacijai daug metų priklauso mano mama – iki šiol nieko panašaus nebuvome patyrusios.“ Šiltų, nuoširdžių vertinimų organizatoriams negailėjo ir kiti žygio dalyviai. Visų nuomone, tokie žygiai labai reikalingi, jie suartina, įkvepia bendrumo jausmą. Po pirmojo žygio atsirado žmonių, panorusių savarankiškai ar nedidelėmis grupelėmis įveikti kitus „Camino lituano“ kelio etapus. 

„Kyla įvairių minčių ir iniciatyvų, – po žygio sakė J. Kručkauskaitė. – Viena jų – parašyti į „Camino lituano“ bendruomenės puslapį, kad neregys norėtų eiti piligrimų kelią ar kurį nors jo etapą, gal atsirastų norinčių drauge eiti savanorių. Tikrai aišku viena: žygis sulaukė pritarimo, palaikymo, nusivylusiųjų juo nebuvo.“ 

Pirmajame LASS jaunimo žygyje akluosius ir silpnaregius lydėjo būrys „Camino lituano“ bendruomenės savanorių. Daugelis jų neslėpė, kad tai buvęs pirmasis susitikimas su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis, neslėpė ir to, jog manę, kad kelionėje turėsią akliesiems padėti, pagelbėti... Savanorio akių, rankos padavimo ar kitos pagalbos žygio metu tikrai prireikdavo, bet dažniausiai tai buvo tiesiog dvasinė kelionė drauge. „Šitaip tiesiami tikrieji tiltai tarp žmonių“, – žygio patirtį apibendrino LASS respublikinio centro kultūros projektų koordinatorė Lina Puodžiūnė. 

Piligrimų žygis baigėsi ir iškart pradėjome ruoštis kitam įvykiui – akcijai „Mane veža“. Kaip tokiais atvejais sakoma, „plika akimi“ matyti, kad gyvenimas mūsų organizacijoje tapo įvairiapusiškesnis. Ar šito užtenka, ar tokia LASS mums patraukli? Ar norime patys būti „pokyčiais“, ar juose tik dalyvauti? Tai klausimai, į kuriuos keliais žodžiais neatsakysi, bet atsakymą, bent jau patiems sau, reikėtų surasti. 

Nuotrauka: Žygis „Camino lituano“ maršrutu LASS piligrimams atnešė daugybę naujų potyrių ir apmąstymų / L. Puodžiūnės nuotr. 

„Camino lituano“ maršrutu žygiuojantys LASS piligrimai. Nemažas, bent dvidešimties jaunų žmonių būrys žygiuoja žvyrkeliu šiltą vasaros dieną. Aplinkui matomos žaliuojančios pievos ir miškas. Kompanija apsirengusi sportiškai – dauguma su marškinėliais trumpomis rankovėmis, šortais ar kelnėmis, sportiniais batais, galvos apdangalais ir kuprinėmis.