Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė, [email protected]

Kelionės savęs beieškant

Pamokos, įgytos keliaujant po svetimus kraštus, kultūrų skirtumai, savo pačios ribos ir baimės... „Aklo pasimatymo“ laidos viešnia – Kauno technologijos universiteto studentė, aistringa keliautoja Laura Laikūnaitė. Viešnią kalbiname drauge su laidos vedėja Dovile Filmanavičiūte. 

– Irma. Savo laidas vis dar įrašinėjame nuotoliniu būdu. Mūsų pašnekovė Laura šiuo metu gyvena Švedijoje. Nuo šios aplinkybės pokalbį ir pradėkime: ką veikiate Švedijoje ir kaip joje atsidūrėte? 

– Į Švediją atvykau gyventi vedama meilės. Dabar mokausi švedų kalbos, integruojuosi į šalies gyvenimą. 

– Dovilė. Turite regėjimo negalią, ar galite apie ją papasakoti daugiau? 

– Dabar apie savo negalią galiu kalbėti, nors daugelį metų tai daryti buvo sunku. Vaikystėje mačiau labai gerai. Blogai matyti pradėjau nuo vienuolikos metų. Tuomet regėjimas sumažėjo gal perpus. Mano regėjimas nuolat kinta, todėl reikia kaskart adaptuotis, išmokti prisitaikyti prie naujų sąlygų ir naujų galimybių. 

– Irma. Kodėl iš pradžių buvo sunku kalbėti – dėl aplinkinių reakcijos ar todėl, kad pati nesijautėte saugi? 

– Paauglystėje labai tikėjau, kad viskas laikina, kad anksčiau ar vėliau vėl pradėsiu matyti taip, kaip anksčiau. Atitinkamai projektavau ir svajones, kūriau gyvenimo modelius. Didžiąja dalimi tai ir lėmė mano nenorą kalbėti apie negalią. Bet tai turėjo ir teigiamų pusių. Realybės nesuvokimas leido peržengti savo ribas: neturiu išankstinių nuostatų, ką galiu ir ko negaliu. Viską darau tiek, kiek galiu ir šitaip tikrinu savo galimybes. 

– Irma. Atrodo, sekasi visai neprastai? 

– Kauno technologijos universitete studijuoju komunikaciją ir informacijos valdymo technologijas. Studijos daug išmokė, suteikė galimybę dalyvauti studentų mainų programose, išvykti į kitas šalis. Šiuo metu savo studijas esu sustabdžiusi, noriu turėti daugiau laiko parašyti baigiamąjį darbą, mokausi naudotis ekrano skaitymo programomis. Galiu viską padaryti kaip ir kiti, tik darau tai truputį lėčiau. 

– Dovilė. Dalyvavote studentų mainų programoje Indonezijoje. Turbūt buvote vienintelė lietuvė? Kodėl pasirinkote šią šalį? 

– Taip, visiškai viena lietuvė! Sekėsi labai gerai, daug iššūkių ir daug naujų patirčių. Labai didelio pasirinkimo nebuvo, nors galėjau vykti ir į kitas Azijos šalis. Indonezija mane patraukė savo unikalumu: gamta, didele kultūros įvairove. Ši valstybė įsikūrusi salose – daugybėje salų. Viena jų – turistų išsvajotasis Balis, bet yra ir džiunglės, laukinė gamta... Kiekvienoje saloje šiek tiek kitaip. Tas „kitaip“ Indonezijoje turbūt ir yra įdomiausia. 

– Dovilė. Ar parsivežėte iš šios kelionės kokių nors ypatingų patirčių ar įspūdžių? 

– Viena iš svarbiausių patirčių, kad žmonės gali gyventi visiškai kitaip, nei įsivaizduoji ir kad nėra vieno teisingo kelio ar recepto. Kitos patirtys (o gal pamokos?) irgi labai jautrios, daugiausia susijusios su mūsų vertinimu, išankstiniu supratimu: kas yra švarus oras, švarus vanduo, kas yra socialinės garantijos. Indonezijos sostinė Džakarta yra vienas labiausiai užterštų miestų pasaulyje, didelis kontrastas tarp turtingų ir neturtingų žmonių. Daug žmonių gyvena tiesiog gatvėje. Pirma, ką suvokiau ten nuvykusi, kad benamis Lietuvoje ir benamis Indonezijoje yra du skirtingi dalykai. Lietuvoje mes turime švarų orą, švarų vandenį ir daugybę kitų gerų dalykų. 

– Irma. Nors gyvename XXI, o ne XVII ar XVIII amžiuje, tačiau kelionės į tolimas šalis vis dar susijusios su egzotika, nuotykiais. Ar patyrėte jų gyvendama Indonezijoje? 

– Indonezija buvo pilna įdomių nutikimų. Vienas didžiausių iššūkių Džakartoje – pereiti gatvę. Daugelyje miesto gatvių nėra šviesoforų, o gatvės perpildytos motociklų ir mašinų. Tad kai nori pereiti į kitą pusę, reikia ištiesti į šoną ranką 90 laipsnių kampu, lyg bandytum jos galia sustabdyti mašinas, ir tiesiog nerti į gatvę. Kartais prastovėdavau keletą minučių, kol išdrįsdavau šiai misijai, o tai padariusi kaskart didžiuodavausi savo drąsa. Kai kuriose vietose stovi vietiniai vyrai, kurių darbas yra pervesti žmones per gatvę, ne kartą naudojausi jų geranoriškomis paslaugomis. 

– Dovilė Ar turėjote progų keliauti po šalį, ar visą laiką užėmė studijos? 

– Keliavau praktiškai visą laiką. Susidariau asmeninį tvarkaraštį, kad paskaitas galėčiau lankyti tris dienas per savaitę. Visą kitą laiką tiesiog praleisdavau kelionėse. Kai kurios paskaitos vykdavo nuotoliniu būdu, tai suteikė daugiau laisvės. Keliaudavau savaitgaliais, kai kurios kelionės trukdavo savaitę ir ilgiau. Tai, ką norėjau, pamačiau. 

– Dovilė. Ar galite papasakoti smulkiau, ką teko pamatyti, patirti? 

– Mačiau daug įvairių sausumos ir vandens gyvūnų. Vieni įspūdingiausių – Komodo varanai – patys didžiausi ir pavojingiausi pasaulio driežai. Kitus gyvūnus sutikau nardydama – pelėdinės rajos, didžiuliai vėžliai, delfinai, įvairiausios jūros žvaigždės, žuvys, koralai ir jūros augalai. Sausumoje teko sutikti vorų, gyvačių, iguanų, šikšnosparnių, dramblių, beždžionių. Kartą gelbėjau viščiuką iš iguanos nasrų. Turėjau galimybę pamatyti ne vieną ugnikalnį, pabūti džiunglėse, maudytis geriausiuose paplūdimiuose. Gaila, kad dėl žmogaus įsikišimo dalis gamtos jau sunaikinta: plastiko ir šiukšlių pilni pasakiško grožio paplūdimiai, oro tarša, nykstančios rūšys, mirę koralai – tai kita Indonezijos pusė, kurią irgi teko patirti. 

– Irma. Ar buvo esminių skirtumų nuo to, ką galėjote gauti gimtajame universitete ir ką gavote Indonezijoje? Galbūt skiriasi požiūris į neįgalius studentus? 

– Regėjimas mano studijų programoje vaidina svarbų vaidmenį. Paprašius egzaminų užduotis atspausdinti didesniu šriftu, dėstytojai mielai padėdavo. Vienintelis nelabai geras prisiminimas susijęs su egzaminų sesija. Jos metu supainiojau laiką: vietoje aštuntos valandos, nuvykau devintą. Indonezijoje į šį reikalą žiūrima labai griežtai: neatvykai į egzaminą – viso semestro darbas nubraukiamas. Bandžiau paaiškinti, kad įvyko nesusipratimas, kad turiu regėjimo negalią, pateikiau tai įrodančius dokumentus – nepadėjo, jiems tai nebuvo argumentas. Parsivežiau skolą. Apskritai, Indonezijoje santykiai tarp dėstytojų ir studentų daugiausia – formalūs, studentai nelinkę reikšti savo nuomonės, prieštarauti. 

– Dovilė. Ar keliaudama po pasaulį (galvoje turiu ne tik Indoneziją), jautėte kitokį požiūrį į savo silpnaregystę? Jeigu taip, tai koks jis? 

– Galbūt galėčiau išskirti atskirų šalių ar miestų pritaikomumą. Mano supratimu, labiausiai silpnaregiams pritaikytas miestas yra Madridas. Metro galėjau bėgte bėgti – dideli skaičiai, užrašai, viskas gerai matoma ir lengvai perskaitoma. Pats miestas irgi labai pritaikytas. Paprastai žmonėms nelabai rūpi, matai ar nematai, svarbiau, kas tu esi ir kaip bendrauji. 

– Irma. Kas kelionėse jums pačiai labiausiai rūpi, ko ieškote žmonėse? 

– Man turbūt labiausiai patinka laužyti stereotipus, nuvykti į nepažįstamą šalį, bendrauti su žmonėmis, jų klausytis, patirti pasaulį taip, kaip patiria jie. Imkime kad ir Indoneziją – musulmoniška šalis, bet visiškai neatitinka mūsų įsivaizdavimo: moterys joje yra aktyvios, turi lygias teises. Galėčiau net sakyti, kad moterys Indonezijoje yra daug drąsesnės ir aktyvesnės nei daugelis vyrų. Susidariusi nuomonė, kad ispanai yra atviri, lengvai bendraujantys, atsipalaidavę, nuolat vėluojantys, bet gali sutikti ir uždarų, nelinkusių kiekviena proga bendrauti, punktualių ispanų. 

– Dovilė. Laura, kur dar keliavote? 

– Esu aplankiusi daug šalių. Po vienas keliavau, kitose teko trumpiau ar ilgiau pagyventi. Pirmoji didžioji mano kelionė buvo pusmetis, praleistas Ispanijoje. Man tada buvo vienuolika. Tai buvo pirmoji patirtis susitinkant su įvairiomis kultūromis, mokantis kalbų. Viena iš įsimintiniausių patirčių – savanorystė Prancūzijoje, „Arkos“ bendruomenėje 10 mėnesių. Su bendruomenės nariais gyvenome viename name, kartu leidome laiką, keliavome, linksminomės, padėdavau jiems buityje. Iki šiol atsimenu mėnesį trukusią savanorystę Kirgizijoje – tą šalį tiesiog įsimylėjau. 

– Irma. Kodėl? 

– Natūrali gamta, žmonių gyvenimo būdas. Čia dar galima pamatyti šimtus besiganančių arklių, jojantį ant arklio kelerių metų vaiką. Kirgizijoje susitinka Azijos, posovietinė ir islamo kultūros, jas stebėti labai įdomu. 

– Dovilė. Jūsų aplankytų šalių skaičiai įspūdingi ir gerai matančiam žmogui. Ar yra receptas, kaip atrasti drąsos keliauti? Gal turite ir praktinių patarimų? 

– Kaip įgauti drąsos, negaliu atsakyti. Galbūt reikėtų priimti savo baimę ir abejones kaip natūralų dalyką. Nenoriu meluoti, baimę jaučiu nuolat. Vykdama į Indoneziją labai bijojau. Žinau viena, nugalėjus baimę, peržengus ribas, atsiveria daug nuostabių dalykų ir patirčių. Pamiršti net tai, kad kažkada bijojai ar abejojai. Kelionėse padeda technologijos, išmanusis telefonas, žmonės. Keliaudamas sutinki daugybę žmonių, kurie taip pat kaip tu nori keliauti, pažinti, patirti. 

– Irma. Daug kalbėjome apie keliones, bet ar yra dar kas nors be kelionių, kas patinka, kas yra svarbu? 

– Nesu tik keliautoja, esu taip pat Komunikacijos ir informacijos valdymo technologijų studentė, ką tik šeimyninį gyvenimą pradėjusi mylimo vyro žmona, auginanti savo kelionių kompanionę, švelniausią ir mieliausią katytę. Mėgaujuosi gyvu bendravimu su žmonėmis, buvimu gamtoje, sveiko maisto gaminimu, savanorišku darbu, labai mėgstu skaityti knygas, leidžiu laiką socialiniuose tinkluose dalindamasi nuotraukomis iš savo kelionių, kopiu į kalnus, mokausi užsienio kalbų ir domiuosi naujomis technologijomis. 

– Irma. Laura, kaip keliais žodžiais apibūdintumėte tai, kas geriausiai nusakytų Jūsų asmenybę? 

– Manau, kad labiausiai mane nusako noras mokytis, pažinti, kūryba, jautrumas ir tikėjimas. Kiekvieną dieną mokausi labiau mylėti, įsiklausyti ne tik ausimis, bet ir širdimi, išmokti priimti ir mylėti kitokį žmogų ir save. Noriu išmokti naujų dalykų, kalbų, skirtingų bendravimo ir pagalbos vienas kitam ir mus supančiam pasauliui būdų. 

Visą laidą išgirsite paspaudę nuorodą. 

Nuotrauka: L. Laikūnaitė kiekvienoje aplankytoje šalyje išmoksta naujų dalykų, skirtingų bendravimo būdų / asmeninio archyvo nuotr. 

Jauna liekno sudėjimo mergina matoma beveik visu ūgiu, sėdinti ant akmeninio tako laiptų. Ji pasisukusi dešiniuoju profiliu, veidą atsukusi į skaitytoją. Merginos plaukai šviesūs, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į kamerą, Laura švelniai šypsosi. Jos kojos sulenktos per kelius, dešinė ranka padėta ant dešinės kojos. Mergina vilki tamsią ploną striukę ir ilgas kamufliažines kelnes, jos pėdų nuotraukoje nesimato. Priešais ją matomi palei taką nusidriekę žaliuojantys, maždaug vieno metro aukščio krūmynai, o tolėliau, žemiau tako esančioje įduboje stovintys nedideli, maždaug trijų metrų skersmens ir penkių metrų aukščio, nameliai šiaudiniais, kūgio formos stogais, išsirikiavę keliomis eilėmis. Nuotraukoje šių namelių galima įžiūrėti bent dvidešimt. Įduboje stovinčius namelius supa į kalną kylantys žaliuojantys miškai, kurių viršūnes dengia rūkas.